M. Obioha (M. Zarembos nuotr.)

M. Obioha: „JAV ir Europai trūksta supratimo apie Afrikos valstybių potencialą“

M. Obioha: „JAV ir Europai trūksta supratimo apie Afrikos valstybių potencialą“

Kinai supranta, kad į padėtį, kokioje jų šalis buvo prieš kurį laiką, dabar yra patekęs Afrikos žemynas, mano Nigerijos ankstyvosios stadijos fondo „Ventures Platform Hub“ vykdomasis direktorius Mimshachas Obioha. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis aiškino, kokį potencialą sukuria jo gimtoji Nigerija ir kodėl kinai į Afriką skuba greičiau nei europiečiai ar amerikiečiai.

– Stebėtojai iš šalies pabrėžia: investuotojai iš ES valstybių ir JAV į Afrikos žemyną atkeliauja su vakarietiškomis vertybėmis, o kinams jos svetimos – stokojama dėmesio tiek žmogaus teisėms, tiek aplinkos apsaugai ir panašiai. Kaip tai mato vietos verslas ir ar sutiktų su tokiu teiginiu?

– Kinijos investicijos Afrikoje nuolat auga. Įsivaizduokite žemėlapį, kuriame pažymėti visi žemynai: Europa, Šiaurės, Pietų Amerika, Australija, Azija. Tik ten, kur turėtų būti Afrika, užrašyta Kinija. Pamažu tai tampa realybe.

Iš tiesų skiriasi požiūris, su kuriuo į mūsų žemyną ateina Kinija ir Europos valstybės ar JAV. Pastarosios dažniausiai siūlo prekiauti ir į mus žiūri kaip į pirminių žaliavų tiekėją. Jos nori mūsų kakavos, tabako, naftos. Tai slypi už kiekvieno pokalbio ar pasiūlymo bendradarbiauti, keliamas tik vienas klausimas: kaip sukurti daugiau prekybinių santykių?

Kinija į Afrikos valstybes ateina nešina investicijų bagažu. Ne, mums nereikia prekybos, sako kinai, kam iš viso rūpi prekyba? Mūsų tikslas – investuoti į infrastruktūrą, tad sakykite, ko jums reikia? Traukinių stočių? Gerai, skirsime 10 mlrd. JAV dolerių jūsų geležinkelio projektams. Vandens jėgainių? Gerai, sakykite, kiek sieks išlaidos?

Toks kinų elgesys Afrikoje kelia du svarbius iššūkius. Pirmas, kad Kinija ne tik investuoja į infrastruktūros projektus ir juos įgyvendina. Ji neužsiima labdara. Po kelerių metų tie projektai pereina jai į rankas ir Kinija tampa jų savininke. Ir antras – įgyvendinant jos finansuojamus projektus nevyksta joks įgūdžių ar žinių perdavimo procesas. Kinai ne tik vadovauja statyboms, jie atsiveža savo darbuotojus, įrankius, visi pinigai ir ištekliai galiausiai grįžta į Kiniją. Afrikos valstybių vietos ekonomikai tai turi itin ribotą teigiamą reikšmę.

Kinijos verslininkų vedamos derybos nebūtinai atitinka visus etikos reikalavimus. Jei vienas ar kitas Afrikos valstybių politikas užsimena apie kyšį, kinai neišsigąsta. Dažnai net paklausia, kiek reikia? Svarbiausia užtikrinti, kad procesai būtų įgyvendinti. Tai itin paranku politikams, kurie negalvoja į priekį ir vadovaujasi principu „po manęs nors ir tvanas“. Jiems nesvarbu, jei šiandien priimti sprendimai ateityje sužlugdys valstybę.

– Jei nei vienas, nei kitas bendradarbiavimo variantas nėra tinkamas, tai kokių santykių Afrikos valstybės siekia? Su kokio pobūdžio siūlymais investuotojai turėtų žengti į žemyną?

– Mano supratimu, tiek Kinija, tiek kitos pasaulio valstybės į Afriką turėtų žiūrėti kaip į lygią partnerę. Ne kaip į pirminių žaliavų šaltinį ar pagalbos prašytoją. Kreipiuosi į JAV ir į Europą: mes esame pavargę nuo prekybos, mes norime būti partneriais ir kurti partneryste paremtus santykius. Nustokite gabenti iš mūsų kakavą ir šokoladą iš jos gaminti Nyderlanduose. Pastatykime šokolado fabriką čia ir dirbkime kartu kaip lygūs su lygiais. Kurkime verslą ir pramonę Afrikoje.

Kinijai toks pasiūlymas, atrodo, kelia susidomėjimą. Bendradarbiauti kinai imasi greitai ir be skrupulų. Jei šiandien įvyko potencialių partnerių susitikimas, jau rytoj jie gali pradėti siųsti pinigus. Esu girdėjęs, kad smulkusis verslas Kinijoje, jei įrodo intencijas kurtis Afrikoje ar su ja bendradarbiauti, gauna tam tikras subsidijas. Vyriausybė jiems tiesiog duoda pinigų norimai veiklai plėtoti. Tai įrodo, kad Kinija Afrikoje mato didelį potencialą ir nenori praleisti progos jį išnaudoti.

Į valstybę monstrą Kinija išaugo beveik per naktį. Kalbėdamas apie monstrą, turiu galvoje ekonominį pajėgumą ir galybę. Kai tai tapo akivaizdu ir kai visi ėmė ieškoti būdų, kaip įsitvirtinti kinų rinkoje, šie užvėrė duris. Kinai supranta, kad dabar tokia pat Afrikos padėtis: ji sparčiai auga ir ateityje galbūt taps rimta ekonomine galia. Jie nenori praleisti progos, nes paskui gali būti per vėlu.

– Jau kuris laikas vykstantis JAV ir Kinijos prekybos karas galbūt yra galimybė Afrikai?

– Sunku pasakyti, tačiau aišku tai, kad mes niekada negalėsime suteikti to, ką turi Kinija – pigios darbo jėgos. Mes to nesiekiame. Mūsų tikslas yra auginti kiek įmanoma aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą ir užtikrinti įgūdžių perdavimo procesus.

– Kalbate apie poreikį tarpvalstybinius santykius remti partneryste. Ar tai tik kalbų lygmuo, ar to požymių galime stebėti jau dabar?

– Požiūris į Afriką keičiasi. Lėtai, bet teigiama linkme: vis daugiau investuojama į inovatyvias ir tvarias technologijas, verslą. Pavyzdžiui, Nigerijos startuoliai vis dažniau finansuojami tarptautinių bendrovių ar kapitalo fondų. Tačiau dėdami didesnes pastangas galėtume pasiekti gerokai daugiau. Glaudesnis bendradarbiavimas, mano nuomone, suteiktų didesnę paskatą Europos valstybėms ar JAV. Investuotojai patiria per daug įtampos: jie nepažįsta vietos teisinės, politinės aplinkos, neturi jokių verslo ryšių ir supratimo, išskyrus tą, kurį siūlo internetas. Tai, ką jie mato ten, daugiausia yra apie karą, nepriteklių, alkį, ligas. Internete jie nemato, kokios galimybės atsivertų nusprendus investuoti mūsų šalyse.

– Kokie pagrindiniai stereotipai apie jūsų šalį, su kuriais susiduriate keliaudamas po pasaulį?

– Stereotipų yra labai daug. Dažniausiai girdžiu, kad žemyno valstybės – žlugusios, kad jose gyvena per daug žmonių, siaučia badas ir nepriteklius, kad gyventojai nėra talentingi, neturi jokių įgūdžių ir žinių. Nuolat kalbama apie apsišaukėlius ir melagius, apie korupciją, pinigų plovimą ir kitus finansinius nusikaltimus.

M. Obioha jaučiasi viso Afrikos žemyno ambasadoriumi

Tačiau tai tik viena istorijos pusė. Kiekvienoje šalyje yra ir apsišaukėlių, ir žmogžudžių, ir vagių. Juk nė apie vieną valstybę negalvojame taip, tarsi visi jos gyventojai būtų, pavyzdžiui, vien finansiniai nusikaltėliai. Arba nėra taip, kad visi Meksikos gyventojai stovi eilėje prie JAV sienos. Arba kad visi Artimųjų Rytų gyventojai kas dieną mokosi sprogdinti bombas ir treniruojasi įvykdyti teroro išpuolį. Tai tik neigiamai viešojoje erdvėje formuojama žinutė, propaganda, nusverianti bet kokią pozityvią informaciją.

Tačiau ši viena istorijos pusė turi itin reikšmingą įtaką žmonių mąstymui visame pasaulyje. Kiekvieno mūsų pareiga yra stengtis, kad būtų pamatyta ir kita jos dalis. Aš pats labai džiaugiuosi galimybėmis bendrauti su žmonėmis ir keisti ne tik Nigerijos, bet ir visos žemyno visuomenės įvaizdį. Save laikau Afrikos ambasadoriumi. Didžiajai daliai lietuvių dažnai esu ne tik pirmasis afrikietis, bet ir pirmasis kada nors sutiktas juodaodis. Todėl neretai kuriu viso žemyno įvaizdį. Jei man pasiseks, jis bus teigiamas.

– Sakote, kad tai, ką žinome apie Afriką, suformuota propagandinėmis priemonėmis. Tai gana stiprus pareiškimas. Kas, jūsų manymu, jas valdo?

– Tai, ką dabar pasakysiu, panašiau į konspiracijos teoriją, tačiau tiesos joje neabejotinai yra. Užsienio parama Afrikoje – reikšminga verslo sritis. Jei paskaičiuotume, kokį didelį pelną uždirba Afrikoje veikiančios dažniausiai tarptautinės nevyriausybinės organizacijos, galėtume daryti prielaidą, kad jų interesas nėra stabdyti žemyną krečiančias problemas. Kalbama, kad būtent šios organizacijos finansuoja didelius srautus neigiamos informacijos apie Afriką. Joms svarbu, kad nepriteklius, skurdas ir kiti iššūkiai būtų nuspalvinti pačiomis juodžiausiomis spalvomis. Tai užtikrina didesnius paramos ir humanitarinės pagalbos srautus.

Bet kodėl nutiko taip, kad per dešimtmetį Afrika sulaukė daugiau kaip 15 mlrd. JAV dolerių paramos, tačiau šiandien yra skurdesnė nei tada? Paramos schemos ir mechanizmai neveikia, tačiau niekas neužduoda tinkamų klausimų. Vienintelis atsakymas į tai, kodėl vis dar skiriame finansavimą problemoms, kurios nemažėja – jų panaikinti iš tiesų mes net nenorime.

Galiu klysti, bet, mano nuomone, minėtas problemas geriausiai galėtų spręsti ne kas kitas, o inovacijų ir verslo kūrėjai. Tam jie turi tinkamas paskatas: jei problema bus išspręsta, jų kišenės papilnės. Šių žmonių tikslas yra patenkinti kliento poreikius, jie dieną naktį galvoja apie tai, kaip efektyviai ir kuo mažesnėmis sąnaudomis, pasitelkiant naujausias technologijas, tvariai ir kokybiškai išspręsti užsakovo problemą. Humanitarinė pagalba verslui nėra ir negali būti nei savaiminis tikslas, nei sprendimas. Kol į tokius sektorius kaip švietimas, sveikatos apsauga ar švaraus vandens infrastruktūra pilami paramos milijonai, nutinka du dalykai. Išnyksta bet kokia galimybė juose įsitvirtinti verslui ir toks problemų sprendimo būdas nėra tvarus. Užtenka pasižiūrėti į naujai pastatytas, bet tuščias ir jau apleistas mokyklas, nenaudojamą sveikatos priežiūros ar vandens tiekimo infrastruktūrą.

– Ar verslo ir inovacijų kūrėjų tinklas jūsų šalyje yra pakankamas situacijai keisti?’

– Verslumo ir socialinių inovacijų poreikį turime didžiulį, tačiau stokojame reikalingos infrastruktūros. Priešingai nei jūsų šalyje, internetas Nigerijoje nėra prieinamas ar įperkamas visiems gyventojams, nėra tai siūlančių kavinių, ką jau kalbėti apie patalpas verslui ar startuoliui įkurti. Tačiau po truputį formuojasi pagalbą ir paramą galinti suteikti inovacijų ekosistema.

Didžiausią startuolių akceleratorių plėtrą Nigerijoje stebėjome prieš trejus metus. Šiandien turime maždaug šimtą vadinamųjų hub’ų, pradedantiesiems verslo ir inovacijų kūrėjams siūlančių įvairias paslaugas. Nors šis skaičius gana gražus, iš tikrųjų tai labai mažai. Juk Nigerijoje gyvena beveik 200 mln. žmonių.

– Kokias problemas sprendžia jūsų finansuojami ir remiami startuoliai?

– Dažnai juokaujame, kad pažinčių programėlė „Tinder“ galėtų būti puiki investicija, tačiau mes niekada į ją neinvestuotume. Nors žmonėms labiausiai reikia meilės, atrodo, kad šiuo metu tai ne didžiausia problema Afrikoje. Galbūt, kai išspręsime kitas, daugiausia su infrastruktūra susijusias bėdas, meilė taps kitu svarbiu iššūkiu.

Geriausias inovacijų pavyzdys galėtų būti programėlė „Paystack“, visiškai pakeitusi mokėjimų sistemą Nigerijoje. Iki jai atsirandant, egzistavo tik viena įmonė, leidžianti atlikti pavedimus internetu. Prieš penkerius metus jos veikla taip pat reikšmingai pakeitė sektorių. Vis dėlto, net ir ja naudodamasis, jei norėjai savo interneto puslapyje priimti mokėjimus, turėjai sumokėti apie 20 eurų ir laukti nuo trijų iki šešių mėnesių, kol bus patvirtinti visi reikalingi dokumentai. O štai naudodamasis programėle „Paystack“, nesvarbu, esi fizinis ar juridinis asmuo, tai gali padaryti per kelias minutes. Taip gerokai daugiau įmonių lengviau priima ir atlieka mokėjimus visame pasaulyje. Šiandien per „Paystack“ Nigerijoje atliekama 25 proc. visų internetinių mokėjimų.

– Lietuvoje svečiuojatės taip pat ne be priežasties. Ar investuotojai iš mūsų šalies atranda kelius į Nigerijos inovacijų ekosistemą?

– Prieš dvejus su puse metų į mano biurą užėjo du vyrai iš Lietuvos. Iki tol nebuvau girdėjęs apie tokią valstybę. Keliaudami po Nigeriją jie bandė suprasti, kokioje aplinkoje mes gyvename, kokia čia inovacijų ekosistema ir kaip ją palaikome, kas yra jos pagrindiniai veikėjai. Po kelių mėnesių jie kreipėsi dėl galimybės tapti projekto partneriais. Penkiolika informacinių technologijų specialistų iš Nigerijos turėjo atvykti į Lietuvą ir tam tikrą laiko dalį praleisti šalies įmonėse. Grįžus namo jų užduotis buvo taikyti žinias ir įgūdžius Nigerijoje. Mes sutikome dirbti kartu, ir taip gimė programa „Digital Explorers“.

Afrikoje yra patarlė: jei nori dirbti greitai, daryk tai vienas, jei sieki kokybės, dirbk komandoje. Mums svarbu turėti kuo daugiau partnerių visame pasaulyje, turime kartu su politikais, verslininkais, investuotojais, mokslo įstaigomis, visuomenės veikėjais ir specialistais kurti inovacijų ekosistemą. Tik tai leidžia siekti kokybiškos paramos inovacijoms kurti ir pritaikyti visuomenėje.

– Kokią įtaką tokios skaitmeninės inovacijų ekosistemos kūrimas daro valstybei ir visuomenei, kaip prisideda prie jos ekonomikos?

– Nigerijos ekonomika remiasi naftos gavyba. Tačiau per pastaruosius metus pirmą kartą skaitmeninė ekonomika atneša daugiau pajamų nei nafta. Todėl akivaizdu, kad dėmesys skaitmeninei ekonomikai neabejotinai daro didžiulę įtaką šaliai. Čia yra gyviausia jos aplinka žemyne, didžiausia startuolių ekosistema, gaunama daugiausia pajamų. Pinigai patenka į ekonomiką, jie pasiekia šeimas, leidžia samdyti daugiau darbuotojų, kuria darbo vietas. Vien mūsų finansuotos įmonės per pastaruosius trejus metus sukūrė daugiau kaip 40 tūkst. darbo vietų. O juk tai – šalies mastu mažas įmonių portfelis.

 

M. Obioha

2012 m. baigė architektūros bakalauro studijas Lagoso universitete (Nigerija).

2013–2015 m. dirbo įmonėje „El Von Remios Architects“, kūrė gyvenamųjų pastatų projektus, kaip jaunesnysis partneris vykdė projektų priežiūrą.

2014 m. su kolegomis įkūrė organizaciją „Klifage Global Resources“, dirbančią su jaunimu ir bendruomenėmis.

2016 m. organizacijoje „Future Africa Leaders Foundation“ buvo atsakingas už operacijų vykdymą.

Nuo 2016 m. dirba ankstyvosios stadijos fonde „Ventures Platfrom Hub“, siekiančiame skatinti verslumą ir remti startuolius, 2019 m. tapo jo vykdomuoju direktoriumi, atsakingu už organizacijos veiklos plėtrą, investicijų paiešką.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų