(Pixabay nuotr.)

Manifestas už liberalizmo atnaujinimą

Manifestas už liberalizmo atnaujinimą

Sulaukę sėkmės liberalai tapo savimi patenkintu elitu. Jiems reikia prisiminti, ką reiškia trokšti radikalių veiksmų

Šiandieninis pasaulis kilo iš liberalizmo, bet dabar gręžiasi prieš jį. Europos ir JAV visuomenė maištauja prieš liberalų elitą, matomą kaip savanaudiška grupė, negalinti arba nenorinti spręsti paprastų žmonių problemų. Kitos šalys 25 metus ėjo laisvės ir atvirų rinkų link, bet suka atgal. Tuo metu Kinija, netrukus tapsianti didžiausiu pasaulio ūkiu, rodo, kad diktatūros gali klestėti.

Matant tokius įvykius „The Economist“ labai neramu. Prieš 175 metus šis leidinys atsirado turint tikslą agituoti už liberalizmą – ne kairuolišką JAV studentijos „progresyvizmą“ ar dešinėn linkstantį Prancūzijos politikos komentatorių galvose gimusį „ultraliberalizmą“, bet visuotinę pareigą ginti individo orumą, atviras rinkas, riboti valdžios aparatą, tikėti diskusijų ir reformų nešama žmonijos pažanga.

Pamatę, kaip gyvenimas šiandien skiriasi nuo XIX a. 5-ojo dešimtmečio skurdo ir vargo, leidinio įkūrėjai apstulbtų. Anuomet nė 30 metų nesiekusi vidutinė gyvenimo trukmė per tuos 175 metus perkopė 70. Tada apie 80 proc. žmonių gyveno absoliučiame skurde, šiandien – 8 proc., o vertinant absoliučius skaičius tokių sumažėjo perpus, kai bendras aukščiau šios ribos gyvenančiųjų skaičius išaugo nuo maždaug 100 mln. iki daugiau kaip 6,5 mlrd. Raštingumo lygis padidėjo daugiau kaip penkis kartus ir perkopė 80 proc. Pilietinės teisės ir įstatymo viršenybė nepalyginamai geriau įsitvirtinę nei vos prieš keletą dešimtmečių. Daugelio šalių gyventojai šiandien gali laisvai rinktis, kaip gyventi – ir su kuo.

Aišku, tai ne vien liberalų nuopelnas. Bet XIX ir XX a. žlungant fašizmui, komunizmui, autarkijai, liberalios visuomenės sėkmingai klestėjo. Liberali demokratija viena ar kita forma įsivyravo Vakaruose, o iš jų pradėjo sklisti po pasaulį.

Neužmigti ant laurų

Vis tik politinė filosofija negali gyventi praeities šlovės spinduliuose – ji turi žadėti geresnę ateitį. Čia liberalios demokratijos laukia rimtas iššūkis. Vakarų rinkėjai ima abejoti, ar tai jų naudai dirbanti ir sąžininga sistema. Pernai paklausus, ar jie mano, kad ateinanti karta gyvens geriau už tėvus, tik 36 proc. vokiečių, 24 proc. kanadiečių ir 9 proc. prancūzų atsakė „taip“. Tik trečdalis jaunesnių kaip 35 metų amerikiečių teigia, kad būtina gyventi demokratinėje valstybėje; 1995 m. karinės vyriausybės nebūtų kratęsi 7 proc., pernai ‒ jau 18 proc. NVO „Freedom House“ duomenimis, per pastaruosius 12 metų pasaulyje sumažėjo pilietinių laisvių ir politinių teisių – pernai jų skaičius smuko 71 šalyje, o paaugo tik 35-iose.

Nepaisant to, „The Economist“ tebetiki liberaliosios minties galia. Jau šešis mėnesius minime 175-ąsias metines, rašydami internete straipsnius, diskutuodami, rengdami tinklalaides ir filmus, kuriuose svarstoma, ką atsakyti liberalizmo kritikams.

Ieškome atsakymų, kaip valstybei daugiau nuveikti piliečio labui, pertvarkant mokesčius, gerovės valstybės funkcijas, švietimą ir imigraciją. Reikia pasiekti, kad ūkio nekaustytų auganti monopolinių bendrovių galia ir planavimo ribojimai, pastojantys žmonėms kelią į geriausiai gyvenančius miestus. Be to, raginame Vakarus sustiprinti liberalaus pasaulio tvarką didinant karinę galią ir atgaivinant aljansus.

Tokia politika siekiama spręsti pagrindinę liberalizmo problemą. Triumfo akimirką, kai žlugo Sovietų Sąjunga, jis apleido esmines savo vertybes. Būtent nuo jų reikia pradėti gaivinti liberalizmą.
Liberalizmą davė XVIII a. pabaigos sumaištis, kilusi JAV paskelbus nepriklausomybę, Prancūzijai panirus į revoliuciją, pasikeitus pramonei ir prekybai. Revoliucionierių teigimu, norint sukurti geresnį pasaulį, pirma reikia sugriauti turimą. Konservatoriams, priešingai, bet kokios revoliucinės pretenzijos į visuotinę tiesą atrodo įtartinai. Jiems svarbu išsaugoti geriausius visuomenės bruožus valdant permainas, paprastai per valdančiąją klasę arba autoritarinį lyderį, kuris „žino geriau“.

Permainų variklis

Tikri liberalai teigia, kad visuomenė gali pamažu keistis į gera, o permainų kryptis gali būti iš apačios aukštyn. Jie nėra tapatūs revoliucionieriams, nes nepritaria minčiai, kad individus reikia priversti priimti kitokias pažiūras. Nuo konservatorių jie taip pat skiriasi, nes tvirtina, kad aristokratija ir hierarchija, o ir bet kokia galios koncentracija, dažnai virsta priespaudos šaltiniu.

Taigi liberalizmui pradžią davė nerimastinga, jauduliu alsuojanti pasaulėžiūra. Bet pastaraisiais dešimtmečiais liberalai per daug apsiprato su valdžia, todėl nebenori reformų. Valdantysis liberalus elitas tikina save, kad jiems vadovaujant vyrauja puikios formos meritokratija ir jie nusipelnė turimų privilegijų. Tačiau realybė nėra tokia aiški ir paprasta.

Pastaraisiais dešimtmečiais liberalai per daug apsiprato su valdžia, todėl nebenori reformų.

Geriausias konkurencinės meritokratijos dvasios pasiekimas – neeilinė gerovė ir naujų idėjų gausa. Siekdamos efektyvumo ir ekonominės laisvės, vyriausybės atvėrė rinkas konkurencijai. Dar niekada rasė, lytis ir lytinė orientacija nebuvo mažesnė kliūtis kilti aukštyn. Globalizacija iš skurdo ištraukė šimtus milijonų kylančių rinkų gyventojų.

Vis tik liberalai valdžioje dažnai saugojosi kūrybingo naikinimo audrų. Nesąmoningos taisyklės gina patogias profesijas, pavyzdžiui, teisininkų. Universitetų profesoriai mielai ima garantuotą darbo vietą, sykiu propaguodami atviros visuomenės privalumus. Finansininkai išvengė blogiausių finansų krizės padarinių, jų darbdavius išgelbėjus iš mokesčių mokėtojų kišenės. Globalizacija turėjo duoti pakankamai naudos, kad būtų galima padėti nelaimėliams, bet tarp jų per maža buvo tokių, kurie tos naudos gavo.

Liberali meritokratija įvairiais atžvilgiais yra uždara ir jai nebūtini žmonės iš išorės. Neseniai atlikus tyrimą nustatyta, kad 1999–2013 m. į labiausiai prestižinius JAV universitetus studentų iš 1 proc. didžiausias pajamas gaunančių namų ūkių priimta daugiau nei iš 50 proc. apatines pozicijas užimančių namų ūkių. 1980–2015 m. mokestis už aukštąjį mokslą JAV augo 17 kartų greičiau nei pajamų mediana. Penkiasdešimtyje didžiausių metropolių gyvena 7 proc. pasaulio žmonių, jie sukuria 40 proc. pasaulio produkcijos. Bet ribojant planavimą daugeliui tie miestai nepasiekiami, ypač jaunimui.

Liberalai valdžioje taip uoliai saugo esamą padėtį, kad pamiršo, kaip atrodo radikalizmas. Pamenate, kaip siekdama JAV prezidento posto Hillary Clinton žarstė smulkias idėjas, maskuodama didelių trūkumą? 2015 m. britų leiboristams renkant partijos vadovą Jeremy Corbynas laimėjo ne dėl to, kad yra nepaprastai talentingas politikas, o labiau dėl to, kad visi kiti buvo blankūs ir niekuo neišsiskyrė. Liberalūs technokratai išranda begales gudrių būdų taisyti politiką, bet aiškiai matosi, kad jie nutolę nuo žmonių, kuriems turėtų padėti. Atsiranda dvi klasės – darantieji ir tie, kuriems daroma, galvojantieji ir tie, kuriems galvojama, kuriantieji politiką ir tie, kurie tiesiog jos laikosi.

Laisvės pamatas

Liberalai pamiršo, kad pamatinė jų idėja – pilietinė pagarba visiems. 1943 m., siaučiant karui su fašizmu, minėdami šimtmetį šią idėją vedamajame išdėstėme kaip du vienas kitą papildančius principus. Pirmasis – laisvė, nes „ne tik teisinga ir išmintinga, bet ir pelninga <…> leisti žmonėms daryti tai, ką jie nori.“ Antrasis – bendras interesas, t. y. „žmonių visuomenė <…> gali veikti kaip susivienijimas visų gerovei užtikrinti“.

Šiandieninė liberali meritokratija neatrodo labai artima tokiai visa apimančiai laisvės apibrėžčiai. Valdančioji klasė gyvena burbule. Jie mokosi tose pačiose aukštosiose, tuokiasi vieni su kitais, gyvena tose pačiose gatvėse, dirba tuose pačiuose biuruose. O iš daugumos žmonių, kurie yra toli nuo valdžios, tikimasi, kad jie pasitenkins augančia materialine gerove. Bet nedidėjant našumui ir po 2008 m. finansų krizės suskubus taupyti biudžeto pinigus, net ir šio pažado dažnai nebesilaikoma.

Ir mane erzina tos liberalų vertybės…(Scanpix nuotr.)

Tai viena iš priežasčių, kodėl žmonės nusigręžia nuo tradicinių partijų. Šiandien britų konservatoriai, istoriškai galintys pasigirti bene didžiausia sėkme, daugiau pinigų gauna pagal mirusių žmonių testamentus nei iš gyvųjų. 1990 m., pirmuosiuose suvienytos Vokietijos rinkimuose, tradicinėms partijoms atiteko per 80 proc. balsų. Naujausiame balsavime jos surinko tik 45 proc., o kraštutinei dešinei, kraštutinei kairei ir žaliesiems drauge teko 41,5 proc.

Šiandien britų konservatoriai, istoriškai galintys pasigirti bene didžiausia sėkme, daugiau pinigų gauna pagal mirusių žmonių testamentus nei iš gyvųjų.

Žmonės užsidaro grupinėse tapatybėse pagal rasę, religiją ar lytinę orientaciją. Nukenčia antrasis principas – bendras interesas. Pagrįsta į diskriminaciją reaguoti tapatybės politika, bet kuo daugiau tapatybių, tuo labiau atskiros grupės politika kertasi su visų kitų. Diskusijose nebegimsta naudingi kompromisai, bet liejamas tam tikrų grupių pyktis. Dešiniųjų lyderiai ypač mėgsta siekti palaikymo išnaudodami nesaugumo jausmą dėl imigracijos, o kairiojo sparno pasipuikavimas politiniu korektiškumu jiems tampa priemone įtikinti rinkėjus, kad į juos žiūrima iš aukšto. Žmonės susipriešina. Kartais tai viską paralyžiuoja, kartais veda į daugumos tironiją. O blogiausiu atveju padrąsina kraštutinės dešinės autoritarus.

Liberalai pralaimi ginčą ir geopolitikoje. XIX ir XX a. liberalizmas plito iš pradžių britams karaliaujant jūrose, vėliau ekonominio ir karinio JAV iškilimo fone. Šiandien liberali demokratija užleidžia pozicijas, Rusijai užsiėmus sabotažu, o Kinijai reiškiant augančią pasaulinę galią. Tuo metu JAV, užuot gynusios aljansais pagrįstą sistemą ir po Antrojo pasaulinio karo savo pačios sukurtas liberalias institucijas, jas apleido, o prezidentu tapus Donaldui Trumpui netgi puola.

Impulsas atsitraukti kyla iš klaidingos prielaidos. Pasak istoriko Roberto Kagano, JAV atsisakė tarpukario izoliacionizmo ir po karo pradėjo aktyviai dalyvauti pasaulio reikaluose ne siekdamos suvaldyti Sovietų Sąjungą, kaip dažnai įsivaizduojama. Savo akimis matę, kaip iš XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečio chaoso užgimė fašizmas ir bolševizmas, JAV valstybės veikėjai pokario metais priėjo prie išvados, kad pavojinga, kai pasaulis neturi lyderio. Kaip sakė valstybės sekretorius Deanas Achesonas, JAV nebegalėjo sėdėti „kambaryje su užtaisytu ginklu ir laukti“.

Vadinasi, 1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai JAV automatiškai netapo saugios. Pasauliui atsisakius liberalių idėjų kaip pagrindo, geopolitika gali virsti kova dėl jėgų pusiausvyros ir įtakos sferų, XIX a. užklupusia Europos valstybės veikėjus ir kulminaciją pasiekusia purvinuose Flandrijos mūšių laukuose. Net jei šiandien taiką pavyks išsaugoti, liberalizmas nukentės žmonėms iš didelės svetimšalių priešų baimės puolant į diktatoriškų vadovų ir populistų rankas.

Metas keisti liberalizmo veidą. Liberalams reikia mažiau aiškinti, kad jų kritikai – kvailiai ir fanatikai, ir daugiau laiko skirti problemoms spręsti. Tikrasis liberalizmas nesiekia apsaugoti savęs, jam būdinga radikali ir persilaužimą nešanti dvasia. „The Economist“ buvo įkurtas siekiant raginti Viktorijos laikų Jungtinę Karalystę neberiboti grūdinių kultūrų importo muitais. Šiandien toks tikslas atrodo juokingai menkas, bet anuomet gamyklų darbininkai maistui išleisdavo 60 proc. pajamų, iš to trečdalį – duonai. Mūsų leidinys turėjo stoti į skurstančiųjų pusę prieš javus auginančius dvarininkus. Šiandien ta pačia gaida liberalai turi stoti į vargstančio prekariato pusę prieš turtuolius.

Jiems reikia vėl patikėti individo orumu ir gebėjimu išgyventi savo jėgomis, apribojus turimas privilegijas. Jiems reikia liautis tyčiotis iš nacionalizmo ir patiems stoti už jį, įliejus savą visa apimančio pilietinio pasididžiavimo sampratą. Reikia nebekoncentruoti galių centralizuotose ministerijose ir prieš nieką neatsakingose technokratijose, o perduoti jas regionams ir savivaldybėms. JAV reikia nebelaikyti geopolitikos didžiųjų valstybių kova, kurioje jei ne laimi, tai praloši, ir pasinaudoti karinės galios, vertybių ir sąjungininkų triada, kuri pati save stiprina.

Geriausi liberalai visada buvo pragmatiški ir mokėjo prisitaikyti. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Theodore’as Rooseveltas stojo prieš didžiąsias JAV monopolijas valdžiusius „baronus-plėšikus“. Nors daug pirmųjų liberalų bijojo minios valdžios, jie priėmė demokratiją. Pirmoje XX a. pusėje, po Didžiosios depresijos jie pripažino, kad vyriausybė turi tam tikrą ribotą vaidmenį ūkio valdyme. Iš dalies norėdami atsikratyti fašizmo ir komunizmo po Antrojo pasaulinio karo liberalai sukūrė gerovės valstybę.

Liberalams reikia taip pat uoliai imtis šiandien kylančių iššūkių. Jei bus jų viršus, tai tik todėl, kad jokios kitos idėjos negali taip skleisti laisvės ir gerovės. Liberalams reikia priimti kritiką ir džiaugtis diskusijomis, kurios atvers naują mąstymą, galintį atgaivinti jų judėjimą. Jie turi būti drąsūs ir nekantriai trokšti reformų. Pasaulis gali būti jų, ypač jaunimo.

Kai prieš 175 metus „The Economist“ išvydo šviesą, Jamesas Wilsonas, pirmasis leidinio redaktorius, žadėjo, kad laukia „arši kova tarp proto, kuris varo pirmyn, ir pagarbos neverto bailaus neišmanymo, kuris stabdo pažangą“. Vėl pasižadame tęsti kovą. Ir prašome visų kraštų liberalus jungtis prie mūsų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų