Lytinis švietimas Lietuvoje: estai ir čia mus beviltiškai paliko

Lytinis švietimas Lietuvoje: estai ir čia mus beviltiškai paliko

Faktai, kuriuos šiame numeryje pateikia žurnalas IQ apie Lietuvos švietimo sistemą, teisingiau ‒ lytinį moksleivių švietimą, švelniai tariant yra gluminantys, o tiesiai šviesiai – skandalingi. Tuo pačiu tai yra puiki iliustracija, kokie abejingi, veidmainiai arba tiesiog tamsūs gali būti mūsų politikai ir švietimo sistemos biurokratai.

Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa Lietuvos mokyklose, bent jau teoriškai, privaloma vos nuo 2017 m. Prisijungėme prie daugumos Europos šalių, pripažinusių, kad lytinis jaunosios kartos švietimas – valstybės pareiga. Nesame paskutiniai. Būrelis katalikiškų valstybių Senojo žemyno pietuose ir postsovietiniuose rytuose dar delsia, tačiau nuo Latvijos atsilikome dešimtmetį, o nuo Estijos – net daugiau nei dvidešimt metų. Švedijoje pirmieji šią programą išklausę mokiniai dabar jau turi ne tik anūkų, bet ir proanūkių.

Galima suprasti ir užjausti – sovietmečiu subrendusiems politikams, pedagogams ir valdininkams ši tema ne itin patogi. O dažnai – ir politiškai neparanki. Tradicines šeimos vertybes nuožmiai ginančių politikų choras be ilgesnių pauzių aidi ne tik dešinėje, bet ir kairėje. Tad nieko nuostabaus, kad Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą priėmė socialdemokratų valdomas Seimas, o konservatoriai vėliau prikaišiojo homofobiškų nuostatų. Vakarų Europoje ar kaimyninėse Latvijoje bei Estijoje analogiško įstatymo nėra, tačiau tokį turi Rusija, taip pat Moldova.

Lytinis švietimas nėra tema, dėl kurios politikai laužytų ietis. Daugelis apie tai apskritai nenorėtų girdėti, tad radikalus požiūris ima iniciatyvą, tampa politinių kovų įrankiu, o švietimo biurokratai dažnai renkasi patylėti kamputyje. Tik žmogaus teisių ir dar kelios nevyriausybinės organizacijos imasi ginti sveiku protu ir medicinos mokslu paremtą poziciją.

Jau pats lytinio švietimo programos rengimas tapo ne specialistų ir ekspertų diskusija, kaip užlopyti šią švietimo sistemos spragą, bet ideologiniu karu.

Problemos bado akis – ankstyvų nėštumų Lietuvoje vis dar gerokai daugiau nei senosiose Europos Sąjungos šalyse, taip pat ir lytiniu keliu plintančių ligų atvejų, ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir nepilnamečių. Ant vienos svarstyklių pusės ‒ dogmatikų vizijos, ant kitos – konkrečių jaunų žmonių sulaužyti likimai.

Atrodytų, viskas turėtų būti paprasta. Valstybės pareiga ‒ užtikrinti kiekvieno jauno piliečio teisę gauti informaciją ir gyvenimui būtinas žinias. Religiniai įsitikinimai ir vadinamosios tradicinės šeimos vertybės gali būti diegiami bažnyčiose ir namuose, tai tėvų reikalas. Tačiau švietimo sistema turėtų skleisti specialistų žinias, o ne nuomones ir pažiūras.

Ar taip valstybė užtikrina visų vaikų teisę gauti teisingą, mokslu grįstą informaciją? Atsakyti galima buvusios švietimo ir mokslo ministrės A. Pitrėnienės garsiąja fraze: „Baikit, nemanau.“

Tačiau vargais negalais sukurpta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa toliau blaškoma interesų grupių, o kas ugdys moksleivius jiems svarbiais sveikatos klausimais, palikta spręsti pačioms mokykloms. Specialistų rengimo sistema taip pat šleiva kreiva. Aukščiausi švietimo ministerijos pareigūnai lyg stručiai kiša galvas į smėlį ir savo tyčinį nenorą arba nesugebėjimą teisina pasitikėjimo delegavimu mokyklų bendruomenėmis. Taigi mokyklų vadovai nuspręs, ar lytinio švietimo temas dėstys tikybos ar biologijos mokytoja, o gal ‒ pasamdytas sveikatos srities specialistas. Ar taip valstybė užtikrina visų vaikų teisę gauti teisingą, mokslu grįstą informaciją? Atsakyti galima buvusios švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės garsiąja fraze: „Baikit, nemanau.“

Kas, jei taip būtų elgiamasi su istorijos programa? Mokyklose dar be vargo rastume vieną kitą mokytoją, manantį, kad Sovietų Sąjunga buvo tautų draugystės idealas, Lietuva buvo ne okupuota, bet jos liaudis išvaduota iš buržuazinių elementų priespaudos. Kiltų skandalas ir greičiausiai kristų ne tik mokyklos direktoriaus galva.

Aplaidumas lytinio ugdymo srityje yra diagnozė ir visai švietimo sistemai. IQ žurnalas dar prieš keletą metų atkreipė dėmesį, kad užsienio kalbų Lietuvos mokyklose išmokoma gerokai prasčiau nei daugelyje ES šalių, jau nekalbant apie Skandinaviją. Bet už faktus mums malonesnis mitas, kad lietuviai yra kone poliglotų tauta. Esą vyresnieji tikrai kalba rusiškai, jaunimas – angliškai, o vidurinė karta ‒ bent dviem užsienio kalbomis. Taip, daugelis bent jau supranta, bet tiek, kiek išmoko iš televizijos.

O sprendimas daugiau nei akivaizdus. Tereikia pasidomėti sėkmingiausiais pasaulyje pavyzdžiais, kurie, kaip dažniausiai būna, yra panosėje – Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Juos išstudijuoti ir pritaikyti sau. Tą jau seniausiai padarė estai. O mes vėl mokysimės iš jų. Kada nors.

Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius

Komentarai

  • turi lytini svietima atlikti? Etikos mokytoja?

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų