Ray Bartkus. (Dainiaus Čėplos nuotr.)

Menas, keičiantis fasadus ir poži­ūrius

Menas, keičiantis fasadus ir poži­ūrius

Nuo 1991 m. JAV gyvenančio ir ten pripažinimą pelniusio Rimvydo (Ray) Bartkaus idėjų teritorija vis įtraukia ir gimtąją Lietuvą. Šįsyk tiek jo vizitą tėvynėn, tiek pokalbio IQ temas padiktavo bartkiškai įvairi trejybė: gatvės menas, šviesos instaliacijos bažnyčioje ir memorialas Holokausto aukoms.

Tarptautinis meno simpoziumas „Malonny“, idėjomis sujungiantis Marijampolę, Londoną ir Niujorką, į Suvalkiją R. Bartkų ir jo bendraminčius sugrąžina šeštus metus iš eilės. Diskusijos, koncertai, tapyba ant miesto sienų jau tapo tradicine šio simpoziumo programos dalimi, o kartu ir vis ryškesniu Marijampolės tapatybės ženklu.

„Kai pirmus metus ėmėme tapyti ant sienų, priėję žmonės man sakydavo, kad degsiu pragare. Matyt, iš pradžių tai vietiniams atrodė labai netikėta. O, pavyzdžiui, pernai priėjusi mergina norėjo man padėkoti. Anksčiau ji gyveno Alytuje, bet ėmė lankytis Marijampolėje, kur jai labai patiko jaučiama gyva miesto dvasia, taip pat „Malonny“ metu sukurti piešiniai – visa tai lėmė, kad ji persikraustė gyventi iš Alytaus į Marijampolę. Šis miestas tikrai keičiasi, ir manau, kad mes prie to taip pat prisidedame“, – svarstė R. Bartkus, pats jau daug metų gyvenantis Niujorke.

Pokyčius patvirtino ir tradiciškai paskutinę simpoziumo dieną surengta ekskursija, supažindinanti su šiųmečiais „Malonny“ metu sukurtais darbais. R. Bartkus šypteli, kad anksčiau į tokią ekskursiją susiburdavo beveik vien menininkams talkinę savanoriai – daugiausia vietos moksleiviai. Šiemet nuo pastato iki pastato, nuo vieno kūrinio iki kito paskui menininkus migravo apie 200 žmonių.

(Dainiaus Čėplos nuotr.)

Šeštasis „Malonny“ pėdsaką paliko ant dar trijų viešosiose miesto erdvėse esančių statinių sienų (ketvirtasis kūrinys – delnų atspaudais sukurtas paveikslas – atsirado viešbučio „Mercure Marijampolė“ restorane). R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos sieną išmargino menininkės Radvilės Krušnauskaitės kūrinys „IN.side.OUT“. Ant poliklinikos sienos atsirado Niujorke gyvenančio, tačiau jau ir anksčiau „Malonny“ dalyvavusio menininko Ely Elysee darbas „S-Pill“: autorius ekskursijos metu pasakojo, kad jo sumanymas pavaizduoti pravertas lūpas ir iš burnos krentančias įvairiaspalves piliules aplinkiniams kelia skirtingas asociacijas, tačiau jis pats labiausiai norėjo perteikti žmogaus pažeidžiamumą.

Tradiciškai komplikuočiausia tapybos erdvė – automobilių stovėjimo aikštelės siena ir laiptai – tapo paties „Malonny“ prezidento R. Bartkaus drobe. Šalia tikrų laiptų pavaizduoti nupiešti laiptai sukuria smagų iliuzinį efektą, o užrašas „HE | AVEN“, kurį galima skaityti ir kaip „Hell“ – galvosūkį, kur iš tiesų jie veda – į dangų ar į pragarą. „Matyt, man patinka spręsti komplikuotas problemas“, – nusijuokė R. Bartkus kalbėdamas apie tokį pasirinkimą. Ankstesniems savo darbams Marijampolėje jis taip pat rinkosi komplikuotesnius paviršius: tilto koloną, seno užtvankos pastato, kone įbridusio į vandenį, sieną.

Kaskart į Marijampolę R. Bartkus atvyksta ne vienas, o su bendraminčiais menininkais iš viso pasaulio. Jis neslepia, kad anksčiau juos privilioti renginiu, vyksiančiu iki tol negirdėtame mieste, būdavo nelengva: „Pirmuosius metus kviečiausi draugus, pažįstamus, kitaip pritraukti menininkų būtų buvę labai sunku – niekas juk nežinojo, kas ta Marijampolė. Dabar jau kur kas lengviau, nes turime ką parodyti, apie mus rašo visame pasaulyje. Dabar labai daug ką galėčiau pakviesti į Marijampolę.“

Jau tapusi tradicija, iš pradžių idėja nedideliame nedidelės Lietuvos mieste kasmet rengti vienos šalies sienas išaugantį festivalį galėjo pasirodyti drąsoka. Nors, pasak R. Bartkaus, gatvės menas yra palanki priemonė eksperimentuoti viešojoje erdvėje („nepatiks – paėmei volelį, uždažei, ir tiek. Čia juk ne marmurinės skulptūros“). Panašiai drąsiai dabar skamba nauja R. Bartkaus idėja – šiame mieste įkurti regiono šiuolaikinio meno centrą. Apie tai „Malonny“ metu surengtoje diskusijoje kalbėjosi MO muziejaus įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai, „ArtVilnius“ vadovė Diana Stomienė, Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, Lietuvos išeivijos dailės fondo vykdomoji direktorė Ugnė Bužinskaitė ir kiti kultūros bei meno institucijų atstovai.

(Dainiaus Čėplos nuotr.)

R. Bartkus neslėpė kol kas neturintis atsakymo, ar toks centras iš tiesų atsiras: „Tai priklauso nuo daugybės dalykų, ne tik nuo mano norų. Bet Marijampolė sulaukia tiek daug dėmesio, į renginį čia atvažiuoja tokie žmonės kaip Butkai, ir man tiesiog įdomu, kur tas paridentas akmuo gali atsidurti.“ Menininkas pasakoja, kad JAV šiuo metu jaučiamas kultūrinis pagyvėjimas būtent mažuose miestuose: šie stengiasi pritraukti į save dėmesį, uždirbti pinigų, o tam įrankiu dažnai tampa kultūra. „Dirbdami Marijampolėje niekada neturėjome problemos, kad neateitų žiūrovas. Jis ateina, vadinasi, žmonėms menas įdomu. Galima pradėti nuo nedidelio meno centro, o vėliau jį plėsti“, – svarstė R. Bartkus.

Dvylika instaliacijų

Šįsyk sugrįžęs į Lietuvą R. Bartkus savo laiką dalijo ir dar vienai jau kūną įgaunančiai idėjai. Vilniaus Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčios rūsyje ketinama eksponuoti jo kūrinių ciklą – 12 apaštalų portretus, sukurtus iš lempučių.

R. Bartkaus tinklalapyje galima pamatyti pirmykštį šio sumanymo pavidalą – kūrinį „Šventasis/Žmogus“. Šviesos instaliacija žiūrovui vienu metu parodo arba žmogaus veido kontūrus, arba šventojo aureolę. 2009 m. šį darbą sukūrusiam menininkui nuo tada ir kirbėjo noras ta pačia technika imtis šventųjų temos: „Man labai įdomus klausimas, kas yra šventumas, kaip žmogus tampa šventas, kas yra žmogiška ir t. t. Tas dualizmas viename portrete, kurį ir perteikiau savo kūrinyje. Pagalvojau, kad būtų labai įdomu taip sukurti ir apaštalų portretus: juk iš pradžių jie buvo žmonės, o vėliau tapo šventaisiais.“

Vilniaus senamiesčio bažnyčioje ši idėja savo namus rado po dešimtmečio (tačiau, anot R. Bartkaus, jis niekur neskubėjo ir nelaukė sudėjęs rankų, nes nuolat dirba prie vis skirtingų projektų). Prikelti apleistą Ramintojos bažnyčią ėmęsis kunigas Algirdas Toliatas su R. Bartkumi sutarė tamsiojoje šventovės dalyje apgyvendinti dvylika šviesos instaliacijų.

Mes gyvename ne diktatūroje, o demokratijoje. Jei žmonės sakys, kad memorialo reikia, vadinasi, reikia.

„Man džiugu, kad atsirado bažnyčia, kuriai patiko ši moderni idėja. Juk bažnyčiose paprastai tikiesi pamatyti klasikinio meno kūrinių. Bet aš manau, kad svarbu rodyti ir šiuolaikišką“, – sakė R. Bartkus. Jo kūriniuose nebus akcentuojamas apaštalų biografiškumas – pasak menininko, jo pasirinkta technika aiškaus charakterio neišgausi. „Niujorko Metropoliteno meno muziejus turi didžiulę viduramžių meno kolekciją. Joje, žinoma, daug kūrinių religine tematika. Neseniai lankydamasis ten domėjausi, kaip tų laikų menininkai vaizduodavo šventuosius. Paaiškėjo, kad didelio individualizmo nėra net ir tapytuose paveiksluose – visur šventieji beveik vienodi“, – pasakojo jis.

R. Bartkus tikisi, kad per vasarą pavyks atlikti visus techninius darbus, tad rugsėjį dvylika apaštalų portretų jau galėtų laukti lankytojų. Tačiau iki tol dar teks įveikti nemažai iššūkių, tarp jų – ir dėl bene svarbiausios instaliacijų dalies: „Šiam kūriniui reikia rasti labai daug vienodų lempučių, o tai Lietuvoje nelengva. Jei ne pasisiūliusi padėti bendrovė „Šviesos technologijos“, būtų itin sudėtinga.“

Laikas vis tiek ateis

Lėtai, bet, regis, vis labiau užtikrintai kelią Lietuvoje skinasi ir dar viena R. Bartkaus idėja – memorialas Holokausto aukoms. Šio kūrinio vizualizacijose – trys milžiniškos metalo plokštės, griūvančios viena ant kitos. Plokštėse planuojama padaryti 200 tūkst. kiaurymių, simbolizuojančių Lietuvoje nužudytų žydų skaičių. Reikšminga memorialo dalimi taps ir pro kiaurymes krentanti saulės šviesa – šiai besikeičiant, memorialo paviršiais lyg nužudytųjų sielų alegorija keliaus tūkstančiai švieselių.

Jau numatyta ir galima šio memorialo vieta: iš kelių Vilniaus savivaldybės pasiūlytų variantų R. Bartkui priimtiniausia pasirodė teritorija netoli Olandų gatvėje esančių laidojimo rūmų: „Tinkamų vietų nėra tiek daug, nes reikia atsižvelgti ir į memorialo aukštingumą, ir į jam būtiną natūralų apšvietimą.“

Bažnyčiose tikiesi pamatyti klasikinio meno kūrinių. Bet aš manau, kad svarbu rodyti ir šiuolaikišką.

Nuo 2012 m. šią idėją brandinęs menininkas neslėpė, jog kurį laiką institucijų susidomėjimo ja nepavyko sulaukti („tada kreipiausi į žurnalistus“). R. Bartkus sako, kad jam pačiam reikėjo subręsti prieš imantis kurti tokia skaudžia tema. Paskatinimu tapo išsami jo kūrybos paroda, atidaryta Vilniuje prieš septynerius metus. Tąkart į ją atskrido draugai iš viso pasaulio – tarp jų ir žmonės, kurių tėvai, seneliai buvo Lietuvos ar gretimų šalių žydai. „Kadangi parodos rengimas reikalavo daug mano laiko, jie savarankiškai keliavo po Lietuvą, nuvyko į Vilniaus Gaono žydų muziejų, Panerių memorialą. Pamenu, kaip jie stebėjosi, kad šias vietas labai sunku rasti – nebuvo beveik jokių nuorodų, juolab anglų kalba“, – prisiminė R. Bartkus.

(Dainiaus Čėplos nuotr.)

Dvejonę, ar šiai jo idėjai tapti tikrove pakaks supratimo ir politinės valios, R. Bartkus užgesina savais argumentais: „Mes gyvename ne diktatūroje, o demokratijoje. Jei žmonės sakys, kad to reikia, vadinasi, reikia. Be abejo, suprantu, kad yra visokių srovių, visokių jėgų. Manau, kad anksčiau ar vėliau toks memorialas bus pastatytas, nes tai tiesiog būtina padaryti. Žmonės ima kalbėti, tampa atviresni. O politikus reikia paspausti – jie nėra jokie dievai. Šiandien jie valdžioje, rytoj – nebe, tad dėl politinės valios aš nelabai pergyvenu.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų