Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kolekcija.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro pareigūnai: turtingi, nes lojalūs ir įtakingi

Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro pareigūnai: turtingi, nes lojalūs ir įtakingi

Mėginant įsivaizduoti, kaip atrodė ir funkcionavo didikų bei įvairių patarnautojų tvarkomas valdovo dvaras, mintys neretai sukuria idealizuotą ir romantizuotą vaizdinį. Ar jis teisingas?

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro kasdienybė skyrėsi nuo Anglijos monarcho ar Prancūzijos valdovo Liudviko XIV rūmų ritualų. O kaip tik pastarieji vaizdiniai dažniausiai perkeliami į kino filmų scenarijus.

Tiesa, tam tikrų panašumų būta, mat valdovo dvaras visur veikė kaip kruopščiai sustyguota organizacija, turėjusi savitą logiką, taisykles, hierarchiją ir nustatytas bendravimo formas. Pagrindas, ant kurio ši sistema laikėsi, buvo valdovo dvare atliekamų darbų padalijimas vadinamiesiems dvaro pareigūnams.

Kruopščiai sustyguota sistema

Vakarų Europos dvaruose pareigybių sistema pradėjo formuotis dar viduramžiais. VIII–IX a., Karolio Didžiojo laikais, atsirado supratimas, kad valdovo dvaras – ne tik svarbi, bet ir sudėtinga institucija, kuriai prižiūrėti bei aptarnauti reikia tam tikras funkcijas atliekančių žmonių. Taip atsirado nuolatiniai dvaro pareigūnai, turėję užtikrinti, kad valdovo dvaras funkcionuotų be priekaištų: nuo jo ūkinės sandaros iki finansinių aspektų, maisto tiekimo ir pačių smulkiausių etiketo taisyklių.

Buvo sukurti ir pareigybių pavadinimai, nurodę asmenims patikėtą konkrečią sritį. Taigi jei iki tol dvaruose visi darbai būdavo atliekami eilinių patarnautojų, situacija ėmė keistis, įvedus pareigybių pavadinimus. Svarbių pareigų vykdymas nuo tada būdavo patikimas tik kilmingos diduomenės atstovams. Tiesa, vadinamųjų patarnautojų niekuomet nebuvo atsisakyta – plečiantis dvaro organizacijai, jų reikėjo dar daugiau, – tačiau nurodymus jiems skirdavo aukštesnio rango pareigūnai.

Pareigūnai ir jų pavaduotojai

XII a. Vakarų Europos valdovų dvaruose nusistovėjo keturios pagrindinės pareigybės. Tai – maršalas (atliko vyriausiojo dvaro pareigūno funkciją), stalininkas (rūpinosi maisto atsargomis ir jų tiekimu), taurininkas (atsakingas už vyno rūsius ir kitus gėrimus) bei kamarininkas. Pastarasis dar galėjo būti vadinamas iždininku, mat rūpinosi ne tik vidine dvaro organizacija, bet ir finansiniais valdovo reikalais. Jau XIII a. šį sąrašą papildė virtuvininkas ir dvaro magistras, tapęs svarbiausiu pareigūnu.

Nieko keista, kad ilgainiui įvardytų pareigybių nebeužteko. Plečiantis ir vis sudėtingesne tampant dvaro organizacijai, reikėjo gerokai didesnio skaičiaus žmonių, kad būtų įmanoma tinkamai aptarnauti valdovą, jo šeimos narius bei svečius. Netrukus imta įvedinėti naujas pareigybes, kaip antai medžioklio, arklininko, sakalininko, tiltininko ir panašias, taip pat tiksliai nurodžiusias kiekvienam patikėtą sritį. Pavyzdžiui, raikytojas buvo atsakingas už žvėrienos ar kitokio maisto supjaustymą ir padalijimą.

Greitai tokioje dvaro organizacijoje atsirado nauja grandis – pavaduotojai. Aukščiausiais dvaro pareigūnais tapę įtakingi didikai patys valdė nemažai nuosavybės, tad valdovo dvare negalėdavo praleisti tiek laiko, kad atliktų visus patikėtus darbus. Dažnai jie būdavo išvykę apžiūrėti savo turimų žemės valdų arba išsiųsti atlikti konkrečių pavedimų. Taigi iždininkas turėjo pavaduotoją, vadintą paiždininkiu, stalininkas – pastalininkį, ir taip toliau.

Atsiradus pareigybėms, į jas būdavo skiriami valdovo pasitikėjimą ir malonę pelnę asmenys, tad palaipsniui sukurta sistema, apdovanojanti už lojalumą. Tokiu būdu kilmingų šeimų atstovams atsirado galimybė įgyti didesnę įtaką ir valdyti gausesnes žemių valdas, kuriomis dosniai atsilygindavo valdovas.

Atsiradus pareigybėms, į jas būdavo skiriami valdovo pasitikėjimą ir malonę pelnę asmenys, tad palaipsniui sukurta sistema, apdovanojanti už lojalumą.

Ši naujai atsiradusi pareigybių sistema nulėmė tarp kilmingų asmenų įsigalėjusią hierarchiją ir tam tikros galios sukaupimą vienos arba kelių įtakingų giminių rankose. Dvaro gyvenimas pamažu ėmė priminti šachmatų žaidimą, kai, atlikus vieną ar kitą ėjimą, galima laukti sėkmės arba praradimų.

Pirmosios pareigybės Vytauto dvare

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) buvo perimtas Vakarų Europos dvaruose jau susiformavęs modelis. Pirmasis šią pareigybių sistemą pradėjo taikyti Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Savo tyrimuose išsamiausiai tai yra atskleidęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius dr. Rimvydas Petrauskas. Mokslininko duomenimis, pirmoji pareigybė Vytauto dvare atsirado dar XIV a. pabaigoje.

Dvaro pareigybų sistemą LDK pradėjo formuoti Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas. Juozapo Ozemblovskio XIX a. pirmoje pusėje sukurtas portretas. Lietuvos dailės muziejaus kolekcija

Galima spėti, kad už pademonstruotą patikimumą ir lojalumą (nors asmeninės savybės ir gebėjimai, skiriant į tam tikras pareigas, taip pat buvo reikšmingi) 1395 m. Vytautas savo maršalu – vyriausiuoju dvaro pareigūnu – paskyrė didiką Stanislovą Čupurną. Šis asmuo tapo atsakingas už visų dvaro reikalų tvarkymą, o tai, žinoma, apėmė be galo plačią sritį. Dvaro maršalas vadovavo patarnautojams, rūpinosi valdovo kelionių organizavimu, pasiuntinių priėmimu, ceremonialo laikymusi ir kitais čia pat netikėtai užklupusiais reikalais.

Plečiantis dvarui, suprasta, kad maršalų reikėtų gerokai daugiau. Nuo tada ši pareigybė buvo išskaidyta į keletą smulkesnių. Svarbiausiu pareigūnu tapo didysis maršalas.

Prof. dr. R. Petrauskas yra pažymėjęs, kad be minėtų pareigūnų – įtakingų didikų – sprendžiant dvaro gyvenimo iššūkius dalyvaudavo ir vadinamieji tarnybininkai. Neretai tai būdavo visai kasdienės, elementarios užduotys, bet būtinos tam, kad dvaro gyvenimas funkcionuotų tinkamai.

Reikia nepamiršti, kad didžiųjų kunigaikščių žmonos taip pat turėjo patarnautojų. Galima įsivaizduoti – dvarą aptarnaudavo pulkai atsakingų asmenų.

Darbas be atlyginimo

XV a. kunigaikščio Vytauto dvare jau atsirado arklidininko, taurininko, virtuvininko, vėliavininko, iždininko, vyriausiojo kambarinio ir kitos būtiniausios pareigybės. Itin įdomi ir, beje, viena pirmųjų, pareigybių ‒ kapeliono. Jam buvo patikėta rūpintis dvaro koplyčia. Tai reiškė, kad kapelionas Lietuvos didįjį kunigaikštį ir jo šeimos narius lydėdavo kelionėse, kariniuose žygiuose, mat net per tokias išvykas būdavo privalu skirti laiko maldai.

Prof. dr. R. Petrauskas yra radęs žinių apie nešiojamąjį altorių, kuris visuomet būdavo gabenamas ten, kur vykdavo valdovas. Kapelionams tekdavo aptarnauti ir valdovo šeimos narius bei kasdien už juos visus melstis.

Visgi dvaro kasdieninis gyvenimas buvo kur kas įvairesnis negu tik anksčiau minėtų pareigų atlikimas. Negalima pamiršti, kad dvaruose itin svarbūs buvo ir asmenys, pasamdyti linksminti valdovą ir jo svečius: muzikantai, dailininkai, juokdariai ir liliputai. Pastaruosius valdovai netgi dovanodavo ar skolindavo vieni kitiems. Valdovo dvaras, suprantama, privalėjo turėti ir gydytoją.

O Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dvaras buvo dar margesnis ir turtingesnis patarnautojų – jame būta ir neregėtų Vytauto dvare. Pavyzdžiui – pirtininkų.

Pareigybės suteikimas laikytas didžiule garbe, todėl joks konkretus atlyginimas už užimamas pareigas neskirtas. Vietoj to valdovo malonę pelnę asmenys būdavo nuolat apdovanojami žemės valdomis ir dvarais, tad galėjo gauti neblogų pajamų.

Pompastiška medžioklės šventė

Norintiems geriau suprasti, kokius darbus įprastai atlikdavo LDK dvaro pareigūnai, kaip pavyzdį galima pasirinkti didžiojo medžioklio pareigybę. Tuometinėje visuomenėje medžioklė buvo kur kas daugiau nei tik maloni pramoga. Svarbesnėms medžioklėms ruoštasi tarsi didžiulėms šventėms, kuriose viskas turėjo būti idealiai sustyguota ir net šiek tiek pompastiška, mat visi atributai demonstravo valdovo galią. Medžioklės turėjo numatytą ceremonialą ir viskas jose vykdavo pagal aiškiai nustatytas taisykles.

Pareigybių sistema nulėmė tarp kilmingų asmenų įsigalėjusią hierarchiją ir tam tikros galios sukaupimą vienos arba kelių įtakingų giminių rankose.

Didysis medžioklis buvo atsakingas už bet kokių medžioklių organizavimą, o jos būdavo ir gana ilgos, ir dažnos. Kartais valdovas išvykdavo medžioti kelioms dienoms, o kitais atvejais – trims savaitėms ar net ilgau. Vadinasi, per visas šias išvykas reikėjo užtikrinti, kad nei valdovui, nei jo svečiams ar gausiai palydai nieko netrūktų. Doktorantė Toma Zarankaitė-Margienė, aptardama medžioklės fenomeną LDK, atskleidė pavyzdį, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis buvo išvykęs medžioti kartu su dvidešimt šešiais dvarionimis (kilmingais didikais), o kiekvienas jų turėjo dar po keletą asmeninių tarnų. Taigi iš viso gausią medžioklės palydą galėjo sudaryti net iki šimto asmenų. Mokslininkės duomenimis, XVI a. viduryje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto medžioklės personalą sudarė 22 medžiokliai, 5 šauliai, 6 paukščių gaudytojai, 6 sakalininkai, 5 meškų prižiūrėtojai, rūpindavęsi sugautomis meškomis, ir liūto prižiūrėtojas, atsakingas už valdovo žvėryne laikomą liūtą.

Akivaizdu – viskam suorganizuoti reikėdavo nemažai laiko ir pastangų. Didysis medžioklis paprastai perduodavo nurodymus jam pavaldiems medžiokliams, kurie pasirūpindavo visų medžioklėje dalyvavusių asmenų nakvyne, maisto atsargomis, žirgų, šunų, paukščių ir prijaukintų gyvūnų, turėjusių būti masalu, pervežimu bei kitais aspektais.

Arčiausiai valdovo

Sumaniai atliekant minėtas pareigas, nebūdavo sunku pelnyti valdovo pasitikėjimą. Didysis medžioklis nemažai laiko praleisdavo kartu su valdovu dalyvaudamas ilgose išvykose. Tokiu būdu užsimegzdavo gana neformalus bendravimas, nesuvaržytas griežtų taisyklių ir etiketo reikalavimų. Kaip tik todėl šią poziciją galėjo užimti tik patikimas ir artimas žmogus, iš pusės lūpų suprasdavęs valdovą bei žinojęs jo pomėgius. Nenuostabu, kad ilgą laiką šias pareigas ėjo Radvilų, Pacų ir kitų įtakingų giminių atstovai.

Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare dar labiau išplėtota pareigybių sistema. XVIII a. Nežinomas autorius. Lietuvos dailės muziejaus kolekcija.

T. Zarankaitė-Margienė, ištyrusi keletą Žygimanto Augusto laiškų, rašytų savo didžiajam medžiokliui Mikalojui Radvilai Rudajam, pastebėjo, kad juose valdovas ne tik nurodo pageidavimus ir aptaria pasirengimą būsimoms medžioklėms, bet ir dalijasi gana asmeniškais įspūdžiais apie jau praėjusias išvykas. Štai 1569 m. rašytame laiške jis informavo, kad jau rytojaus dieną nori vykti į medžioklę ir tikisi sumedžioti bent vieną elnią. Kitame laiške Žygimantas Augustas išreiškė nusiskundimą žvėrių trūkumu ir apgailestavo dėl nenusisekusios medžioklės.

Mikalojus Radvila Rudasis 1546-1554 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare užėmė didžiojo medžioklio pareigas. Johano Christopho Sysango sukurtas portretas. 1721 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kolekcija.

Istorikė dr. Raimonda Ragauskienė teigia, kad šios Mikalojaus Radvilos Rudojo pareigos nutiesė tolimesnės jo politinės karjeros kelią į sėkmę. Buvimas kartu su valdovu ir tiesioginis bendravimas padėjo sukurti asmeninį ryšį ir pelnyti nemažą naudą ateityje. Istorikė pažymėjo, kad 1549 m. LDK maršalas Radvila Juodasis su jam būdingu ypač savitu humoro jausmu dėkojo Mikalojui Radvilai Rudajam už atsiųstą žvėrieną, pridurdamas, kad, jeigu ne jo einamos didžiojo medžioklio pareigos, reikėtų mirti iš bado. Šio pasakymo nereikėtų priimti tiesiogiai, tačiau tokios detalės atskleidžia kasdienybės niuansus, kurių būta įvairių ir spalvingų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų