Literatūros galimybė

Literatūros galimybė

Istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus knyga „Prieš aušrą“ – tai šių metų pradžioje pasirodęs veikalas, kurio šaknys siekia 1990-uosius. Būtent tada išleistas pirmasis šios knygos variantas. Taigi naujasis tomas, kurį skaitytojai savo rankose laiko dabar, yra minėtos ankstesnės versijos perdirbinys, papildymas su patikslinimais.

Paradoksalu, kad dar gana uždaroje XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos istorikų visuomenėje radosi knyga, kuri visiškai atitiko tuometes Vakarų šalių istorikų bei filosofų padiktuotas istorijos mokslo permainas. „Prieš aušrą“ pirmojo leidimo ištakos, nežinia, sąmoningai ar intuityviai, labai susijusios su prancūzų filosofo François Lyotard’o knyga „Postmodernus būvis“, kuri sukėlė intelektinę revoliuciją Vakaruose. Prancūzų mąstytojas genialiai perteikė tuometes naujas humanistikos raidos kryptis – didžiojo naratyvo laikų pabaigą ir mažųjų pasakojimų suklestėjimo pradžią.

Nuo XIX a. Vakarų civilizacijoje vyravo pozityvistinė istorijos samprata, įtvirtinusi pamatines nuostatas, kad istorija yra monumentalūs pasakojimai, kurie atskleidžia visuomenės raidą jei ne tobulėjimo, tai bent tokio siekio link. Iki pat XX a. devintojo dešimtmečio vyravo įsitikinimas, kad istoriniai įvykiai turi aiškias priežastis, kurios leidžia kalbėti apie bendrus dėsnius.

„Prieš aušrą“ pasakoja ne apie centrines XIX a. Lietuvos istorijos figūras, o apie jaunuosius Simono Daukanto bičiulius, iš kurių daugiausia dėmesio skiriama Jonui Zenkevičiui, nutapiusiam vienintelį išlikusį S. Daukanto portretą. Taigi monumentalumo, dėsningumo ir lengvo nuspėjamumo knygoje nebelieka. Vietoj šių ypatybių vyrauja iš pirmo žvilgsnio marginalinės XIX a. Lietuvos visuomenės asmenybės, kurios, visai tikėtina, turėjo neką mažiau reikšmės kultūrinio sąjūdžio ištakoms ir raidai. Knyga kaip pasakojimas, kuriame atsisakoma didingumo ir dėsningumo, atsiduria istorinių įvykių netikėtumo, nenuspėjamumo, neaiškumo teritorijoje. Ji parodo, kad sąžiningas istorijos mokslas ne visuomet pasiduoda tikslumui ir neabejotinai faktų tiesai. Tai veikalą priartina prie detektyvo žanro. Ne veltui šių metų Tarptautinės Vilniaus knygų mugės šūkiu pasirinkta frazė: „Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas.“ Mugėje pristatytos istorinio detektyvo žanrui artimos knygos, tačiau tik E. Aleksandravičiaus veikalas išvengia provincialumo priekaištų, nes pirmoji jo versija parašyta žengiant koja kojon su Vakarų mokslo naujovėmis. Panašūs kitų autorių darbai – tai bandymas vytis mažiausiai dviem dešimtmečiais nutolusias madas.

Kita vertus, postmodernioji, mažojo pasakojimo, istorija šių dienų Lietuvoje dar tik ima labai nelengvai įsišaknyti. „Prieš aušrą“ visiškai neatitinka vyraujančios šių dienų mūsų šalies istorijos mokslo krypties, kuri paveldėta ir iš XIX a., ir iš sovietinių laikų. Knygos pasakojimas nuolat balansuoja tarp istorijos mokslo ir literatūros meno. Ir tai ne E. Aleksandravičiaus išradimas: šios tendencijos šaltiniai yra ir antikiniai, ir visai nuoširdžiai diktuojami paties knygos objekto – XIX a. istorikai vadinti pirmiausia rašytojais.

Literatūrinės siužeto gijų sampynos, detektyvinė intriga, psichologiniai personažų charakteriai, dėmesys detalėms veikalą „Prieš aušrą“ paverčia tokia knyga, kuri pagaliau ir Lietuvoje leidžia tikėtis istorijos mokslo dėmesio pagrindinėms žmogaus egzistencijos problemoms, išsivadavimo iš akademizmo pozų ir gyvo kontakto su skaitytojais. „Prieš aušrą“ yra knyga, kurią įmanoma skaityti, o ne vien atsiversti tik prireikus nuorodų į konkretų istorinį faktą ar aplinkybę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų