Vytautas Grubliauskas

Lyg Siamo dvyniai

Lyg Siamo dvyniai

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas įsitikinęs, kad savivaldybė galėtų prisiimti daugiau atsakomybės už uosto veiklą ir tapti viena jo dalininkių. Apie uostamiesčio iššūkius su jo vadovu kalbėjosi IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius.

– Šiemet Klaipėdos savivaldybė pasitvirtino nedeficitinį biudžetą, per metus skolą žadate sumažinti iki 13,6 mln. eurų. Pats biudžetas planuojamas įspūdingais 13 proc. didesnis nei pernai. Mere, žiniasklaidoje minėjote, kad tai griežtos finansų politikos rezultatas. Bet gal reikėtų pasinaudoti gera padėtimi ir nebijoti skolintis, atleisti diržus, daugiau investuoti?

– Klaipėdos finansinė situacija, palyginti su kitomis savivaldybėmis, visuomet buvo viena geriausių, mes visą laiką vykdėme atsakingą biudžeto politiką. Nepamenu, kad Klaipėda būtų beviltiškai prasiskolinusi ar neprotingai pasiskolinusi, savivaldybė nevilkindama vykdo įsipareigojimus paslaugų teikėjams, atsakingai planuoja biudžetą ir kruopščiai jį perskirsto.

Padidėjęs biudžetas yra įrodymas, kad einame tinkama linkme. Vyriausybė galų gale priėmė savivaldai naudingus sprendimus, ir Klaipėda iš donoro, kuriam be gailesčio nuleidžiamas kraujas, tapo gerbiamu donoru. Dabar mums grįžta 86 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Vertinu finansinę drausmę ir stabilumą, tačiau tai neturėtų slopinti ambicijų. Kaip miesto vadovas pasigendu drąsių planų, kurie galėtų būti siejami su pamatuota ir valdoma rizika, kurie leistų įgyvendinti nestandartinius, netradicinius, bet ambicingus projektus. Deja, dažnai elgiamės inertiškai ir patys save stabdome. Tačiau pastaruoju metu atsiranda ženklų, kad išdrįsime pasiskolinti, kai svarbiems projektams reikės didesnio mūsų indėlio. Tokių planų jau yra ir būtent šiais metais teks priimti ryžtingesnius sprendimus. Miestui neturėtų trūkti nei vizijų, nei galimybių jas įgyvendinti.

– Kokie tai projektai?

– Tai investiciniai projektai, pavyzdžiui, piliavietės sutvarkymas. Piliavietė yra vienas svarbiausių miesto istorinių objektų ir miestiečiams, ir turistams. Ji įtraukta į valstybei svarbių projektų sąrašą, tačiau finansavimas iš nacionalinio biudžeto ir ES fondų yra skurdus. Įgyvendinus dalį projekto naujos finansavimo dozės reikia laukti keletą metų, bet mes negalime ir nenorime gaišti laiko, kol susimils Vyriausybė ar kiti fondai. Be to, kaip tai paaiškinti klaipėdiečiams ir miesto svečiams?

Todėl investuojame iš savo biudžeto. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Galima laukti ir būti labai drausmingiems, bet galima atsakingai planuoti, skaičiuoti ir įgyvendinti. Reikia išmokti protingai išlaidauti, o ne kvailai taupyti.

Reikia išmokti protingai išlaidauti, o ne kvailai taupyti.

– Iš šalies Klaipėda atrodo patrauklus miestas, įsikūręs prie jūros, yra gražus senamiestis, uostas. Tačiau čia mažėja gyventojų, jie sensta. Protai nuteka į Vilnių, darbo jėga – į užsienį. Ar turite receptą, kaip šią situaciją pakeisti?

– Nėra labai blogai, kad darbštūs važiuoja dirbti į Londoną, o gabiausi – studijuoti į Vilnių. Daug svarbiau, kad jie grįžtų. Jaunimo nesulaikysime prirakinę prie radiatoriaus. To ir nereikia daryti. Priešingai, trejus metus dirbome, kad pritrauktume pigių skrydžių bendrovių į Palangos oro uostą, ir dabar galima skristi tiesiai į Londoną, Varšuvą.

Sutinku, kad demografinė padėtis yra didžiausias iššūkis, rimčiausia problema ir rūpestis. Visą Lietuvą, išskyrus Vilnių, palietė šie skaudūs procesai, bet, žinoma, vien tai mūsų neguodžia. Senėjančioje Lietuvoje norėtųsi būti jaunėjančia Klaipėda. Norime rasti unikalų sprendimą ir dirbame ta linkme. Pasirašėme sutartį su verslu ir akademine bendruomene – Klaipėdos uosto direkcija, laisvoji ekonominė zona, Klaipėdos universitetas ir savivaldybė kurs bendrą ekonominės plėtros strategiją. Turime drauge nutarti, kokie mūsų strateginiai siekiai, kuria kryptimi einame, kaip sprendžiame finansinius klausimus. Privalome suderinti skirtingus interesus ir tai įgyvendinti. Tai ne darbo grupė problemai numarinti, o ambicingas rezultatų duosiantis planas.

Mes pirmieji Lietuvoje iškėlėme idėją atsivilioti užsienio universitetą į Klaipėdą. Šios kalbos pritilo ne todėl, kad prisnūdome, – susidūrėme su klampiu ir komplikuotu akreditavimo procesu, neturime jokių svertų daryti įtaką Švietimo ir mokslo ministerijai, Studijų kokybės vertinimo centrui. Toks universitetas į Klaipėdą pritrauktų 5–7 tūkst. žmonių – studentų ir akademinės bendruomenės. Tai miestui labai daug.

Klaipėda laikosi ant trijų banginių: uosto, universiteto ir savivaldos. Ir jei bent vienas jų pradeda dusti ar negaluoti, tai atsiliepia kitiems dviem. Klaipėdos universitetas yra regioninis, specifinis, jame skatinamos ir palaikomos jūrinių profesijų ir darbui uoste reikalingos studijos. Tai stiprioji mūsų aukštosios mokyklos pusė, absoliutus išskirtinumas. Infrastruktūros atžvilgiu universitetas gal ne bėgte, bet sparčiai juda į priekį. Tačiau sąžiningai turiu pasakyti, kad kitų studijų lygį, kuris lyg magnetas trauktų tiek jaunuosius klaipėdiečius, tiek kitų miestų gyventojus, yra kur kelti.

Dar kartą noriu pakartoti, jog nematau bėdos, kad klaipėdiečiai išvažiuoja ieškoti geresnės studijų kokybės. Daug svarbiau, kad jie grįžtų.

– Sunku tam prieštarauti, tačiau kas galėtų juos privilioti atgal?

– Gerą išsilavinimą įgijusių žmonių vertos darbo vietos. Uosto bendrovės su žiburiu ieško suvirintojų, elektromechanikų – šių specialistų trūksta jau dabar. Būtina kurti ir su informacinėmis technologijomis susijusias darbo vietas, kurios sukuria didelę pridėtinę vertę, bet reikalauja gero išsilavinimo. Miestui labai svarbu pritraukti tokio pobūdžio investicijų. Tai daug reikšmingiau nei padangų deginimo gamykla, kurią norėta čia pastatyti.

– Klaipėdos uosto rezultatai geri, sėkmingai veikia ne viena pramonės įmonė. Tačiau tiek uoste, tiek pramonėje dirbantys verslininkai pripažįsta, kad miestui reikėtų atrasti dar vieną kitą plėtros kelią.

– Nereikia ignoruoti, kad esame vienintelis Lietuvoje uostamiestis ir didelis pramonės centras. Nuo to neturime bėgti. Mums reikia būti konkurencingiems ne Lietuvoje, bet Šiaurės Baltijos jūros regione. Didžiausi mūsų konkurentai yra ne Vilnius, Kaunas, Šiauliai ar Panevėžys, bet šalių kaimynių uostamiesčiai.

Viena idėjų – sukurti vaikų pramogų pramonę. Nebūtinai pastatyti Disneilendą, bet šį tą panašaus. Gal tai atrodo per drąsu, būtent tai padėtų mums išsiskirti. Nebūnant unikaliems sunku grumtis su tos pačios svorio kategorijos miestais.

Kita idėja jūroje sukurti dirbtinę pramogų salą sutikta skeptiškai, su pašaipėle, bet neturėtume jos atsisakyti. Nereikia bijoti tokių drąsių, nors ir keistų sumanymų. Uosto direkcija dabar rengia bendrąjį planą ir puoselėja ambicingas idėjas. Miestas kitais metais irgi pradės kurti savo bendrąjį planą, todėl turi užsibrėžti didelius tikslus. Negalima apsiriboti regioninio stadiono statyba, nors tai irgi svarbu.

Kita problema, kad įdomūs, bet visiškai nesudėtingi sumanymai susiduria su biurokratinėmis kliūtimis. Pavyzdžiui, verslininkai rodo iniciatyvą centrinėje miesto dalyje įrengti sraigtasparnių kilimo aikštelę, organizuoti skrydžius tarp Klaipėdos ir Vilniaus. Tačiau tenka pereiti ištisą procedūrų mišką, siekiant tai įgyvendinti.

– Klaipėdos uostas krovos apimtimi aplenkė Rygą, diversifikavo paslaugas ir klientus, demonstruoja pasitikėjimą, ketina plėtoti dabartinį uostą, statyti išorinį jūroje. Natūralu, kad tokia plėtra reikalauja aukų, ir būtent miesto vadovai turi suderinti visų interesus. Ir uostas, ir miestas kuria savo bendruosius planus, todėl turbūt nepavyks išvengti priešpriešos?

– Miestas ir uostas yra tarsi Siamo dvyniai, kurie kvėpuoja tuo pačiu oru, žiūri ta pačia kryptimi, širdys plaka tuo pačiu ritmu. Tik taip įmanoma sinergija, kuri duotų naudos abiem. Savivaldybė nenori prisiimti nuopelnų dėl gerų uosto rezultatų, tačiau jei nebūtų daugelio infrastruktūros sprendimų, nebūčiau tikras, ar tokius rezultatus uostas būtų galėjęs pasiekti. Dėl infrastruktūros kartais aršiai ginčijamės, bet iki šiol pavyksta rasti bendrus vardiklius.

Bendrieji planai yra viena jautriausių aktualijų šiandien ir ji tokia liks dar pusantrų ar dvejus metus. Kaip ir daugelis Klaipėdos politikų laikausi požiūrio, kad būtų buvę idealu ir miestui, ir uostui bendruosius planus rengti lygiagrečiai. Tačiau uostas ambicingas ir pasinaudojo įstatymų numatyta teise strateginėms įmonėms pačioms rengti bendruosius planus. Vertinant iš uosto pozicijų, tai drąsus ir teisingas žingsnis. Jis į planą sudėjo svajones, kurios šiandien daugeliui sunkiai suprantamos, tačiau žvelgiant į 20–30 metų perspektyvą atrodo toliaregiškos – krovą padidinti ne du, bet tris ar daugiau kartų.

Interesus taps sunku derinti, kai reikės sutarti dėl infrastruktūros jungčių, ypač reikalingų išoriniam uostui, kurio statybą Klaipėdos uosto direkcija pradėjo deklaruoti. Kroviniai į uostą neatskris oru, nebus atgabenti povandeniniais laivais, juos teks atvežti ir išvežti sunkvežimiais, geležinkeliu. Net ir šiandien uostas gali krauti dvigubai daugiau, bet ar su tuo susidorotų miesto infrastruktūra?

Giliavandenis išorinis uostas iš miesto pareikalautų dar daugiau aukų, bet jos nėra beprasmės. Miestas neturi tikslo stabdyti šį projektą, supranta jo reikšmę valstybei, tačiau norėtume, kad su mumis šie klausimai būtų aptarti prieš priimant sprendimus, o ne po to. Su kaimynu apie naują tvorą reikia kalbėti ne tada, kai ji jau pastatyta.

– Gali būti, kad uosto plėtra paskatins tam tikrų gyventojų grupių protestus. Ar kaip politikas esate pasirengęs pasiaukoti dėl uosto?

– Aš pasirengęs pasiaukoti miesto labui, jei tikėsiu, kad tai, kas kuriama, jam duos realią naudą, o ne hiperbolizuotą, kaip didesnis GPM ar dar kas nors. Tai, kad uosto krova patrigubės, dar nereiškia, jog atsiras tris kartus daugiau darbo vietų.

Niekas laivų nebekrauna kastuvais – naudojamos modernios priemonės. Tad kalbant apie uosto plėtrą reikia įvertinti realią naudą miestui ir miestiečiams, o ne tik tą, kurią pateikia uosto bendrovės ar direkcija.

Taip pat pripažįstu, kad Klaipėdai uostas padeda, duoda naudos, bet tai nėra sisteminis dalykas. Miestas turėtų tapti uosto akcininku, kaip yra daugelyje šalių visame pasaulyje, o ne tik stebėti, kokie sprendimai priimami Vilniuje. Be to sunku kalbėti apie absoliutų vienų pasitikėjimą kitais.

– Kas trukdo savivaldybei tapti uosto dalininke?

– Kartais tokia diskusija kyla, bet tuoj pat užgęsta Vilniuje. Mus pradeda lyginti su geležinkelio mazgu ir sarkastiškai klausti, ar geležinkelio akcijas irgi reikėtų padalyti savivaldybėms, kurias kerta bėgiai. Tai bėgimas nuo atsakymo. Liepoja, Ventspilis, Ryga – jie yra uostų akcininkai. Bet mums sako, kad Lietuvoje yra vienintelis uostas, todėl turime pasitraukti, o viską valdys jie Vilniuje. Mes liksime patariamojo pobūdžio institucijose, kur galime išdėstyti savo poziciją ir gauti informacijos, bet su sprendimų priėmimu tai niekaip nesusiję.

Padarykime miestą aiškiu uosto sėkmės dalininku, galinčiu prisiimti atsakomybę. Norime ateiti ne pasidalyti dividendų, bet prisiimti atsakomybę už uosto ambicijas ir planus. Tai didžiuliai neišnaudoti ištekliai. Apie tai kalbėta praėjusioje Vyriausybėje, kalbėta šioje, bet diskusijos užgesintos sostinėje dar per pirmą įstatymų pateikimo stadiją Seime. Kol tai nebus įgyvendinta, tol institucinių pasistumdymų neišvengsime.

Uostininkai mėgsta sakyti, kad uostas Lietuvai deda auksinius kiaušinius. Aš sakau, jog būtų gerai, kad Klaipėda nebūtų tik darželis, kuriame višta deda auksinius kiaušinius, šie išvežami išlukštenti į Vilnių, o mums lieka tik trupiniai.

Klaipėda neturėtų būti tik darželis, kuriame višta deda auksinius kiaušinius, šie išvežami išlukštenti į Vilnių, o mums lieka tik trupiniai.

– Gal pavyks tai pakeisti, jei po rinkimų Vyriausybę sudarys Liberalų sąjūdis?

– Prisimenu, kai buvo susidaręs savotiškas triumviratas: aš buvau meras, Eligijus Masiulis vadovavo Susisiekimo ministerijai, o Eugenijus Gentvilas buvo uosto vadovas. Trys klaipėdiečiai liberalai užėmė kertines miestui ir uostui pozicijas. Šiandien nostalgiškai galiu pasakyti, kad jei dar kartą tokia kombinacija sukristų, galėtume tą padėtį išnaudoti sėkmingiau ir valstybei, ir miestui.

– Klaipėda per ateinančius ketverius metus ketina dvigubai padidinti kultūrai skiriamą biudžeto dalį, taip pat sieks 2022 m. tapti Europos kultūros sostine. Skamba gražiai, bet kaip užtikrinsite, kad šie pinigai nebūtų tiesiog pravalgyti ar išleisti uždarų meno bendruomenių?

– Šiuo požiūriu esame unikalūs Lietuvoje, nedaug tokių miestų ir Europoje. Sprendimas didinti kultūros finansavimą yra drąsus ir ambicingas. Kai kas tai sieja su mano humanitarine prigimtimi, bet nematau nieko blogo. Klaipėda turi būti neužšąlantis kultūros uostas, o tam reikia ledlaužių. Kilo diskusija ir skambėjo argumentuotų abejonių, ar tinkamai elgiamės.

Didindami lėšas kultūrai turėsime atsisakyti kitų planų, pavyzdžiui, netapsime prestižinės „Volvo Ocean Race“ regatos uostu.
Tačiau šis sprendimas neturi būti suprastas taip, kad ant stalo bus padėta dvigubai daugiau patiekalų. Viskas turi augti, bet tai nereiškia, jog du kartus bus keliami atlyginimai kultūros darbuotojams, dvigubai didinamas dabartinių renginių ar objektų finansavimas. Tai, pirmiausia, investicijos į kultūros infrastruktūrą. Kitais metais būsime Lietuvos kultūros sostine, 2022-aisiais siekiame tapti Europos kultūros sostine, tad neišvengiamai turėsime investuoti. Norima optimizuoti kultūros infrastruktūrą – tai sudedamoji šio plano dalis. Praėjusią kadenciją pradėjome nuo sporto, dabar turime atlikti tam tikrą reviziją kultūros srityje. Ne tik dvigubinti, bet ir efektyvinti.

– Į Neringą ar Palangą vykstantys kitų šalies miestų gyventojai Klaipėdoje dažniausiai net nestabteli. Užsienio turistai čia taip pat neranda išskirtinių objektų. Vaizdžiai kalbant, poilsiui ir laisvalaikiui skiriami pinigai teka uostamiesčiui palei nosį. Ar turite idėjų, kaip tai pakeisti?

– Nepuoselėjame iliuzijų pritraukti vilniečius ar kauniečius į Klaipėdą švęsti Kalėdų. Tačiau į miestą atvykę turistai ir poilsiautojai turėtų rasti, kur leisti laisvalaikį. Nebijau, kad turistas nuvažiuos į Nidos kopas ar Palangos gintaro muziejų. Klaipėda – ne tik miestas, bet ir stiprus regionas, mes neturime kliudyti svečiams nuvykti į Neringą, Palangą ar Kretingą. Jei keliautojai nepatirs gerų įspūdžių, kitą sykį laivas apskritai čia neužsuks. Bet tie turistai, kurie nepasirenka kelionių autobusu ir lieka Klaipėdoje, irgi randa pramogų.

Dėl to daug ir karštai diskutuojame su vietos verslininkais. Nuolat girdime klausimų, kaip atgaivinti senamiestį. Tai ir gaivinkime, neduokime jam numirti. Lengviausia pasakyti, kad senamiestis miršta, kalta savivaldybė, tačiau pastangas turi dėti visi, o verslininkai – ypač.

Neseniai senamiesčio verslininkams parodėme, kad per keletą metų būtent senamiesčiui skirta daugiau nei 20 mln. eurų investicijų, ir jų tonas ima švelnėti. Nepamirškime nesumokėtų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių, nuo kurių miestas atleidžia tam tikrus įsipareigojimus prisiimančius verslininkus. Šie skaičiai daugiau nei įspūdingi, bet jie nutylimi. Tačiau atsiranda keistų pasiūlymų apmokestinti parkavimą prie prekybos centrų. Klaidinga manyti, kad vienam pakenkus kitam taps geriau. Būtina perimti gerąją kitų patirtį, kurti bendrą informacinę platformą, nuolaidų sistemas, pasiūlyti paslaugų įvairovę ir lankstesnius darbo grafikus. Reikia plačiau atverti savo plaučius, o ne smaugti kitą.

—–

V. Grubliauskas

Gimė 1956 m. Klaipėdoje.

1980 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą ir įgijo estradinio orkestro vadovo ir estradinio orkestro solisto specialybes. Vėliau tapo žinomu džiazo muzikantu.

Nuo 1984 m. dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete (dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas).

2001 m. ėjo docento pareigas.

2000–2004 m. Klaipėdos miesto tarybos narys.

2004–2011 m. Seimo narys.

Nuo 2011 m. Klaipėdos miesto meras.

Daugiau leidinio naujienų