(Pixabay nuotr,.)

Mažėjant aktyvumui namų ūkių apklausose, politikos formuotojams darosi neramu

Mažėjant aktyvumui namų ūkių apklausose, politikos formuotojams darosi neramu

Sparčiai mažėja aktyvumas namų ūkių apklausose. Pagrindo nerimauti turi ir statistikai, ir ekonomistai, ir politikos formuotojai

Žvarbų sausio vakarą Clare vaikšto po šiaurinį Londoną, apsikrovusi adresais ir žemėlapiais. Ji nori užduoti klausimų respondentams, nes vykdo Jungtinės Karalystės darbo jėgos apklausą, iš kurios gaunama daug svarbių ekonominės statistikos duomenų, įskaitant informaciją apie nedarbo lygį. Clare dirbti vis sunkiau, kaip ir daugeliui kitų turtingojo pasaulio apklausų atlikėjų.

Surinkti apklausų dalyvius niekada nebuvo lengva, ypač Londone. Kartais Clare jaučiasi kaip privatus seklys ‒ jai tenka susidraugauti su sargu, kad įleistų į uždarą rajoną. „Anksčiau būdavo įprasta įsileisti, dabar to nebegali tikėtis“, – pasakojo moteris. Paskambinus į penkerias duris palankiausias iš gautų atsakymų – „dabar netinkamas metas“. Clare deda viltis į sutartą telefono skambutį kitą dieną.

Aktyvumas apklausose mažėja visame turtingajame pasaulyje. Pernai darbo jėgos tyrime dalyvavo tik apie 43 proc. namų ūkių iš tų, į kuriuos kreipėsi britų vyriausybė, palyginti su 70 proc. 2001 m. (žr. grafiką). Namų ūkių, sutinkančių atsakyti į JAV einamosios gyventojų apklausos klausimus, dalis per tą patį laiką sumažėjo nuo 94 iki 85 proc. Kitose Europos šalyse ir Kanadoje tendencijos panašios.

Menkas aktyvumas siurbia biudžeto lėšas, nes apklausų atlikėjams tenka įdėti daugiau pastangų ieškant, kas atsakys į klausimus. O mažėjant norinčiųjų dalytis informacija su klausėjais kyla pavojus duomenų kokybei. Politikai dažnai skundžiasi netiksliomis rinkimų apklausomis. Dar daugiau nerimo kelia vis labiau klaidinančios ekonominės apklausos.

Namų ūkių apklausų pranašumas – atsitiktinė respondentų atranka. Kadangi nepraktiška duoti reguliariai pildyti ilgus klausimynus kiekvienam gyventojui, statistikai apklausia tuos, kurie, jų manymu, reprezentuoja imtį. Bet tam tikro tipo žmones sunkiau įkalbėti dalyvauti tyrime nei kitus, pavyzdžiui, butų, o ne namų gyventojus. Palyginęs JAV einamosios gyventojų apklausos duomenis su oficialiais socialinio draudimo duomenimis, Christopheris Bollingeris iš Kentukio universiteto su trimis kolegomis nustatė, jog skurdesni ir labai turtingi namų ūkiai dažniau ignoruoja apklausų atlikėjus nei gaunantys vidutines pajamas. Jei atsisakiusių dalyvauti tyrime žmonių tipai skiriasi nuo tų, kurie sutinka, arba jei tam tikro tipo žmonės mažiau nusiteikę atsakyti į kai kuriuos klausimus ar dažniau pameluoja, apklausų rezultatai bus iškraipyti.

Statistikai bando spręsti šias problemas. Nepakankamai reprezentuojamų grupių atsakymams galima suteikti didesnį svorį arba neatsakytiems klausimams priskirti atsakymus remiantis tuo, kaip atsakė panašūs žmonės. Ramybės dėlei namų ūkių apklausų rezultatus galima palyginti su oficialiais administraciniais duomenimis, pavyzdžiui, iš mokesčių sistemos.

Nerimą kelia tai, jog daugėja įrodymų, kad ne visuomet šie pataisymai padeda. Tyrime, kurį atliko Bruce’as Meyeris iš Čikagos universiteto, Wallace’as Mokas iš Honkongo kiniškojo universiteto ir Jamesas Sullivanas iš Notr Damo universiteto, nustatyta, kad didėja atotrūkis tarp žmonių apklausose deklaruojamų ir pagal administracinius duomenis nustatomų pajamų.

Britų tyrimų grupė „Behavioural Insights Team“ atskleidė, kad 1974–2008 m. išaugo atotrūkis tarp britų suvartojamų ir namų ūkių apklausose nurodomų kalorijų. Garry Barretto (Sidnėjaus universitetas), Peterio Levellio (Fiskalinių tyrimų institutas) ir Kevino Milligano (Britų Kolumbijos universitetas) atliktame tyrime namų ūkių duomenys buvo lyginami su nacionaliniais 1969–2010 m. JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados ir Australijos duomenimis. Nustatyta, kad sulig kiekvienu prarastu aktyvumo procentiniu punktu, namų ūkių apklausose užfiksuojama išlaidų dalis sumažėjo 0,8 procentinio punkto.

Ne vieną dešimtmetį vyriausybės rėmėsi namų ūkių apklausomis formuodamos politiką. Pagal apklausas vertinami ekonominiai rodikliai, o daugelis kraštų jas naudoja gyventojų surašyme. Jungtinėse Valstijose daugiau kaip 600 mlrd. JAV dolerių federalinių išlaidų paskirstoma pagal Gyventojų surašymo biuro suskaičiuotą gyventojų skaičių. Net vienas nepriskaičiuotas žmogus vyriausybės programai (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros) gali kainuoti tūkstančius dolerių.

Statistikai eksperimentuoja, kad padidintų aktyvumą – sugalvoja naujų klausimų pateikimo būdų arba pateikia trumpesnius klausimynus. (Pixabay nuotr.)

Supratus, kodėl žmonės vengia dalyvauti apklausose, būtų galima padidinti aktyvumą. Dažniausiai nurodomos šios atsisakymo dalyvauti priežastys: tiesiog nerūpi, neramu dėl privatumo arba nėra laiko. (Clare pasakojo, kad kartais dalyvauti apklausoje atsisakęs žmogus net 20 minučių aiškina, koks jis užsiėmęs.) Gali prisidėti ir silpstantis pilietinės pareigos jausmas (rinkėjų aktyvumas taip pat menksta). Kita galima priežastis – apklausų perteklius: nuo 1978 iki 2003 m. daugiau kaip keturis kartus išaugo amerikiečių, nurodžiusių, jog per praėjusius metus teko dalyvauti apklausoje, dalis. B. Meyeris, W. Mokas ir J. Sullivanas spėja, kad tai, kas kadaise „buvo reta proga papasakoti kam nors apie savo gyvenimą, dabar išstumia erzinantis telefoninės rinkodaros ir komercinių apklausėjų spaudimas“.

Statistikai eksperimentuoja, kad padidintų aktyvumą ‒ sugalvoja naujų klausimų pateikimo būdų arba pateikia trumpesnius klausimynus. Aktyvumas išauga, kai sumokama, ir kai kuriose apklausose mažiausiai tam nusiteikusiems žmonėms siūloma didesnė suma. Bet toks atkaklumas gali turėti neigiamų pusių. Viename tyrime nustatyta, kad dažniau kreipiantis į apklausose dalyvaujančius žmones vidutinis aktyvumas išaugo, bet sumažėjo vidutinė atsakymų kokybė.

Statistikai taip pat domisi papildomais duomenų šaltiniais, įskaitant administracinius duomenis. Tokia statistika turi du rimtus pranašumus. Pirmasis ‒ kad administraciniai duomenys gali būti renkami iš daug didesnio žmonių skaičiaus ir apima daugiau stebėjimų, nei būtų praktiška namų ūkių apklausoje, tad tyrėjai gauna statistinių priemonių išsamesniems tyrimams. Be to, vyriausybės jau renka tokius duomenis, todėl naudojant juos, užuot rengus namų ūkių apklausas, galima sutaupyti nemažai pinigų. Pavyzdžiui, 2010 m. vykęs Suomijos gyventojų surašymas, pagrįstas administraciniais įrašais, o ne apklausomis, šalies valdžiai kainavo tik 850 tūkst. eurų. JAV vyriausybė 2010 m. gyventojų surašymui išleido 12,3 mlrd. JAV dolerių – maždaug 200 kartų daugiau pagal vienam gyventojui tekusią sumą.

Tobulėjant kompiuteriams tapo įmanoma susitvarkyti su milžiniškomis duomenų aibėmis, todėl tyrėjai gali naudotis jomis

Tobulėjant kompiuteriams tapo įmanoma susitvarkyti su milžiniškomis duomenų aibėmis, todėl tyrėjai gali naudotis jomis. Bet daugelyje turtingų šalių (Skandinavijos šalys – išimtis), socioekonominę statistiką renka kelios agentūros, tad tyrėjams, norintiems kartu naudoti, tarkime, sveikatos ir mokesčių duomenis, kyla rimtų biurokratinių ir teisinių sunkumų.

Anglakalbių šalių vyriausybės ypač nusiteikusios eksperimentuoti. Sausį Jungtinės Karalystės mokesčių inspekcija (HMRC) pradėjo skelbti tikralaikius mokesčių duomenis kaip „eksperimentinę statistiką“, skirtą palyginti su darbo rinkos duomenimis iš namų ūkių apklausų. Du penktadaliai programų, kurias vykdo pagrindinis Kanados statistikos biuras, bent iš dalies pagrįstos administraciniais įrašais. Pernai Jungtinė Karalystė priėmė Skaitmeninės ekonomikos įstatymą, kuris suteiks šalies Nacionalinės statistikos biurui (ONS) teisę reikalauti duomenų iš kitų departamentų ir privačių šaltinių, kai to reikia statistikai ir tyrimams. JAV svarsto naudoti tokius duomenis 2020 m. gyventojų surašyme.

Administraciniai duomenys taip pat turi trūkumų. Paprastai jie nėra pritaikyti statistinei analizei. Duomenys apie pajamų mokesčius gali būti reprezentatyvūs, kai kalbama apie išmokas arba darbo užmokestį gaunančiuosius, tačiau neapima visų gyventojų. O svarbiausia, kad kai kas administraciniuose įrašuose neužfiksuojama ‒ pavyzdžiui, gerovė, neoficialus darbas ir išpažįstama religija.

Kai administraciniai duomenys – ne alternatyva, teks pasitenkinti namų ūkių apklausomis su visais jų trūkumais. Statistikai neobjektyvią apklausą gali pataisyti tik remdamiesi kitais duomenimis. O kartais vienintelis kitas prieinamas šaltinis – dar viena apklausa.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų