Lietuvos šeimininkas turi būti tu

Lietuvos šeimininkas turi būti tu

Kovo pradžioje Lietuvos gyventojai rinks savivaldybių tarybų narius ir savo miesto bei rajono merus. Tačiau atkakli kova, su viena kita išimtimi, vyks tik didžiausiuose šalies miestuose, ir tai ne visuose. Kaune, kaip šnibžda nuojauta ir sufleruoja visuomenės nuomonės apklausų rezultatai, konkurentus sutryps Visvaldas Matijošaitis ir jo rinkimų komitetas.

Šis rezultatas nieko nestebins. V. Matijošaitis ir jo komanda yra puiki iliustracija, ko iš savivaldos tikisi dauguma šalies gyventojų. Griežto, politiką niekinančio ūkininko, kuris lopo gatves, tvarko šaligatvius, kerta ir sodina medžius, o šiuos kasdienius darbus pašlovina nepavargstantys viešieji ryšiai, tiesiogiai ar per užsakymus kontroliuojama vietos žiniasklaida.

Mylimiausio šalies mero geidžia ir kitų savivaldybių rinkėjai, nors daugelyje jų ne po vieną kadenciją vadovauja tokio pat sukirpimo ūkininkai, kurių daugelis savo veiklą matuoja trinkelėmis išklotais hektarais, renovuotais namais ir kylančiomis sporto arenomis ar baseinais. Žinoma, to irgi reikia, tačiau visiškai kitoks savivaldybių vaizdas atsiveria vertinant vidutinius atlyginimus, pritrauktas vietos bei užsienio verslo investicijas ir, be abejo, emigracijos rodiklius. Kai kur matyti pragiedrulių, bet atmosfera grėsminga ar bent apniukusi visur, išskyrus gal Vilnių.

Demokratijos būklė daugelyje, ypač mažesniųjų, savivaldybių taip pat prasta. Daug kur sukurti kone diktatūriniai režimai, darbo vietomis bei privilegijomis apdovanojantys lojaliuosius ir negailestingai triuškinantys kritikus. Kitur, interesų grupių persvarai pasidalijus beveik per pusę, jėgos ir laikas eikvojami karams be taisyklių, į kuriuos įtraukiama vietos bendruomenė, biurokratija ir žiniasklaida.

Dėl nepotizmo, korupcijos ir diktatūrų įsigalėjimo savivaldybėse atsakomybę turėtų prisiimti ir tradicinėmis vadinamų partijų vadovai, kurie slopino vietos lyderių ambicijas nacionalinėje politikoje ir tuo pat metu pro pirštus žiūrėjo į jų nuodėmes. Atvejai, kai tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai toleruodavo į korupcijos skandalus įklimpusius savo merus, buvo tapę ne taisyklę patvirtinančiomis išimtimis, bet tendencija. Po to, kai į savivaldybių tarybas galima brautis subūrus visuomeninius rinkimų komitetus, partijos prarado bet kokią vietos lyderių kontrolę – šiems „centro“ parama tapo nereikalinga.

Artėjant savivaldybių ir ypač prezidento rinkimams dažnai girdėsime, kad Lietuvai reikia vadovo, tikro šalies šeimininko. Klaidingas požiūris.

Situacijai pakeisti būtinos bent kelios reformos. Pirma – riboti merų kadencijų skaičių, antra – radikaliai pakeisti Lietuvos administracinį suskirstymą.

Pradėkime nuo merų. Rezultatus skaičiuosime kovo viduryje, tačiau į antrą ar trečią valdžios dešimtmetį įkopę merai turi didelius šansus išsilaikyti (skaitykite straipsnį „Valdovai be karūnų“), nes kliūčių jiems nesudaro nei jų pačių amžius, nei menka politinė konkurencija.

Merų kadencijų ribojimas turėtų bent du teigiamus efektus. Tai atvertų karjeros galimybes kitiems, į politiką pritrauktų daugiau vietos visuomenės ar verslo lyderių, turinčių idėjų, žinių, nebijančių naujovių. Kadencijų, geriausiai dviejų, ribojami merai aktyviau įsitrauktų į nacionalinę politiką, nes natūrali karjeros tąsa būtų siekti Seimo nario, ministro ar kito aukšto posto. Daugiau buvusių merų, priklausančių skirtingoms partijoms, parlamente leistų geriau suprasti regionų problemas ir efektyviau ginti jų interesus. Galiausiai, suvokdami, kad tiesiausias kelias į Seimą yra pergalė vienmandatėje apygardoje, merai iš tiesų stengtųsi palikti ryškų vadovavimo savivaldybei pėdsaką, o asmeninė reputacija taptų kritiškai svarbiu veiksniu.

Kaip šiame numeryje pastebi mūsų žurnalas, Lietuvai reikia gerokai daugiau ir mažesnių savivaldybių, kad būtų galima atstovauti skirtingiems ir dažnai specifiniams gyventojų interesams. Tai, žinoma, radikali ir sudėtinga reforma, kuriai reikia ir laiko, ir politinės valios.

Taip pat reikėtų peržiūrėti seniūnų funkcijas ir suteikti teisę gyventojams juos rinkti tiesiogiai. Dar svarbiau, kad seniūnai gautų ne tik daugiau įgaliojimų, bet ir finansinių išteklių darbams atlikti ir idėjoms įgyvendinti. Gyventojai turėtų realią įtaką spręsti, kaip tvarkytis savo miestelyje ar kaime: pakeisti šviestuvus, įrengti krepšinio aikštelę, o gal surengti šventę, bet nelaukti mero ir savivaldybės biurokratų malonės. Be to, kad taip tvarkytis efektyviau, pagaliau būtų padėtas pagrindas kiekvienam, naudojantis demokratijos teikiamomis galimybėmis, pasijusti, kad kiekvieno nuomonė svarbi ir kad kiekvienas gali šį tą pakeisti.

Artėjant savivaldybių ir ypač prezidento rinkimams dažnai girdėsime, kad Lietuvai reikia vadovo, tikro šalies šeimininko. Klaidingas požiūris. Lietuvai reikia, kad kiekvienas pasijustume šios šalies šeimininku. Tikroji demokratija ir politika prasideda nuo laiptinės durų ar kiemo vartų.

Ovidijus Lukošius yra Alfa.lt ir IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų