Mano „Tour de France“

Mano „Tour de France“

Saulė. Karštis. Dehidratacija. Lietus. Šaltis. Išsunkiančios įkalnės. Nesibaigiantys kilometrai, vienas po kito, vienas po kito. Poilsis komandos draugo rato užuovėjoje. Vilius Mackonis dalijasi svajonių atostogų emocijomis.

 

Planavome tiesiog keliauti plento dviračiais po Prancūziją, paieškoti ankstesnių metų „Tour de France“ (TDF) maršrutų ir jais važiuoti. Tačiau taip sutapo, kad būtent tuo metu vyko 2014-ųjų varžybos. Ir kaip tik mūsų pasirinktoje Prancūzijos dalyje. Tad asmeninis TDF buvo pagardintas tikrų lenktynių įspūdžiais.

Ko tam reikėjo? Pigių skrydžių oro linijų bendrovės bilieto man ir dviračiui; treniruotis (iki tol jau buvau įveikęs daugiau kaip 3000 km); psichologiškai pasirengti ilgiems atstumams, lietui ir papildomam kuprinės svoriui ant nugaros; ryžto sveikai maitintis ir anksti eiti miegoti; spartietiško požiūrio (į kelionę daiktų pasiimama minimaliai, pusė bagažo – dviračio reikmenys: tepalai, atsarginės kameros ir padangos, suslėgto anglies dioksido balionėliai ir kt.); komandos draugo, su kuriuo galėtum pabendrauti, išlenkti bokalą labai nakčiai, kuris pasaugotų dviratį prie prekybos centro ir už kurio galėtum pasislėpti nuo priešpriešinio vėjo.

Liepos 3 d. Bovė–Ruanas–Trouville le Haule. Atskridome vakar, išsipakavome, susirinkome dviračius. Šiandien liko tik pripūsti padangas. Važiuosime 142 km, planuojame įveikti per 6–7 valandas. Per daug  optimistiškai maniau, kad kup­rinė svers 10 kilogramų. Ji tikriausiai dvigubai sunkesnė. Vis dėlto vos išmynus užvaldo euforija. Kraštovaizdis puikus – kalvelės, gražūs namukai. Bet karšta, daugiau kaip 35 laipsniai. Jau 40-ame kilometre pradeda justis nuovargis. Jėgų mažėja, tempas lėtėja. Įkalnės žudo – kitaip nei trumputės Lietuvos kalvos, jos čia ilgos ilgos. Ir vis statesnės.

Valgome bananus, geriame vandenį ir kolą litrais, bet tai vos gelbsti. Kelias iki Ruano labai prailgsta. Lieka dar 60 kilometrų. Patenkame į pramoninį rajoną – prastas kelias, bėgiai, tvyro smarvė. Karšta, vanduo gertuvėse šiltas. Laimė, netrukus atsiduriame paupio keliuke, kur laksto dviratininkai. Nuostabios vilos, dvareliai. Privažiuojame 2 km 8 proc. įkalnę, bet ją įveikiame neįtikėtinai lengvai. Pasitaiko kelios staigios vingiuotos nuokalnės, kilometrai tirpsta. Pakeliui žydi aguonos. Tikslą pasiekiame jau beveik temstant. Svetinga šeimininkė mus vadina čempionais ir vaišina alumi.

Liepos 4 d. Trouville la Haule–Kolbosko Sen Romenas–Octeville-sur-Mer–Étretat–Fekanas. 90 km, 4 valandos kelyje. Sukertame tikrus prancūziško kaimo pusryčius: uogienė, ką tik spaustos sultys, šiltas pienas. Pasveriu kuprinę – pasirodo, 15 kilogramų. Psichologiškai tampa lengviau. Dar ir oras geras – debesėlius išvaikė saulė. Miname kaimo keliukais, „Garmin“ navigacijoje nusistatome tarpinius miestelius. Kai jų daug, nejusti atstumo. Po 50 km atsiduriame Octeville-sur-Mer, pajūryje.

Pirmą kartą pamatome stačias Normandijos kranto uolas ir jūrą. Ant skardžio valgome vakarykštę picą. Kas gali būti geriau? Nebent tik 18 proc. statumo, 900 m ilgio įkalnė, į kurią užvažiuojame Étretat miestelyje. Viršuje stovi maža bažnytėlė, atsiveria panorama į pakrantę ir begalinę žydrą jūrą. Paskutinė stotelė šiandien – Fekanas. Dar viena 17 proc. įkalnė. Su kuprinėmis sveriame maždaug po 93 kg, todėl stačios įkalnės kankina, bet paskui gerokai mažesnės, 5 proc., kelia žiovulį. Grožimės pajūrio laukais. Kaimo kvapas toks pat, kaip ir Lietuvoje. Nei aš, nei draugas nemokame prancūziškai. Vakare Fekano kavinėse lošiame ruletę spėdami, ką pavyks užsisakyti, kai padavėjas kažką siūlo savo kalba, o mes viskam pritariame: „Puiku, tempk čia.“

Liepos 5 d. Fekanas–Djepas–Friville–Escarbotin. 130 km, 5 valandos. Lyja. Riedame pro ganyk­las siauručiu takeliu, gilyn į žemyną, tada vėl atgal. Kai kerti pagrindinį kelią pakrantės kryptimi, gali mėgautis lygumų keliukais, jei važiuoji gilyn į žemyną, atsiveria slėniai su kalnais ir pakalnėmis. Įkalnių jau neskaičiuojame, įprasta tapo kopti aukštyn kilometrą ar du. Išlenda saulė, nuotaika pasitaiso. Net nepastebiu, kaip tirpsta kilometrai, – įveikta jau 30, 40, 50. Užkopę į vieną šlaitą pajuntame, kad į nugaras pučia vėjas. Pasiekiame 45 km per valandą greitį. Lekiame per kviečių ir kukurūzų laukus, vietiniai savo „Peu­geot“ automobiliais vos mus paveja.

Šiandien Jorkšyre, Anglijoje, startuoja TDF. Mūsų komandinė apranga traukia akį, padaugėja besisveikinančių. Mojuoja traktorininkas, linksi senelis su anūku, kažkas pavymui šaukia „Tour de France“. Pamoju lange tarp gėlių rymančiai žilagalvei močiutei, ji šypsosi ir sveikinasi. Lėkdamas per kaimelius išmokstu nustatyti greitį be „Garmin“: jei šuo suloja tris kartus, važiuojame 20, jei du – 30, o jei vieną – 40 km per valandą.

Djepe išsukame į pajūrį. Čia mus paveja lietus. Už miesto riedame gražiomis apylinkėmis, geltonais ir žaliais rugių bei kviečių laukais, pro karvių bandas, plačiais miškingais slėniais. Bet viską matau fragmentuotai, nuolat braukdamas nuo akinių lietaus lašus. Nuokalnėse nebelieka malonumo, nes baisu posūkyje nuslysti ant šlapio asfalto. Jėgos senka dvigubai greičiau, neseniai valgyti pietūs nebegelbsti. Suku pedalus iš paskutiniųjų, stengdamasis sušilti. Atvažiavę į Friville, viešbučio koridoriuje varvame kaip besmegeniai pavasarį, palikdami ilgas balas.

Liepos 6 d. Friville–Le Krotua–Etaplis–Bulonė–Kalė. 140 km, 6 valandos. Diena, kai smegenys persikrauna. Tikrąja to žodžio reikšme. Visko tiek daug. Pirmiausia – lietaus. Vakar prognozė žadėjo pragiedrulius, bet ryte pasitinka liūtis. Bėgame nuo debesų, bet kelias pasisuka ir atveda mus po jais. Miname iš visų jėgų, bet kur tau, palankus vėjas debesis stumia greičiau nei mus su kuprinėmis. Purškimas virsta liūtimi. Batai kiaurai permirksta po pusvalandžio. Jau kylant į pirmą įkalnę išgaruoja kovinė dvasia, akiniai aprasoja, vėjas šlapią striukę priplaka prie rankų.

Kapojame peršlapę prieš vėją. Nėra noro nei kalbėtis, nei dairytis aplinkui. Nuotraukų iš tos dienos nėra – niekur nestojame, varome panirę į save. Pamatau bandoje baltą karvę su juodu veršiu. Sudedu haiku: „Vaikas juodas kaip smala / Kaso šikną su ragu / Batuose vanduo.“ Pasiekiame Etap­lį, kur poryt prasidės pirmasis TDF etapas Prancūzijos teritorijoje. Kavinėje padavėjai žiūri į mus, aptarinėja: „Gerai atsiplėšę atvarė, čempionai.“ Rytais geriu 6 kapsules ir tabletes vitaminų, bet šįryt pamiršau, todėl išsitraukiu juos kavinėje. Padavėjai juokiasi: „Čempionai sėdi ant dopingo.“ Po pietų ima giedrėti. Nusimetame šlapią aprangą, miname džiūdami saulėje. Pralekiame Lamanšo tunelį, nuo kalvelės matyti sąsiauris, o už jo – Anglijos krantas. Įsukęs į Kalė praduriu padangą, tenka ją keisti likus 2 km iki finišo. Prakeikimas.

Liepos 7 d. Kalė–Diunkerkas–Poperingė–Lomas. 127 kilometrai. Kiek ilgai mynėme, nežinau, praradau laiko nuovoką. Pamiršau, kuri šiandien savaitės diena. Ryte truputį skauda priekinius šlaunų raumenis, bet geras oras suveikia kaip dopingas ir iki Diunkerko sukame pedalus vidutiniškai beveik 35 km per valandą greičiu. Kelias lygus, vėjas vėl palankus. Diunkerką pasiekiame labai greitai, čia ilga plati promenada, riedame pajūriu, svajojame. Apžiūrime vokiečių bunkerius. Judame toliau, į Poperingę Belgijoje. Važiuojame, važiuojame – nesuprasi, Belgija jau ar ne. Vis dėlto randame ženklą. Stoju fotografuoti, dešinio bato plokštelė neišsisega iš pedalo, pargriūnu ant vejos ir pirmą kartą gyvenime įsiamžinu tarp gėlių. Belgijos keliai prastesni. Valgome, iki finišo lieka apie 30 km, bet jėgų nedaugėja, man vis labiau skauda kojas, tempas krinta. Į Prancūziją grįžtame neaptikę jokio pasienio ženklo ir pataikome į rytojaus TDF trasą. Pakeliui jau rikiuojasi žiūrovai su kemperiais, pažymėta lenktynių kryptis, miestuose dygsta automobilių stovėjimą ir eismą ribojantys ženklai.

Liepos 8 d. Lilis. Šiandien ilsimės sukinėdamiesi TDF trasa po Lilį, linksminame aplink ją besibūriuojančius žiūrovus. Visi laido replikas: kai miname finišo link, sako, kad per anksti startavome; kai judame atgal, juokiasi, jog TDF finišas kitoje pusėje. Beveik visoje trasoje eismas uždarytas, ant kiekvieno kampo policija. Pareigūnai ir praeiviai mums šypsosi, sveikinasi. Sustojame fotografuotis prie arkos, žyminčios 5 km iki finišo. Dviratuku privažiuoja berniukas, kažką kalba prancūziškai. Nuvažiuodamas duodu jam penkis, jis atrodo laimingas. Po kokios valandos riedame atgal. Tas pats vaikas pribėga jau su septyniais draugais. Jis dabar kietas, nes pažįsta dviratininką.

Pasisukiojame aplink finišą. Visi mus fotografuoja, klausinėja, ar mes profesionalai. Sakome, kad ne. Vis tiek fotografuoja, užsirašo vardus. Ieškome vietos stebėti pagrindinę grupę. Lieka pusvalandis. Skraido sraigtasparniai, garsiakalbiai nuolat skelbia: „Pagrindinei grupei iki finišo liko 30 km, 20 km, 10, 5, 4, 3, 2…“ Pagrindinė grupė lekia pro mus. Tą dieną laimi Marcelis Kittelis. Judame finišo link pažiūrėti apdovanojimų, visi mus sveikina, mes sveikiname visus. Ši diena – tokia vienintelė gyvenime.

Liepos 9 d. Lomas–Rubė–TDF trasa–Arasas. 103 kilometrai. Laukiau, kad diena greičiau baigtųsi. Justi nuovargis. Lyja. Entuziazmo likučiai veda į priekį, bet purškiantis lietus ir kuprinės džiaugsmo neprideda. Nesinori peršalti. Rubė nepalieka įspūdžio. Kaimeliuose vietiniai ruošiasi sutikti pagrindinę grupę, groja muzika, vaikai pučia dūdas. Šąlame vis labiau ir viename kaimuke sustojame arbatos. Užsisėdime visą valandą, lietus nesiliauja, vėl minti nėra noro. Užsuka anglų grupė su komandinėmis kepuraitėmis. Šildo užpakalius prie radiatorių, niekas niekur neskuba. Lyja. Iki pagrindinės grupės lieka 20 minučių, nutariame nukakti iki pirmo tašytų akmenų grindinio ruožo, esančio vos už 5 kilometrų. Skubame, štai ir akmenys, visos pakelės nustotos žmonių. Mėginame nusikasti į ruožo galą, miname akmenimis, barška dantys, minia mus linksmai ragina. Matau tuos pačius anglus, sveikinamės.
„Sumautas šūdo gabalas“, – sakau angliškai. Anglai juokiasi.

Ruožo viduryje stabdo žandaras, rodo į kelkraštį. Reikia stoti, pagrindinė grupė jau čia pat, mus pasiveja techninės priežiūros automobiliai. Vos spėju išsitraukti fotoaparatą ir matau žemai virš laukų skrendantį sraigtasparnį. Lekia automobiliai, policijos motociklai, tada vienos po kitų dviratininkų grupelės. Vyrai murzinais veidais, ratai storomis padangomis paruošti akmenims. Praleidę koloną, judame savo galutinio tikslo link. Nuotaika puiki, pamatėme garsiųjų „Paryžius–Rubė“ lenktynių ruožą! 60 km iki viešbučio, jėgų nešvaistome, jų ne per daugiausia. Pučia stiprus gūsingas šoninis vėjas, kuris mėto mano priekinį ratą. Oro temperatūra vos 14 laipsnių. Nutirpsta kairė ranka, mėginu atlikti tempimo pratimų. Nepadeda. Pirštai nebepajėgia nuspausti permetėjo svirtelės. Priekines žvaigždes reguliuoju dešine ranka. Važiuojame ilgai, nekantrauju pažiūrėti, kiek liko, bet tramdausi. Žinau, kad bus gerokai daugiau, nei norėčiau. Lyja. Koks skirtumas, kiek liko, vis tiek reikės važiuoti iki pabaigos. Dėlioju tarpinius taškus mintyse – čia bus žiedas, posūkis į kairę, tada tiesus žiedas, kažkoks miestelis. Šalta. Batai seniai pilni vandens, bet jis dabar šiltas. Priekyje Araso ženklai. Šiandien viena iš tų dienų, kurių pabaigos lauki, nors ir esi už ją dėkingas.

Liepos 10 d. Arasas–Bovė. „Garmin“ rodo 155 km atstumą. Lanku. Dedu tašką lanko templės vidury, ieškodamas trumpesnio kelio. Pakuojamės kelionei be entuziazmo, padūsaudami. Pagavus save dūsaujantį net juokas suima. Purškia lietus. Pirmi kilometrai sunkūs, kūnas atsisako dirbti, minu stengdamasis negalvoti apie kuprinės svorį, spaudžiančius diržus, kvėpuoju tolygiai, susitelkiu į pedalų sukimo dažnį. Kraštovaizdis neįspūdingas, daug per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus žuvusių karių kapų. Pastarąsias tris dienas važiavome daugiausia lyguma. Dabar prasideda slėniai, staigūs nusileidimai, įkalnės. Kai kurios itin stačios. Kylu sukandęs dantis. Kuprinės dirželis veržia krūtinę, trukdo įkvėpti giliau. Lietus tai pliaupia, tai nustoja. Bet vėjas stumia į priekį. Įveikiame dar kelias įkalnes, už jų atsiveria fantastiški slėniai: visi šlaitai padengti rusvai gelsvais kviečiais, juose išsimėtę rudų plytų ūkio pastatai, dar giliau slėnyje matyti gyvenvietė, tarp medžių kyšo bažnytėlės bokštas. Išsivežu šitą grožį su savimi.

Tarpinis taškas, per 2,5 valandos nuvažiuoti 65 kilometrai. Valgyti anksti, jėgų yra, nustatau kitą tarpinį tašką. „Garmin“ rodo 80 kilometrų. Nepasitikiu. Ieškau trumpesnio kelio. Iš akies žiūriu, kuris tinka pagal kryptį, miname tiesiai į Bovė. Esu kiaurai šlapias nuo prakaito. Temperatūra 18 laipsnių, įkopus į įkalnę iš burnos tiesiog virsta garas. Į Bovė grįžtame be didesnių nuotykių. 130 km per 5 valandas. Prieš savaitę čia fotografavomės. Atrodo, lyg prieš tris mėnesius.

Liepos 11 d. Lietuvoje irgi lyja. Prisimenu praėjusią savaitę. Per aštuonias dienas nuvažiavome 905 kilometrus. Vidutinis greitis – 22,8 km per valandą. 34 tūkst. sudegintų kalorijų. Prarasti 5 kilogramai svorio. Buvo sunku. Buvo daug įsimintinų akimirkų. Ar ryšimės pakartoti? Būtinai. Šiemet dalyvausime mėgėjams skirtame TDF etape „Etape du Tour“, kuris vyks liepos 19-ąją fantastiškuose kalnuose. Bus velniškai sunku. O kitais metais – „Vuelta a España“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų