Lobizmas – visuomenei ar politikos kosmonautams?

Lobizmas – visuomenei ar politikos kosmonautams?

Lietuva pirmoji ES 2000-aisiais priėmė Lobistinės veiklos įstatymą. Tačiau jis tarptautinėje erdvėje minimas ne kaip pasididžiavimas, o kaip blogosios praktikos pavyzdys.

Lobistinė veikla šalies viešojoje erdvėje asocijuojasi su dviem aspektais: pirma – nepriimtinos, neteisėtos, galbūt net nusikalstamos įtakos politikams darymu, antra – visišku įstatymų leidybos fiasko. Įstatymas, atrodo, sukurtas tik siekiant „užsidėti pliusą“, kad lobistinė veikla pas mus reguliuojama, bet kopijuotos ilgalaikes profesionalaus lobizmo tradicijas bei nuostatas turinčios JAV, nesigilinant į galimą įstatymo turinio poveikį Lietuvoje. Kritikai neretai cituoja tuometį Seimo narį Arūną Grumadą, kuris, parlamentui svarstant šį projektą, teigė, kad „tam tikra prasme mes bandome siūti skafandrus, o po to žiūrėsime – gal atsiras ir kosmonautų, galinčių į juos įlįsti ir dirbti“.

Tarptautinėje bendruomenėje lobistinė veikla ne tik neturi neigiamo atspalvio, bet ji ir skatinama. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Taryba (ET) ir kitos organizacijos pripažįsta, kad lobistinė veikla (įtakos darymas politikams) yra viena esminių piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį formų.

Pavyzdžiui, ET Parlamentinė asamblėja 2016 m. rezoliucijoje „Skaidrumas ir atvirumas Europos institucijose“ pabrėžia, kad „neinstituciniai veikėjai, įskaitant interesų ir spaudimo grupes, profesines sąjungas bei vartotojų asociacijas, yra demokratinės visuomenės dalis. Jų vykdoma lobistinė veikla nėra savaime neteisėta ir gali būti naudinga demokratinės politinės sistemos funkcionavimui užtikrinti.“

Tačiau ten pat pabrėžiama, kad „nereguliuojama ir neskaidri lobistinė veikla gali kelti grėsmę demokratiniams procesams ir geram valdymui. Piliečiai turi žinoti, kokie veikėjai daro įtaką priimant politinius sprendimus.“

Atsižvelgiant į tai, 2017 m. kovo 22 d. ET Ministrų komitetas priėmė Rekomendacijas dėl lobistinės veiklos teisinio reguliavimo viešųjų sprendimų priėmimo kontekste, pagal kurias pagrindinis lobizmo reguliavimo tikslas – skatinti šios veiklos skaidrumą. Skaidrumas, remiantis šių rekomendacijų aiškinamuoju raštu, turi dvejopą teigiamą reikšmę visuomenei: jis piliečiams leidžia kontroliuoti politikus (t. y. visi žino, kas, kaip, kokią ir kam daro įtaką) ir suvienodina galimybes piliečiams ar grupėms dalyvauti lobistinėje veikloje.

ET Ministrų komiteto Rekomendacijos atskleidžia du svarbius aspektus, į kuriuos nebuvo atsižvelgta nei 2000 m. Lietuvos lobistinės veiklos įstatyme, nei labai panašiame 2016 m. naujo įstatymo projekte.

Piliečių dalyvavimas demokratinėje santvarkoje turėtų būti grindžiamas principu „viskas, kas neuždrausta, yra leidžiama“, o ne „leidžiama tik tai, kas neuždrausta“.

Pirma, būtent siekis užtikrinti skaidrumą, o ne profesijos ar tam tikro elgesio modelio nustatymas ir kontrolė turėtų būti reguliavimo tikslas. Piliečių dalyvavimas demokratinėje santvarkoje turėtų būti grindžiamas principu „viskas, kas neuždrausta, yra leidžiama“, o ne „leidžiama tik tai, kas neuždrausta“. Lietuvoje įtvirtintas (ir projektu toliau ketinamas išlaikyti) pastarasis principas – reguliavimas nė iš tolo nepanašus į siekį užtikrinti skaidrumą, greičiau primena licencijuojamos veiklos įteisinimą, kai didelė administracinė našta numatoma lobistams, o plačios kontrolės funkcijos – Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai. Natūralu, kad dėl to kyla tiek verslo, tiek nevyriausybinių organizacijų pasipriešinimas.

Antra, norint tinkamai piliečiams įgyvendinti sprendimų priėmimo kontrolės funkciją, reikalavimas užtikrinti skaidrumą turėtų būti taikomas visiems įtaką politikams darantiems asmenims ar jų grupėms, o išimtis numatyti tik atskirais ir pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, kai tam reikia atskiro reguliavimo (peticijos ir pan.). Todėl lobistais turėtų būti laikomi ne tik profesionalūs (lobizmu kaip profesija užsiimantys) ir „etatiniai“ (organizacijoje pareigas einantys) lobistai, o visi politikams įtaką darantys subjektai.

Antai minėtose ET rekomendacijose raginama lobistais laikyti ir nevyriausybines bei pilietines organizacijas, taip pat pabrėžiama, kad įtakos darymo skaidrumo (ne veiklos reguliavimo) reikalavimas jokiu būdu nepažeidžia pilietinės visuomenės teisių dalyvauti viešajame gyvenime.

Kodėl Lietuva, rengdama lobistinės veiklos reguliavimo tvarką, užmerkia akis prieš tarptautinių organizacijų peršamas gaires sutelkti dėmesį į įtakų skaidrumo užtikrinimą, o ne į profesijos reguliavimą? Norėtųsi tikėti, kad tai lemia ne tiek neskaidrus subjektų, kurie nori ir toliau nematomai daryti įtaką, lobizmas, kiek visuomenės ir politikų nesusivokimas, kaip svarbu užtikrinti politinių įtakų skaidrumą. Norint dar kartą neužlipti ant to paties grėblio, Lobistinės veiklos įstatymas turėtų būti rengiamas minėtų rekomendacijų ir patarimų pagrindu, o ne beviltiškai lopant seną įstatymo, tinkančio tik politikos kosmonautams, tekstą.

Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra Vilniaus politikos analizės instituto Gero valdymo programos direktorė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų