Mažmožių dievas

Mažmožių dievas

Kartais labai maži dalykai tampa esminiai, net fatališki. Penki žinomi šalies dizaineriai pasakoja ir pozuoja su pasirinktais daiktais, jau peržengusiais daiktiškumo ribą. Jie primena, persekioja, įkvepia ir džiugina. Daiktų ir žmonių pasakojimus užrašo Ieva Rekštytė.

 

Dalius Regelskis, architektas, ir jo medinė skulptūrėlė

Vitaliaus Čepkausko kurtą skulptūrėlę gavau už geriausią spalvinį sprendimą 2007 m. interjero konkurse „Auksinė paletė“. Kartą ją pamatęs mano bičiulis Leonas Garbačauskas pasakė: „Žinai, Daliau, čia dar iš tų laikų, kai prizai buvo tikri.“ Iš tiesų, dabar gauname diplomus ir malonias buitines dovanas, pavyzdžiui, belaidžius dulkių siurblius ar kelionių čekius,  o čia turbūt vienintelis mano prizas – tikras meno kūrinys! Ilgai laikiau jį savo studijoje, pagarbioje vietoje ant lentynos, kol galiausiai jis atkeliavo į mūsų namus. Kai įsirengėme loftą, iš Kretos atsivežėme baldų, pagamintų iš perdirbto medžio: senų durų ir langinių. Ta medinė skulptūrėlė idealiai tarp jų įsipaišė ir dabar stovi svetainėje ant komodos iš naujam gyvenimui prikelto medžio.

Su skulptūros autoriumi V. Čepkausku esame geri pažįstami nuo senų laikų. Šis kūrinys iš ciklo, kuriuo jis siekė atskleisti žmogaus svajones, mintis, vidinį pasaulį parodyti išorėje. Jame tiek daug smulkių detalių, kad kas sykį apžiūrėdamas atrandi ką nors nauja.
Man ta medžio galva sukelia įdomių asociacijų ir primena mokslus Konarskyne (Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje). Ten mus, paauglius, formavo aukščiausio lygio menininkai: grafiką dėstė Petras Repšys, tapybą – vitražistas Antanas Galeckas, piešimą – Jaunutis Galius Lekas, medžio skulptūrą – Vytautas Šerys. Pastarasis buvo nuostabus skulptorius, įdomus ir gerą humoro jausmą turintis žmogus. Vienas bičiulis pasakojo sutikęs V. Šerį paskutiniais jo gyvenimo metais. Šis buvo mėgėjas gramą padaryti ir tada mano draugui paatviravo, kad ant savo antkapio norėtų matyti užrašą: „Būdamas silpnos sveikatos, gėriau iš visų jėgų.“ Pas jį darydavome kažką panašaus į V. Čepkausko skulptūras – iš medžio skaptuodavome įvairias galvas. Kartą vieną parodžiau mokytojui. „Labai simetriška, reiktų ją kaip nors išjudinti“, – pasakė V. Šerys ir paėmęs pleištą įkalė jį į skulptūros akį. „O, – patenkintas šyptelėjo, – dabar simetrijos nebėr.“

Konarskynas, V. Šerys, vaikystės drožinėjimai, tada pirmasis prizas už interjerą… Viskas susiję ir brangu. Niekam negalėčiau tos skulptūros atiduoti, toks savas daiktas tapo. Net pasidžiaugiau Vitaliui, kad ji atsidurs žurnale. Pasirodo, jis net nežinojo, jog kažkada kažkas nusprendė, kad ji bus geras prizas interjero dizaineriams. Keista istorija: atsisveikinai su savo kūriniu, o po daug laiko žiūri – jis žurnale ir kas nors juo labai džiaugiasi.

 

Jurga Lago, juvelyrikos dizainerė, ir jos žiedas

Šis žiedas susijęs su ypač nemalonia gyvenimo patirtimi, didele pamoka. Tokią menantį daiktą daugelis žmonių, matyt, išmestų, bet aš vertinu savo patirtis, tad pasilikau. Kitas žmogus, kuris turi tokį pat žiedą, negalėjo atsistebėti, sakė, ciniška, kad jį tebenešioju. Tačiau tai ne koks nors mazochizmas. Tas daiktas ženklina lūžio tašką, kai daug supratau ir viduje kažkas stipriai pasikeitė. Žiedas dažnai laikomas nelaisvės simboliu, bet šis mane išlaisvino.

Mėgstu išmesti visus nereikalingus daiktus, kuo toliau, tuo labiau patinka tuščia erdvė be jokių nereikalingų rakandų. Tai jau tampa kone liguista. Anksčiau turėdavau visokių mažų amuletų, bet prieš kokius penkerius metus jie visi dingo. Tik žiedas liko. Tiesa, kartą buvo „išėjęs“. Kaip dizainerė ir juvelyrė žinau, kad papuošalai turi tokią savybę; jei juos pameti, vadinasi, taip ir turėjo nutikti. Tačiau su žiedu tai nepasitvirtino. Jį atnešė tiesiai į mano juvelyrikos saloną. Radėjas susiorientavo pagal išgraviruotus inicialus. Neįtikėtina! Vadinasi, aš jį dar panešiosiu. Be to, supratau, kad negaliu nusiimti jo nei dieną, nei naktį. Tiesiog jaučiu, kad jei jo nėra ant piršto, viskas ima slysti iš po kojų. Tokią galią man turi tik tas vienintelis daiktas.

Paprastai mane kur kas labiau įkvepia, paveikia sutikti žmonės: į savo „kietąjį diską“ kraunu susitikimus, pokalbius ir nuotaikas. Skamba keistai, nes pati kuriu daiktus, tačiau kuo toliau, tuo mažiau jie svarbūs. Prieš sukurdama papuošalą jau trisdešimt kartų pamatuoju, ar jo reikia. Galų gale mano kolekcijos itin plačios, todėl tapo svarbu nuolat gryninti ne tik idėjas, bet ir tai, kas jau sukurta. Priėjau iki visiško minimalizmo ir kūryboje, ir gyvenime. Nebenoriu apsikrauti. Esu šventai įsitikinusi, kad kuo mažiau daiktų, tuo esi laimingesnis. O papuošalas yra nereikalingas daiktas. Jeigu žmogus juo pasipuošia, vadinasi, tiesiogiai transliuoja informaciją apie save, o aš, žvelgdama į jį, ją skaitau. Sužinau apie jo turėtoją daug.

Tokie truputėlį mistiški dalykai, kuriuos pasakoju, man yra savotiškas profesijos pasiįdominimas. Jei matytume tik paviršių ir funkciją, būtų nuobodu. Tavo darbas virstų kramtomąja guma, kurią vis čiaumoji, bet niekaip nepasisotini. O mainai turi įvykti: profesija ką nors suteikia tau, o tu jai.

 

Sandra Straukaitė, drabužių dizainerė, ir jos fotografijos knygos

Iš namų pasičiupau ne vieną daiktą, o kelis – tai fotografijos knygos, iš kurių niekaip negalėjau išsirinkti vienos. Vis dažniau pagalvoju apie tai, kad vien turinio knygai nebepakanka: juk visą informaciją gali rasti kompiuteryje, internete. Knyga turi būti vertinga ne tik kaip šaltinis, kaip tekstas, bet ir kaip daiktas. Jei ji kokybiškai, profesionaliai pagaminta, įrišta, iliustruota, man ji yra vertybė. O fotografija labai įkvepia. Sklaidydama puslapius ir žvelgdama į aukštos meistrystės nuotraukas, tyrinėju, kaip jos komponuojamos, kur ta efekto, akmirksnio gelmės paslaptis.

Įspūdingą fotografijos knygą įsigijau Venecijos bienalėje, kurioje viena galerija pristatė japonų fotomenininkės Kimiko Yoshidos parodą. Žvilgsnį iškart prikaustė milžiniško formato, ypač stiprūs, teatrališki darbai. Paliko įspūdį, kad fotografė savo kūryboje pasiverčia objektu: renka įvairius apdarus, daiktus, vyksta į skirtingas vietas, grimuojasi, rengiasi ir fotografuoja. Knygos pavadinimas – „Visa tai nesu aš“ („All that’s not me“). Menininkė praktikuoja tai, ką pati vadina „pradingimo ceremonija“; kurdama neįtikėtinai tirštą, turtingą istorijos, literatūros, mitologijos kontekstą, ji jame tarsi pranyksta. Dėl to savo fotografijų ji net nevadina autoportretais. Ta idėja man aktuali, nes kiekvienoje savo kolekcijoje naudoju skirtingus įvaizdžius.
Būtų banalu ir netikslu sakyti, kad šios fotografijos man gražios. Grožio menui negana. Reikia prasmės ir gylio, o ne paviršinio įspūdžio. Japonija man jau senokai yra tapusi naujo, plataus estetikos suvokimo pasauliu. Ten ir aukštas lygis, ir kičas, triukšmas ir tyla. Jau esu nekart sakiusi, kad kelionė į Tokiją man yra tarsi grįžimas namo.

Tiesiog fundamentali fotografijos knyga – tai Antano Sutkaus retrospektyva, nukelianti į  vaikystės laikus. Ji dažnai pakliūva į rankas, kai pritrūkstu įkvėpimo. Žvelgdama į neįtikėtinai natūralias A. Sutkaus kompozicijas, pajuntu tai, ką ir turi pajusti, matydamas tikrai gerą fotografiją, – atmosferą, nuotaiką, ne tik formas, bet ir tai, kas už jų.

 

Egidijus Rainys, vestuvinių suknelių kūrėjas, ir jo žirklės

Mano profesijos esmė yra ne podiumas, šou ar blizgesys, o amatas. Šios žirklės, padėtos ant darbo stalo, kasdien primena, koks yra tikrasis mano darbas, ir tarsi savotiškai įžemina – pavojinga skraidžioti padebesiais ir įsisvajoti apie šlovę, nes paėmęs žirkles į rankas dar įsikirpsi. Šį antikvarinį daiktą iš Pietų Prancūzijos parvežė ir padovanojo viena klienčių – balerina Simona Paciukonytė.
Paprastai daiktų nekaupiu ir prie jų neprisirišu. Nesu apsistatęs suvenyrais iš svečių šalių, statulėlėmis ir paveikslėliais. Net ir pagausėjus mano sukurtų drabužių rezervui ateina laikas, kai imu juos dalyti. Daiktai man reikalingi kaip ženklai. Štai žirklės – amato simbolis, o Paryžiuje pamatytos kepuraitės tapo naujausios kolekcijos impulsu. Tačiau man visiškai nebūtina daiktų turėti tam, kad jie įkvėptų ar paveiktų. Kur kas svarbesnė reikšmė, estetika, funkcija, galop atsiminimas apie juos, o ne pats daiktas. Manau, kad daug prasmingesnės ne daiktų, o vaizdų, atsiminimų, kelionių ir įspūdžių kolekcijos.

Nesu materialistas, bet tai nereiškia, kad esu prieš vartojimą. Dabar taip madinga peikti vartotojiškumą, kad net nesusivokiame, jog tai mus visus maitina. Net tie patys vakarėliai, kuriuos teisuolių veidais vadiname tuštybių mugėmis, prisideda prie mūsų ekonominės gerovės ir patogumo. Šaipydamiesi dažnai nesusimąstome.

Taigi, aš baisiai nemadingas: nekaupiu daiktų, skatinu vartojimą ir net nesu žaliavalgis! Negana to, man nelabai patinka šiuo metu išaukštintas grynasis minimalizmas. Savo aplinkoje esu atviras įvairioms formoms ir laikotarpiams, mėgstu naujo ir seno dermę. Pavyzdžiui, interjere patinka matyti modernų stilių ir antikvarinius reliktus. Ne itin žaviuosiu perdėm grynu, vientisu stiliumi. Jis atrodo nenatūralus ir perspaustas.

 

Nauris Kalinauskas, interjero dizaineris ir baldų kūrėjas, ir jo druskinė-pipirinė

Šią druskinę-pipirinę, sukurtą dizainerio Alberto Matillos, pirkau Niujorke prieš kokius dešimt metų ir niekaip negaliu jos atsikratyti. Ji tarsi persekioja, keliauja po visus mūsų namus. Dažniausiai būna padėta į lentyną kaip dekoro elementas, o per iškilmingesnę vakarienę atsiduria ant stalo.

Kai tik buvo sukurtas, tas daiktelis išpopuliarėjo, išplito po visą pasaulį, o dabar tiražuojamas įvairiausiais būdais bei pavidalais. Paryžiuje analogiškų skulptūrėlių mačiau pilnas parduotuves, bet vos pažvelgus buvo aišku, kad tai padirbiniai, kokybe smarkiai nusileidžiantys originalui. Tai paskatino susimąstyti, kaip toks mažas dizaino objektas gali taip plačiai gyventi, būti mėgstamas ir kopijuojamas visame pasaulyje. Žmonėms, vadinasi, jis reikalingas, patinkantis, įdomus.

Mane taip pat žavi jo paprasta technologija ir išgryninta idėja: dviejų sujungimas į vieną. Jam būdingas ir savotiškas ironijos, žaismės elementas, kaip ir mano darbams. Dar norėtųsi išskirti minimalistinį braižą, bet tas terminas taikomas tiek daug kam, kad tapo nuvalkiotas ir net prarado prasmę.

Ši druskinė-pipirinė – tai geros idėjos ir paprasto jos įgyvendinimo kombinacija. Kai sugebi įžvelgti pagrindinę kūrinio mintį, ji ima žavėti labiau nei jos atlikimas ir galutinis rezultatas. Manau, kad taip ir turi būti, antraip procesas vadintųsi gamyba, o ne kūryba. Ilgam bet kokio daikto gyvenimui būtina išgvildenta idėja. Tokie yra Visatos tvermės dėsniai, ir nieko čia neapgausi. Kartais manęs prašo sukurti, pavyzdžiui, biuro baldų sistemą. Sako „sukurti“, o iš tiesų juk atlieku užduotį: gaunu tam tikrus nurodymus, pageidavimus, žinau biudžetą. Šiek tiek kūrybos yra, tačiau svarbesni už ją tampa objektyvūs užsakovo apibrėžti veiksniai.

Net nežinau, ar dar koks kitas daiktas taip persekioja mus kaip ta druskinė-pipirinė. Paprastai prie daiktų neprisirišu, mėgstame su šeima kas trejus metus keisti gyvenamąją vietą: įrengiame sau, atiduodame kitiems, ir taip nuolat. Profesinė liga. Persikraustant daiktai paskui mus nekeliauja, kaskart namų aplinka būna unikali ir kuriama beveik nuo nulio. Tačiau kažkokiu nepaaiškinamu būdu tas daiktas pasiliko ilgesniam laikui.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų