Magnetinis laikas

Magnetinis laikas

Parodos svarbiausiose pasaulio galerijose, prestižinis Calderio apdovanojimas, Nacionalinė kultūros ir meno premija, atstovavimas Lietuvai Venecijos bienalėje. Žinant, kad tai tik grybšnis Žilvino Kempino pasiekimų, jis pribloškia sakydamas – nesu savęs atskleidęs menininkas. Po to, kai prasilenkia Vilniuje ir Niujorke, Ieva Rekštytė pagaliau gauna progą pasikalbėti ne tik apie dideles žemaičio ambicijas.

 

– Kaip galėtumėte apibūdinti praėjusius metus? Ką įdomiausio nuveikėte ir patyrėte?

– Lyg ir nemažai visko įvyko, bet nepasakyčiau, kad šie metai man buvo įtempti ar sunkūs. Vis dėlto dabar, atsigręžęs atgal, nustebau, jog teko lankytis net dešimtyje šalių: Meksikoje, Belgijoje, du kartus Lietuvoje ir Liuksemburge, Anglijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Islandijoje, Vengrijoje ir Graikijoje. Vardijant stipriausius įspūdžius reikėtų pradėti nuo kelionės į Meksikos dykumą sausio mėnesį. Rengiau parodą Meksiko mieste ir paprašiau kuratorių, kad nuvežtų į dykumą. Kelionė buvo įsimintina ir truputį pavojinga…

Kitas stiprus įspūdis buvo per atidarymą Nacio­nalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Niekada neteko matyti tiek pažįstamų (ir sunkiai atpažįstamų) veidų vienoje erdvėje, vienu metu. Labai keistas ir geras jausmas, lyg sapnas. Grįžęs į Niujorką instaliavau naują darbą Sokrato skulptūrų parke. Procesą lydėjo malonus eksperimento jaudulys, nes tokio dydžio kūrinio net tik aš niekada ankščiau nebuvau instaliavęs, bet ir pačiam skulptūrų parkui tai buvo didžiausias projektas per visą jo 28 metų istoriją. Vėliau – įsimintina kelionė į Italijos Alpes dviračiu. Tokiam lygumų žemaičiui kaip aš ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai sunku minti įkalniui, kai kalnas nesibaigia tris ar keturias valandas. Mane į šią avantiūrą įtraukė Jeano Tinguely muziejaus Bazelyje direktorius Rolandas Wetzelis, mat jis yra toks pat dviračių entuziastas, kaip ir aš, tik daug daugiau kilometrų nuvažiavęs kalnuose. Mums nepaprastai patiko ta kelionė, tikiuosi vėl važiuoti ten kitais metais. Ryškių įspūdžių patyriau ir Islandijoje, kur buvau pakviestas į trijų savaičių rezidenciją ir neturėjau jokių kūrybinių įsipareigojimų. Atvažiavau su šeima, atsigabenau savo kalnų dviratį ir juo išmaišiau visas apylinkes, sunkiai išvažiuojamus kelius ir keliukus. Iš tų pasivažinėjimų atmintyje liko neužmirštamas gamtos grožis, nepaprastai stiprus patyrimas.

Rugsėjo gale atidariau asmeninę parodą Budapešte, iš ten važiavau į Liuksemburgą, kur instaliavau naują darbą MUDAM šiuolaikinio meno muziejuje, grupinėje parodoje. Grįžęs namo į Niujorką, paruošiau seriją naujų darbų „Art Basel Miami Beach“ meno mugei.

 

– Iš įvairių jūsų interviu galima suprasti, kad aiškinti savo minimalistinių-vizualinių kūrinių kalbos nematote reikalo. Vis dėlto kaip minimalistinėmis priemonėmis, formomis sukuriamas didelis įspūdis?

– Jei kas atsimena mano projektą „Portretai-fosilijos“ arba Oskaro Koršunovo spektaklio „Senė 2“ scenografiją, gali paliudyti, kad jau tada linkau į minimalias priemones. Niujorke tiesiog atsirado galimybė labiau judėti ta linkme, nes minimalizmas čia yra vietinis, o ne importuotas reiškinys, todėl priimtinesnis ir geriau suvokiamas. Tiesą sakant, nelaikau savo darbų minimalistiniais. Skirtumai, palyginti su klasikiniu minimalizmu, man yra svarbūs ir, manau, gana akivaizdūs.

 

– Kiek minimalizmo jūsų asmeninės aplinkos estetikoje?

– Jei gyvenčiau vienas, be abejo, turėčiau daugiau tuščios erdvės, bet auginame du sūnus (8-erių ir beveik 10-ies), kurie visą tą estetiką smarkiai pakoreguoja savo spalvingais daiktais. Anksčiau pragyvenimui užsidirbdavau iš interjero dizaino: įrengdavome prabangius butus Niujorke. Esu nemažai prisižiūrėjęs minimalistinių interjerų ir tos estetikos. Jie tikrai gražūs pažiūrėti, tačiau be gyvybės. Mūsų namai pilni judėjimo ir aš tam visai neprieštarauju. Vaikai ir jų psichologinis komfortas šiuo metu yra svarbiau už gražią tuštumą. Žinau, kad po penkerių metų viskas keisis, todėl man malonu matyti tuos jų spalvingus gyvenimo pėdsakus. Būtų sunkiau, jei neturėčiau atskiros dirbtuvės, bet aš juk turiu savo studiją – ten galiu tvarkytis, kaip noriu.

 

Adelė Kempinienė, Ž. Kempino motina:

Žilvino polinkis į menus buvo pastebimas nuo pat ankstyvos vaikystės. Kai dar gyvenome Plungėje, turėjome kaimynę, kuri domėjosi menu, pati liejo akvareles ir to pamokė Žilviną. Dar dabar, atrodo, turiu jo pieštas pelėdas. Prisimenu, kai sūnus lankė pradinę mokyklą, nuvažiavome į Mykolo Žilinsko dailės galeriją Kaune. Žilvinas vis nuo mūsų atsilikdavo ir taip įdėmiai apžiūrinėjo paveikslus, kad ėmėme stebėtis, kaip vaikui gali būti taip įdomu. Persikrausčius į Klaipėdą, jis lankė muzikos, vėliau perėjo į dailės mokyklą. Meniniai polinkiai, manau, jį pasiekė iš tėvo, kuris buvo lietuvių kalbos mokytojas ir mėgo įvairią kūrybinę saviveiklą. Aš taip pat dirbau pedagoginį darbą, dėsčiau matematiką. Ilgainiui pastebėjau, kad Žilvinas turi ne tik meniškumo, išmonės, bet ir matematinio tikslumo, skrupulingumo. Kai mokėsi vidurinėje ir per matematikos pamoką reikėdavo vaizduoti erdvinių kūnų pjūvius, jo erdvinė vaizduotė buvo tokia gera, kad viską atlikdavo nepriekaištingai. Nors teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad dėl matematikos jis per daug nesirūpino ir mokėsi, kaip aš sakau, tik iš mandagumo. Nuo pat mažumės sakė, jog bus dailininkas. Pareidavo iš mokyklos ir jei pietūs dar būdavo neparuošti, nusivilkdavo uniformą ir stodavo prie molberto. Sykį, pamenu, apgailestaudamas pasakė: „Kaip gerai pasiruoščiau stojamiesiems egzaminams, jei nereikėtų eiti į vidurinę…“ Jau įstojęs į dabartinę Vilniaus dailės akademiją, Žilvinas vienintelis iš savo kurso nerūkė, nuo mažumės buvo įpratęs mankštintis. Taip ir liko mokantis save „organizuoti“, turintis kietą stuburą.

 

– Kas pasikeitė jūsų kaip menininko gyvenime, atsiradus šeimai?

– Jutau didelę atsakomybę ir nerimą dėl mūsų visų ateities. Dabar tiesiog pripratau galvoti tik apie artimiausius savo darbus ir kaip pasiekti maksimaliai gerą rezultatą. Jei neturėčiau šeimos, galbūt liktų daug daugiau laiko naujiems projektams, bet buvimas su vaikais man yra didžiulė atgaiva ir inspiracija.

 

– Kokius savo karjeros įvykius išskirtumėte kaip esminius, padėjusius tapti pripažintu, save atskleidusiu menininku?

– Toli gražu nesu savęs atskleidęs menininkas. Man iki to dar labai toli. Ir tai kalba ne mano kuklumas, o gryniausia ambicija. Pamenu, šioks toks nušvitimas įvyko 2000-aisiais. Gal tai buvo tikra, gal ne, bet pasirodė, kad lyg ir žinau savo kryptį. 2003 m. surengta pirma mano paroda anapus mokyklos (Hunterio koledžas Niujorke – red. past.) – PS1 šiuolaikinio meno centre (dabartiniame „MoMa“ filiale). Dėl jos patekau į Spencerio Brownstone’o galeriją. Pirmą kartą joje savo darbus rodžiau 2004 m. vasarą, o 2006-aisiais Martinas Marguliesas (žymus JAV šiuolaikinio meno kolekcininkas – red. past.) nupirko ir eksponavo du mano darbus savo muziejuje per „Art Basel Miami Beach“ mugę.

Tais pačiais metais kita instaliacija atsidūrė „Palais de Tokyo“ šiuolaikinio meno centre Paryžiuje, solinėje parodoje. Nuo to prasidėjo parodos Europoje, paskui rikiavosi daug kitų dalykų: solinė paroda „Kunsthalle Wien“ meno centre Vienoje, Calderio apdovanojimas, „Atelier Calder“ menininkų rezidencija Prancūzijoje, Venecijos bienalė, Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, didelė asmeninė paroda J. Tin­guely muziejuje. Tai galbūt ryškiausi mano karjeros įvykiai. Žinoma, buvo daugybė kitų mažesnių svarbių įvykių, kaip prielaidų. Daug visko per tuos 17 metų įvyko. Tačiau mano kaip profesionalo kelias prasidėjo tik 2007 m. pradžioje, tada, kai pasiryžau išeiti iš interjero dizaino bendrovės ir gyventi vien iš kūrybos. Taigi, mano profesionaliai karjerai 2015-ųjų sausį sueina 8 metukai. Vaikystė! Gal pasikalbėkime apie savirealizaciją po kokių dvidešimties metų?

 

Ramunė Ruseckienė, gydytoja psichiatrė, Ž. Kempino sesuo:

Žilvinas turi retą menininkams savybių derinį: jis yra itin valingas, nuoseklus ir aiškiai žinantis, ką daro ir kaip reikia daryti. Brolio iš kelio neišmuši, jam nesvarbu, ką pagalvos kiti, – jis ištikimas sau. Kartais, jei kas nors tuo metu itin rūpi, likęs pasaulis jam truputį nutolsta. Toks nugrimzdimas į save, manau, pažįstamas daugeliui menininkų. Tačiau visas atsakomybes ir sunkumus Žilvinas nuo mažens stoiškai priimdavo ir atlaikydavo, tai asmenybės brandos požymis.

Nuo vaikystės jis ir labai darbštus. Pamenu, kad piešdavo visus ir viską. Jam iki pažaliavimo pozavome ir aš, ir tėvai. Žilvinas mūsų nepaleisdavo, kol nebaigdavo piešinio, ir drausdavo net krustelėti. Bet jį domino ne tik tapyba. Jis turi idealią klausą, pats išmoko groti gitara. Atsimenu, kaip abu dainuodavom, ir nors aš visai neturiu balso, sekdavau įkandin brolio. Jam rūpėjo ir dainavimas, ir teatras, ir breikas… Jis įvairiapusiškas žmogus ir niekuomet netaško laiko beverčiams užsiėmimams. O tuos, kurie jam atrodo svarbūs, atlieka labai uoliai. Pavyzdžiui, nuo pat mažumės keldavosi iš ryto ir mankštindavosi. Sykį, kai sirgau ir atsikėliau vidury nakties, prižadinau Žilviną. Jis pamanė, kad jau rytas ir reikia keltis. Radau jį darantį mankštą…

 

– Šiuolaikinio meno kūrėjai iš Rumunijos duodami interviu IQ žurnalui teigė, kad populiarumas turi neigiamą pusę, – tapęs žinomas nuolat privalai išpildyti kitų lūkesčius, todėl „tikresnį“ meną kuria ne tokie garsūs autoriai. Ar platesnis pripažinimas daro kokią nors įtaką jūsų kūrybai?

– Nežinau, ar pakliūvu į žinomų vardų kategoriją, bet kad ir kaip būtų, nejaučiu tokios įtakos, kai dirbu. Taip pat negaliu sakyti, kad galerijos daro spaudimą, reiškia pageidavimus ar diktuoja savo valią. Yra gal tik toks dalykas: kai esi labiau žinomas, visi nauji kūriniai pamatomi iš karto, todėl jautiesi, tarsi dirbtum ant scenos. Truputį ilgiuosi tos distancijos, kai, būdavo, padarau darbą, o parodau jį tik po gerų metų ar net vėliau, nes kitos galimybės nėra. Dabar viskas tuoj pat iškeliauja į meno muges ar parodas. Tai lyg ir idealu, bet, kita vertus, truputį keista ir nejauku. Aš tarsi nebeturiu laiko pabūti su savo darbais. Nelieka jokios erdvės klaidoms ir laiko joms taisyti. Tačiau prie to pripranti, galvoji, kad taip turi būti, tokia darbo specifika, žodžiu – pats kaltas! 2015 m. pasistengsiu truputį „sulėtinti“ parodas, nes daugiau laiko norėčiau skirti pačiam darbo procesui studijoje. Pažiūrėsim, ar pavyks.

 

– Kuo labiausiai gyvenime didžiuojatės?

– Tuo, kad mano vaikai turi idealią motiną. Jaučiuosi daug prie to prisidėjęs! Aš visai rimtai. Na, o jei dar rimčiau, man gaila daugybės Lietuvos vaikų, kurie paliekami be meilės ir auklėjimo, kai motinos išvažiuoja uždarbiauti į kitus kraštus. Manau, kad tai daug rimtesnė šalies problema nei pati emigracija. Vaikai, užaugę be tėvų globos, vėliau brangiai kainuos valstybei ir jos piliečiams. Aš pats neturiu nei finansinių galimybių, nei elementariausios drąsos įsivaikinti iš globos namų. Bet juk yra žmonių, kurie tai padaro! Tokiais lietuviais kaip Žydrūnas Ilgauskas būtų galima didžiuotis! Ir ne todėl, kad jis į „kašę“ įmetė, bet būtent dėl pilietinės drąsos – auginti vaikus iš Lietuvos globos namų. Manau, kad išsaugoti mažo žmogaus gyvenimą nesuluošintą yra daugiau, nei išgelbėti kam nors gyvybę (tai vienkartinis žygdarbis). O dabar iš Ž. Ilgausko atimama Lietuvos pilietybė, lyg iš kokio tėvynės išdaviko. Vien todėl, kad Amerika jį priėmė į savo piliečių gretas? Laimė, mūsų prezidentė žaibiškai reagavo į šitą teisiškai žiaurią ir net absurdišką situaciją ir pateikė pilietybės įstatymo pataisas. Norėtųsi, jog iki kadencijos pabaigos ji pasiektų, kad dviguba pilietybė būtų įtvirtinta Konstitucijoje ir galiotų visiems Lietuvos piliečiams, gyvenantiems NATO ir ES šalyse (ar kitose Lietuvai draugiškose valstybėse, tokiose kaip Australija, Kanada), o ne vien išskirtiniams asmenims.

Mano vaikai dabar turi dvigubą pilietybę, bet sulaukę 21-ų turės apsispręsti – rinktis JAV ar Lietuvos. Jei Konstitucija iki tol nebus pakoreguota, jie Lietuvos pilietybę praras, tiksliau, Lietuva neteks dviejų piliečių, kurie, labai tikiuosi, ateityje galėtų būti jai naudingi. Juk mes, emigrantai, niekur nedingsime, o mūsų vaikai ieškos savo šaknų ir domėsis savo kilme. Norėtųsi, kad Lietuva nesielgtų kaip ta motina, kuri palieka vaikus kitiems.

 

Patricija Jurkšaitytė, tapytoja, Ž. Kempino bendrakursė:

Su Žilvinu mokėmės nuo pirmo kurso. Tuo metu į tapybos specialybę nebuvo paprasta įstoti, daug kam teko bandyti keletą kartų, taigi į mūsų kursą susirinko skirtingo amžiaus, patirties ir temperamento studentų. Kai kurie – jau po tarnybos armijoje, o aš įstojau iš antro karto metus pasidarbavusi restauravimo dirbtuvėse. Žilvinas buvo vienas iš tų sėkmingųjų, kuriems pavyko iš pirmo bandymo. Tuo metu populiarus menininko stereotipas – depresuotas melancholikas ar „bohemščikas“ – Žilvinui visai netiko. Jis buvo veikiau spartietiško būdo džentelmenas. Su juo visiškai ramiai galėjai „blūdyti“ neapšviestose Dievo pamirštų miestelių gatvėse per dailės praktikas. Draugiškai vadinome jį savo Kiborgu – pagal Arnoldo Schwarzeneggerio herojų filme „Terminatorius“. Žilvino menas – kaip ir jis pats – racionalus ir intelektualus. Kiekvieną kartą sukuria nepatirtą būseną ir vėl pradedi laukti naujos jo kūrybos dozės.

 

– Šiuolaikinio meno leksikai būdingas sudėtingumas, įmantrūs parodų aprašai, menotyrininkų recenzijos. Kartais atrodo, kad tas sukiasvoriškumas komplikuoja kūrybos patyrimą ir atbaido dalį auditorijos, kuriai lieka sakyti, kad šiuolaikinis menas per daug sudėtingas. Ką pats pastebite?

Šiuolaikinis menas iš tikrųjų sudėtingas. O jūsų minėti dalykai yra artikuliavimo problemos. Gerų menotyrininkų yra daug mažiau nei gerų menininkų. Rašyti galime visi, bet meistriškai sudėlioti įžvalgas sekasi toli gražu ne kiekvienam. Menotyrininkas turi ne tik suvokti šiuolaikinį meną, sugebėti įsižiūrėti į konkretų kūrėją, orientuotis vietos kontekste, išmanyti meno istoriją, filosofiją, sekti naujienas, bet ir suprasti, kas vyksta jo paties galvoje, kai jis žiūri į naują kūrinį, mokėti tas mintis pateikti raiškiai, argumentuotai ir dar geru stiliumi, kuris būtų patrauklus kolegoms ir kartu suprantamas platesnei publikai. Todėl visiškai normalu, kad visa tai suderinančių menotyrininkų yra mažai. Kitų nereikėtų kaltinti už jų pastangas.

Na, o auditorija nėra vienalytė. Nors save laikau gana demokratišku, vis dėlto nemanau, kad vaizduojamasis menas skirtas visiems. Menininkams visuotinis dėmesys nebūtinas, juk mes ne politikai ar religijų misionieriai. Reikia pripažinti, kad daugybė žmonių gyvenimo kasdienybėje puikiausiai apsieina be meno. Ir tai nieko bloga. Nėra prasmės stengtis tokius žmones sudominti tuo, kas jiems visiškai nereikalinga. Atvirkščiai, geriau tegul nelenda į parodas, neliečia kūrinių pirštais, nekalba, ko nesupranta ar nenori suprasti. Jiems visai gerai prie televizoriaus ar kompiuterio, tegul ten ir lieka. Bet yra žmonių, kuriems menas reikalingas ir net būtinas. Dėl jų verta pasistengti.

 

– Esate vienas pareigingiausių ir racionaliausių mano kalbintų kūrėjų (toks įspūdis susidarė vien iš ilgų susirašinėjimų derinant interviu detales). Atsakingumas, darbštumas, racionalumas – jūsų prigimtinės ar išsiugdytos savybės?

– Ačiū, malonu, kad esate tokios geros nuomonės apie mane. Lyg ir neturiu niekam jokių įsipareigojimų, bet savo žodžio tikrai laikausi. To tikiuosi ir iš žmonių, su kuriais man tenka dirbti. O, kalbant apie darbštumą, tiesą sakant, nemanau, kad persidirbimas naudingas bet kokiai veiklai, todėl stengiuosi dirbti tik tiek, kiek reikia. Esu žydas šeštadieniais ir krikščionis sekmadieniais. Kartais prisiverčiu patinginiauti, nes tinginiavimas menininkui gali būti net produktyvesnis nei pats darbo procesas. Kitas dalykas – darbo greitis. Aš dirbu greitai, mėgstu žaibišką komunikaciją ir rezultatyvius veiksmus. Niujorkui kaip tik būdingas tas tempas ir energija, kurie mane tenkina. Tai pragmatiškas ir funkcionalus miestas. Be abejo, yra daug dalykų, kurių išmokau čia, kai kurias savybes išsiugdžiau. Pavyzdžiui, atkaklumą siekiant tikslo. Aš nepalieku žinučių atsakikliuose, nelaukiu, kol man paskambins, – pats skambinu vėliau ir dar vėliau, kol prisiskambinu ir susitariu. Dar paklausiu vardo, su kuo kalbuosi, kad labiau kreiptų dėmesį ir jaustų atsakomybę. Tai jau išmokti niujorkietiški dalykai.

 

Gintaras Sodeika, kompozitorius, Ž. Kempino bičiulis:

Turiu nemažai draugų, kurie yra išvykę gyventi į kitas šalis, ir jų nebuvimas man juntamas, tačiau tai, kad Žilvinas gyvena JAV, aš ne itin pastebiu. Mes nuolat susiskambiname, o ir Lietuvoje jis būna gana dažnai, beveik kartą per pusmetį, visada susitinkame, sutiksliname laikrodžius, kaip sakoma. Pasikalbame, kaip gyvena mūsų žmonos, ką padarė, išmoko ar iškrėtė vaikai. Esu didelis jo kūrybos gerbėjas, todėl man visada įdomu, kaip klostosi jo karjera, ką jis planuoja naujo. Net ir būdamas kur nors kitur, Žilvinas visuomet yra čia.

Gerai pamenu, kai pirmieji O. Koršunovo scenografai Julius Liudavičius ir Aidas Bareikis išvyko pas tapytoją Kęstutį Zapkų į Niujorką ir jų vietą užėmė Ž. Kempinas. Man jo atėjimas į mūsų komandą buvo labai ryškus. Spektaklį „Labas Sonia Naujieji Metai“, kuriam sukūrė scenografiją, daugelis prisimena kaip legendą. Vėliau juodu su Oskaru statė „Skrajojantį olandą“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Ten jau matome Ž. Kempiną, dirbantį su laikmenomis: didžiulį burinį laivą jis sukūrė iš kino juostų. Kiek esu skaitęs, kritikai nėra atkreipę dėmesio, kad ta scenografija buvo Žilvino proveržis dirbti su tomis medžiagomis– kino juostomis, magnetofono juostelėmis ir t.t., su kuriomis jis padarė stulbinamą karjerą jau išvykęs į JAV.

Reikia pripažinti objektyvią tiesą, jog meno yra kur kas daugiau, nei jo poreikio, tačiau Žilvinas niekada nebuvo konkurencinis kovotojas, jam stebuklingu būdu pavyko eiti savo tikslų link švariu taku, turint aiškią viziją ir metodiškai jos siekiant. Toks, sakyčiau, budistinis kelias į tikslą man labai žavingas, pats stengiuosi iš jo mokytis.

 

– Koks jums yra geriausio poilsio scenarijus?

– Geriausio poilsio scenarijus – atsidurti tokioje vietoje, kurioje neveiktų nei telefonas, nei internetas (žinoma, jei tik tai ne kalėjimas). Mėgstu aktyvų poilsį. Važinėju dviračiu. Būna, išvažiuoju visai dienai iš miesto ar pasiekiu bent Pasaulio prekybos centrą, arba suku ratus aplink Centrinį parką. Šeštadieniais dažnai važinėju specialiai įrengta kalnų dviračių trasa Cunninghamo parke, Kvinso rajone. Kol važiuoju dviračiu, pasaulis yra nuostabus ir visiškai darnus. Jei važiuoju greitai, privalau susikaupti, kad nepadaryčiau lemtingos klaidos, – taigi esu dabarties momente. Tai man didžiulis poilsis.

 

– Iš praėjusio mūsų susirašinėjimo prisimenu, kad minėjote, jog nedalijate interviu be progos. Kokia tuomet šio interviu „Intelligent Life“ proga?

– Progos šįkart nėra jokios. Juk seniai pažadėjau jums duoti išsamesnį interviu. Jei jau pažadėjau, tai ir darau, nes mano galvoje užsifiksavę, kad vis tiek teks tai atlikti. Gal taip pasireiškia mano pa­reigingumas ir racionalumas?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų