(Pauliaus Peleckio nuotr.)

Likimo draugų lūkesčiai ir realybė

Likimo draugų lūkesčiai ir realybė

Didėjanti pajamų nelygybė yra tik kelių labiau išsivysčiusių šalių, o ne viso pasaulio problema, mano Pasaulio banko vyriausiojo ekonomisto direktorato vadovas, „Doing Business“ indekso autorius, buvęs Bulgarijos finansų ministras Simeonas Djankovas. IQ apžvalgininkui Gyčiui Kapsevičiui jis papasakojo, kuo panašios Lietuva ir Bulgarija, bei pasidalijo prognozėmis, kodėl neturėtume daug tikėtis iš fintech industrijos.

– Neseniai Lietuvos parlamentas nutarė nustatyti du skirtingus gyventojų pajamų mokesčio tarifus. Kaip vertinate tokį žingsnį?

– Esu fiksuoto pajamų mokesčio šalininkas tiek Lietuvoje, tiek kitur pasaulyje. Mano šalyje, Bulgarijoje, fiksuotas pajamų mokestis iki šiol yra 10 proc.

Manau, kad esant dviejų pakopų sistemai, turtingesni žmonės ras būdų nukreipti savo pajamas naudodamiesi mokesčių rojais ar kitais investavimo metodais, taigi, taip valstybės nesurinks daugiau. Galbūt tai veiks iš pradžių, tačiau ilgainiui tokio efekto, kokio tikimasi, neduos.

Centrinės Europos šalys įvedė fiksuotą mokestį prieš maždaug 15 metų ir kai kurios dabar nuo jo nusigręžia. Pagrindinė priežastis ‒ manymas, kad didėja pajamų nelygybė. Tokiu atveju pats paprasčiausias ir dažniausiai netinkamas būdas yra galvoti, kad reikia progresyvios mokesčių sistemos. Tai gal ir skamba gerai, bet negarantuoja, kad bus surinkta daugiau mokesčių.

Įspūdis, kad pajamų nelygybė didėja visame pasaulyje, daugiausia nulemtas turtingų anglosaksiškų šalių.

Tačiau svarbiausia, kad daugumoje valstybių tokia problema netgi neegzistuoja. Įspūdis, kad pajamų nelygybė didėja visame pasaulyje, daugiausia nulemtas turtingų anglosaksiškų šalių, tokių kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos, Australija, Kanada. Visur kitur, matuojant pajamas po mokesčių, nelygybė arba nedidėja, arba tam tikrose besivystančiose rinkose netgi mažėja.

– Kodėl tada visi taip mėgsta progresinius mokesčius – jie leidžia susikrauti politinio kapitalo?

– Būtent, tai grynai politinis žingsnis – labai lengva sakyti, kad vieni žmonės uždirba daugiau nei kiti, dėl to reikia progresinių mokesčių. Taip tarsi rodoma, kad daugiau atiduodama visuomenei. Tai gal ir naudinga iš paprasto politiko perspektyvos, bet ne iš finansų ministro. Net ir norint kovoti su realia pajamų nelygybe, mokesčių progresyvumas nėra išeitis.

Įspūdis dėl pajamų nelygybės kyla dar ir dėl to, kad daug jaunų žmonių dirba technologijų ir finansų sektoriuje, uždirba daugiau nei praeityje ir tai kažkodėl neramina likusią visuomenės dalį. Bet iš tiesų jie turėtų džiaugtis faktu, kad žmonės jų šalyse investuoja į naujus produktus, kuria naujas technologijas.

– Ar šis mokestis paveiks Lietuvos vietą kitų metų „Doing Business“ reitinge?

– Gyventojų pajamų mokestis paveikti neturėtų, nes tai daugiau perskirstymas, o ne gamyba. Jei būtų pakelti mokesčiai verslui, vietą šiame reitinge tai paveiktų tiesiogiai.

Naujasis socialinio draudimo įmokų pasiskirstymas tarp darbdavio ir darbuotojo, jų įmokų sujungimas jūsų šalies rezultatą gali paveikti teigiama kryptimi, nes tai naudinga ir darbuotojui, ir verslui. Manau, kad progresas galėtų būti 4–5 pozicijos (2018 m. Lietuva buvo 16 pozicijoje – IQ past.). Pensijų reforma irgi gali daryti įtaką „Doing Business“ reitingui, bet reikės labiau įsigilinti, kas vyksta, nes žmonėms iš šalies tai nėra visiškai aišku. Aš manyčiau, kad tai yra blogas sprendimas.

– Bet ar progresinis 27 proc. gyventojų pajamų mokestis neatbaidys daugiau uždirbančių darbuotojų?

– Ilguoju laikotarpiu tai gali būti laikoma trūkumu, nes fiksuoti mokesčių tarifai yra patrauklūs užsienio investuotojams pirmiausia dėl to, kad jie nesunkiai suprantami. Pereinant prie dviejų tarifų sistemos, investuotojams ji gali pasirodyti sudėtinga ir jie gali pradėti galvoti, kaip ją apeiti.

Darbuotojai gali pasirinkti šalį su mažais mokesčiais, sakyti, aš dirbu čia, tačiau esu užsienio šalies rezidentas. Prieš dvi savaites buvau Latvijoje. Ten sutikau žmonių, kurie sakė esantys „bulgarai“ – dėl žemo pajamų mokesčio jie oficialiai „gyvena“ Bulgarijoje. Iš tiesų jie yra buvę ten kaip turistai, bet verslo reikalais – ne.

Gyventojų pajamų mokestis yra vienas lengviausiai apeinamų mokesčių. Jei norite didesnių mokesčių, nors to nerekomenduoju, galvokite apie vartojimo apmokestinimą.

Jei norite didesnių mokesčių, nors to nerekomenduoju, galvokite apie vartojimo apmokestinimą.

Nuo 2019 m. sausio Ispanija įgyvendins gana kūrybišką mokesčių reformą. Norėdama surinkti daugiau lėšų, vyriausybė galėjo pakelti pajamų mokestį daugiau uždirbantiems, tačiau vietoje to apmokestino cukraus turinčius maisto produktus ir gėrimus. Buvo apskaičiuota, kad tai padėtų surinkti dar 0,8 proc. BVP ‒ netgi daugiau, nei reikėtų. Manau, kad tai daug protingesnis apmokestinimo būdas.

Žinoma, tai asmeninis pasirinkimas ir visa kita, tačiau taip pat egzistuoja daugybė įrodymų dėl neigiamo cukraus poveikio sveikatai. Tokį apmokestinimą nėra sunku paaiškinti žmonėms – cukraus vartojimas kenkia ir padidina išlaidas sveikatos apsaugos sistemai. Mes galime asmeniškai nesutikti su tuo, tačiau čia bent jau yra politinė strategija, o fiksuotų mokesčių atsisakymas ar pajamų mokesčio padidinimas – nėra. Tai atsakas į neegzistuojančią problemą, neva kylančią pajamų nelygybę.

– Bulgarija ir Lietuva tam tikra prasme labai panašios – dešimtajame dešimtmetyje turėjo pereiti iš planinės į rinkos ekonomiką, o dabar stengiasi pragyvenimo lygiu pasivyti Vakarų Europą. Kas šiandien mus stabdo labiausiai?

– Rinkos dydis yra vienas iš limitų. Pavyzdžiui, Lenkijoje vykdytos aktyvios ir drąsios reformos pasiteisino, bet, žinoma, tai, kad šalis turi 40 mln. gyventojų, jai labai padeda.

Tokios šalys kaip Bulgarija ir Lietuva yra apribotos mažos rinkos, tačiau, ypač vėlesniais pereinamojo laikotarpio metais, didžiuliu iššūkiu tampa tai, kad kasmet reikšminga dalis mūsų gyventojų išvyksta. Blogiausia, kad rinka traukiasi, kartu atimdama iš mūsų potencialiai geriausius darbuotojus.

Dirbau Estijoje prieš daugiau nei 20 metų, kai jie, susirūpinę dėl savo konkurencingumo, mąstė, ką daryti. Jų atsakymas – ir tai galėtų būti atsakymas visoms, ne tik pereinamosios ekonomikos šalims – sukaupkime žmogiškąjį kapitalą, supaprastinkime reguliavimą, netrukdykime verslui.

Šia prasme Estija tapo viena sėkmingiausių Europos šalių. Bulgarijoje mes neturime didelės rinkos, todėl turime sugalvoti kažką, kas leistų mums būti konkurencingiems. Dabar dirbančiuosius prarandame per greitai.

Reikia įvesti kuo paprastesnes reguliavimo ir mokesčių taisykles, kaip tai padarėme prieš 10–15 metų. Iš čia ir atėjo fiksuotų mokesčių idėja, kuri buvo naudinga mūsų ekonomikoms. Reikia sugalvoti kažką, kas padrąsintų investuotojus būti čia, o ne kur nors kitur. Bet Bulgarija dar neišsiaiškino, kaip tai padaryti, panašu, kad tokioje pačioje padėtyje yra ir Lietuva.

– Lietuvos ir, tikėtina, Bulgarijos darbo jėga brangsta, todėl tampa sunkiau konkuruoti. Koks būtų jūsų patarimas?

– Žiūrint į ateitį, demografija mūsų šalyse yra labai nepalankioje padėtyje. Darbingo amžiaus žmonių skaičius traukiasi vos ne sparčiausiai pasaulyje – abi šalys patenka į penketuką.

Trumpuoju laikotarpiu reikėtų stengtis sumažinti darbo kaštus. Vienas iš dalykų yra algos, kurios kyla, kitas ‒ paties darbo kaina, į kurią įeina tokie dalykai kaip socialinio draudimo įmokos. Kadangi dalis tokių įmokų dabar perkelta darbuotojui, spėju, kad po poros metų bus iškeltas klausimas, kodėl darbuotojams jos tokios didelės ir tikėkimės, kad tuo metu vyriausybės jau žinos, kaip jas dar sumažinti.

Manau, kad toks sprendimas galėtų didinti šalies konkurencingumą 5 ar 10 metų, bet ilguoju laikotarpiu reikia įvertinti riziką, kad galite pritrūkti žmonių, kurie įsilieja į darbo rinką. Kai kuriose pramonės šakose darbo kaina nėra tokia svarbi kaip žmonių kiekis.

Todėl reikia mąstyti, kaip padaryti, kad mažėjanti darbo rinka būtų konkurencinga ateityje. Pagrindinis atsakymas yra darbuotojai, mokomi nuo mažumės – mokykloje ir ją baigus. Reikia siekti, kad jų produktyvumas, kai jie dirba kartu su mašinomis, būtų aukštas.

Taip pat reikėtų rasti būdų tapti įdomesniems ne tik investuotojams, bet ir darbuotojams. Juk jei man rūpi, ką veiksiu po 40 metų, galiu važiuoti ir dirbti Švedijoje, nes joje pensijų sistema yra labiau progresinė nei čia.

– Nemaža dalis lietuvių ir bulgarų gyvena Jungtinėje Karalystėje, todėl mes, ir, tikriausiai, jūs, svarstome, kaip šalis paveiks „Brexit“. Kokios jūsų prognozės?

– Dirbu Londono ekonomikos mokykloje ir girdžiu, ką apie tai kalba žmonės. Nemanau, kad turintieji nuolatinius darbus bus paveikti, todėl daugiausia lems jų pasirinkimas – ar jie nori likti, ar ne. Įdomu, kad 2017 m. daugiau lenkų paliko Jungtinę Karalystę, nei atvyko. Vengrai Britanijoje sudaro kur kas mažesnę dalį, bet ir jų srautai iš neigiamų virto teigiamais. Kalbant apie bulgarus, lietuvius, latvius, estus ir rumunus, tokios tendencijos dar nėra, tačiau per keletą metų srautai irgi gali lengvai apsikeisti vietomis.

Pagrindinis klausimas – ar jie parvažiuos namo? Abejoju tuo, nes dėl problemų, kurias aptarėme, jie ieško galimybių kitur. Švedija ir Nyderlandai yra du populiariausi pasirinkimai.

– ES parama neabejotinai buvo katalizatorius pagyvinti viso regiono ekonomikos plėtrą. Kaip manote, ar iš esmės ES parama Rytų ir Vidurio Europoje panaudota tinkamai?

– Padaryta nemažai klaidų, tačiau kadangi procesas naujas, tai pakankamai natūralu. Manau, kad iš visų pokomunistinių šalių, kurios pradėjo naudoti ES fondų pinigus, tik kelios turėjo tikrą strategiją, ką su jais daryti.

Geriausiai pasirodė Slovakija. Ji skyrė daug pinigų susisiekimui, interneto skvarbai, taip pat nemažai investavo į aukštąjį mokslą, universitetus, ko beveik nedarė kitos šalys.
Bulgarijoje vietoje to mes finansavome stadionus, sporto sales net ir mažuose kaimeliuose, taip pat buvo gausiai remiamas socialinis darbas.

Šie pinigai buvo reikalingi, tačiau jie nebuvo skirti pakelti ekonomikos konkurencingumą. Slovakija suprato tai anksčiau nei kitos šalys ir nuosekliai investavo pinigus, kad jį padidintų. Panašiai pasielgė ir Lenkija, tiesa, jų atveju tai nebūtinai buvo plati ES lėšų panaudojimo strategija, tiesiog didelė šalis norėjo kuo greičiau persiorientuoti į Vakarus. Jie tiesė kelius, kūrė kitą infrastruktūrą, ir tai kėlė jų ekonomiką. Manau, kad Lietuva, Latvija, Rumunija, Bulgarija to laiku nesuprato – galvojo, šaunu, pinigai už dyką, todėl panaudokime juos visur, statykime muziejus, stadionus. Tada ir supranti, kad strategijos nėra.

Europos Komisija netgi perspėjo kai kurias „mūsų“ šalis dėl krypties neturėjimo. Tiesa, kritikos sulaukė ir kelios Pietų Europos valstybės. Manau, kad reikėtų investuoti į tokią infrastruktūrą, kuri padėtų plėtoti poreikių ekonomiką (angl. gig economy; trumpų projektų ekonomika). Tačiau taip pat būtina kaupti žmogiškąjį kapitalą. Tai yra sritis, kur daugybė vyriausybių nelabai nori investuoti ar nenori skirti tiek pinigų, kiek iš tiesų reikia.

– Bent jau pastaruoju metu Lietuva mėgina tapti fintech centru ir vilioti kapitalą iš užsienio. Kaip vertintumėte tokius užmojus?

– Naujosios technologijos gali padėti nedidelėms šalims kaip mūsų. Jei sugalvojama kažkas naudingo, tai gali paplisti ne tik Europoje, tačiau ir visame pasaulyje. Pavyzdžiais gali būti Estija, turinti keletą garsių bendrovių, ar čekai, kurie pastaruoju metu plėtoja keletą įdomių sprendimų.

Kalbant konkrečiai apie fintech, ši tema yra kiek išpūsta. Nemanau, kad tai atneš didelių rezultatų. Naudojamos technologijos yra labai naudingos kitose srityse, tačiau į fintech nežiūriu taip optimistiškai, kaip jūsų vyriausybė.

Normaliose ekonomikose finansinis sektorius yra reguliuojamas bene griežčiausiai iš visų, išskyrus gal karinę ar kai kurią medicininę produkciją. Antra, čia jau yra egzistuojančių rinkos žaidėjų. Bankai, ypač Rytų Europos, turėjo pradėti nuo nulio, ir mūsų komerciniai bankai, matuojant pasauliniais standartais, yra pakankamai efektyvūs.

Taigi, manau, kad esant labai griežtam reguliavimui ir jau egzistuojant konkurentams, fintech bendrovėms sunku prasimušti. Londone fintech startuoliai tikisi, kad, pavyzdžiui, šie metai bus draudimo metai. Visos draudimo paslaugos persikels į internetą, draudimas taps labai pigus ir nutiks kitų gerų dalykų. Ir to nenutinka. Tada kitais metais jie žiūri į smulkaus verslo finansavimą – tai esą veiks, nes tradiciniai bankai nenori to daryti, tai neefektyvu. Praeina pora metų ir proveržio nematyti.

Aš labiau pesimistiškas dėl to, kad fintech taps nauja Lietuvos sėkmės istorija, nors mintis, kad valdžia įsiklauso į verslą, yra gera. Rastumėte nemažai šalių, kurios mano, kad fintech yra jų ateitis, įskaitant ir Bulgariją.

Neseniai buvau Azijoje ir pastebėjau, kad fintech gerai veikia tokiose šalyse kaip Kinija ar Vietnamas, kur įprastai bankai nėra labai lankstūs ar konkurencingi, neturi didelių tinklų. Pavyzdžiui, „Alibaba“ gali parduoti žmogui daiktą, surinkti jo duomenis ir pagal juos pasiūlyti jam finansinius produktus. Nemanau, kad tai veiktų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, nes bankai pakankamai efektyvūs, be to, čia visai kitaip suprantamas duomenų privatumas.

Mano patarimas Lietuvos valdžiai – galvokite apie kažką, kas būtų tech, tik ne apie fintech.

 

S. Djankovas

Gimė 1970 m. liepos 13 d. Loveče, Bulgarijoje.

Studijavo ekonomikos mokslus Nacionalinės ir pasaulio ekonomikos universitete Bulgarijoje, Ženevos koledže Pensilvanijoje, kur įgijo ekonomikos bakalauro laipsnį, bei Mičigano universitete (JAV).

2003 m. sukūrė Pasaulio banko kasmet skelbiamą „Doing Business Report“ indeksą.

2009–2013 m. buvo Bulgarijos finansų ministru.

Nuo 2018 m. dirba Pasaulio banko vyriausiojo ekonomisto direktorato vadovu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų