Margrethe ir lokys

Margrethe ir lokys

ES antimonopolininkė nukreipė ugnį į „Gazprom“. Tai rimtas pokytis Europos politikoje ir dujų versle.

Įmonė mėgavosi neliečiamumu. Ji buvo pagrindinė ES importuojamų dujų tiekėja ir naudojosi tiek artima Kremliaus globa (Rusijos valstybė – didžiausia bendrovės akcininkė), tiek dujomis aprūpinamose šalyse, ypač Vokietijoje, susikurtu verslo ir politinių ryšių tinklu. Rusiškų dujų alternatyvų nedaug, klientai irgi nebuvo nusiteikę priešintis augančiai „Gazprom“ įtakai.

Dabar Europa susirėmė su Rusijos dujų milžine. Pirmas smūgis kirstas balandžio 22-ąją, kai ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestager bendrovei pateikė seniai lauktą prieštaravimo pareiškimą (ES taip vadinamas kaltinamasis raštas), kuriame pareikšti įtarimai piktnaudžiavimu rinkoje. Tai šimtų puslapių viešai neskelbiamas dokumentas. Jame smulkiai aprašomas drumstas Rusijos dujų eksporto pasaulis, kuriame veikia pelningos tarpininkaujančios įmonės, valdomos niekam nežinomų patogių savininkų, sandorius sudaro politikai, o ne verslininkai, ir netrūksta geopolitinio favoritizmo.

Bendrijos teigimu, „Gazprom“ „taiko bendrą strategiją, siekdama padalyti Centrinės ir Rytų Europos dujų rinkas“. Ji riboja klientų galimybes perparduoti dujas, todėl penkioms šalims (Bulgarijai, Lenkijai ir Baltijos valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai) gali taikyti „nesąžiningas kainas“. Pasak ES, bendrovė piktnaudžiavo dominavimu rinkoje bandydama išsaugoti per Lenkiją einančio tranzitinio vamzdyno „Yamal“ kontrolę ir siekdama bauginimais priversti Bulgariją paremti „South Stream“ („Pietų srauto“) dujotiekį (dabar jau atšauktas Kremliaus projektas dujas ES tiekti per Juodąją jūrą).

Praėjusius mėnesius „Gazprom“ bandė šniukštinėti Briuselyje, ar pavyktų susitarti. Bet dėl Ukrainos atvėsus Rytų ir Vakarų santykiams derybos žlugo. Koncernas turi per 12 savaičių atsakyti į kaltinimus – paneigti, padaryti nuolaidų arba ir viena, ir kita. Jei Europos Komisija (EK) liks neįtikinta, kitu etapu teks pasiekti, kad reikalavimai būtų vykdomi. Tai gali būti 1 mlrd. ar daugiau eurų baudos (teoriškai iki 10 proc. bendrovės apyvartos) ir teisiniai įpareigojimai keisti verslo modelį. Kol kas šie variantai atsarginiai. „Visi keliai atviri, – sako M. Vestager. – Norėtume, kad „Gazprom“ atsakytų, ir norėtume kalbėtis.“

Iš pradžių dujų milžinė reagavo šaltai. Rusai teigė, esą ES skundas nepagrįstas, tvirtino, kad jau laikosi tarptautinės teisės ir tose šalyse, su kuriomis turi verslo ryšių, galiojančių įstatymų, įrodinėjo, jog ginčą reikia spręsti vyriausybiniu lygiu. „Gazprom“ įsteigta ne „ES jurisdikcijoje“, kaip pabrėžė bendrovė. Iškalbingi teiginiai, kad Rusijos įstatymai jai suteikė „specialių, socialiai reikšmingų funkcijų <…> ir strateginio vyriausybės kontroliuojamo verslo subjekto statusą“. 2012-aisiais prezidentas Vladimiras Putinas uždraudė tokioms „strateginėms“ įmonėms atskleisti informaciją užsienio reguliuotojams ar paklusti jų įsakymams.

Kuo ilgiau ES stebėjo rusiškų dujų importą, tuo mažiau jai patiko matomas vaizdas.

Pirmasis ES žingsnis prieš „Gazprom“ buvo 2007 m. paskelbtas Trečiasis energetikos paketas. Už apgaulingai paprasto pavadinimo slypi daugybė priemonių, kurios išskaidė (iš esmės apvertė aukštyn kojomis) Europos energijos rinką. Svarbiausias punktas buvo uždrausti vienai įmonei valdyti ir dujotiekius, ir jais pumpuojamus išteklius. Rusija aršiai protestavo, nes tai laikė politizuotu, niekuo neišprovokuotu ir grobikišku „Gazprom“ turto ir verslo modelio puolimu.

Tačiau panašiai kaip „Microsoft“, kuri pažeidė ES konkurencijos įstatymus, operacinę sistemą „Windows“ ir naršyklę „Internet Explorer“ siūlydama kaip nedalomą paketą, „Gazprom“ ir jos politiniai šeimininkai nesuprato negailestingų Bendrijos baudžiamojo persekiojimo jėgų. O kuo ilgiau ES stebėjo rusiškų dujų importą, tuo mažiau jai patiko matomas vaizdas. 2011-aisiais įvyko didžiausias antimonopolinis reidas Senojo žemyno istorijoje, kai kratos orderiais mosuodami pareigūnai paėmė dokumentus ir kompiuterius iš tuzinų „Gazprom“ ir su ja susijusioms įmonėms priklausančių biurų. Vėliau, 2012 m., ES pradėjo oficialų tyrimą.

Iš esmės prieštaravimo pareiškimas parengtas jau 2013 m., bet jį įteikti ilgai ir baimingai atidėliota. M. Vestager pirmtakas Joaquínas Almunia ne kartą žadėjo pareikšti kaltinimus, bet lapkritį iš pareigų pasitraukė žodžio netesėjęs. Aukšti EK asmenys manė, jog susitarti būtų geriau nei prastesni santykiai su Rusija. Dabar Europa nusiteikusi tvirčiau. M. Vestager (nepalenkiama danė) tvirtina, kad jos direktoratas priklauso teisingumo sistemai ir veikia nešališkai. Į „Gazprom“ nusitaikyta praėjus vos savaitei po to, kai prieštaravimo pareiškimą gavo kita milžinė – „Google“. Aikštingiausiai „Gazprom“ pasirodytų, jei ignoruotų ES. Tokiu atveju netrunka pasipilti nuobaudos, taip pat bylų gali iškelti per brangiai mokėję klientai, kaip teigia teisės profesorius britas Alanas Riley. Kitas variantas – imtis teisinių gynybos priemonių, įskaitant tvirtinančias apie piktnaudžiavimą turtinėmis teisėmis. Čekijos Respublikos įgaliotinis energetikai Václavas Bartuška prognozuoja, kad bus nusileista, prisidengiant demonstratyviu, bet tuščiu susitarimu dėl būsimo eksporto į Kiniją, siekiant Rusijos visuomenei parodyti, kad Kremlius baudžia Europą už įžūlumą.

Taip pat Maskva gali skubinti reikalus dėl „Turk Stream“ („Turkijos srauto“) dujotiekio Juodojoje jūroje, kuriuo ištekliai tekės tik iki Turkijos ir Graikijos sienos, kad būtų išvengta ES taisyklių, suardžiusių planus dėl „South Stream“. Kremlius bando užsitikrinti Graikijos paramą įgyvendinti projektą, masindamas 5 mlrd. JAV dolerių. Tokios „skaldyk ir valdyk“ taktikos pavyzdžių Europoje galima tikėtis ir daugiau – Rusijos vamzdynais politinė įtaka eksportuojama net tada, kai jie – tik linijos žemėlapyje.

Menkai tikėtina, kad siekiant nubausti ES bus užsukti dujų čiaupai. Rusija jau prarado dalį Senojo žemyno rinkos ir negali sau leisti erzinti klientų arba statyti pavojun 40 mlrd. JAV dolerių pajamų iš eksporto.

Šalta atmosfera

Priklausomybės nuo rusiškų dujų keliamas nerimas sumenko. Ir žiema baigėsi, ir Europa geriau pasirengusi atlaikyti Rusijos įniršio priepuolį. Ji padidino saugyklų talpą, sukūrė Šiaurės–Pietų dujų koridorių, tad mažesnius dujų srautus per, tarkime, Ukrainą, galima kompensuoti iš kitų šaltinių. Anksčiau visiškai nuo rusiškų dujų priklausiusi Lietuva pasistatė terminalą, kad galėtų importuoti suskystintąsias gamtines dujas, ir „Gazprom“ netruko sumažinti kainas. Šiais metais žydrąjį auksą pradės eksportuoti JAV, tad pasiūla augs.

V. Putinui EK žingsnis pabrėžia Rusijos izoliacijos mastą. Pasitikėjimas ir kantrybė išseko net Vokietijoje. Sumažėjo draugų. Naudodamas energiją kaip ginklą jis paskatino gintis ir pradėti kontrataką. Lokys nebekelia tokios baimės kaip anksčiau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų