(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Lietuviškos idėjos bankrotas

Lietuviškos idėjos bankrotas

Paskutinė šio Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) sezono premjera iš Visagino miestelio aktualijų išsiveržia į platesnius teminius vandenis.

„Išjudink atvirumą“, – tokiu šūkiu vilniečius į naują premjerą kvietė LNDT, gegužės pabaigoje pristatęs spektaklį „Žalia pievelė“, sukurtą pagal gausios režisierių bei dramaturgijos autorių komandos kuruojamų Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus.

Jau pats viešai deklaruojamas „atvirumo“ kažkam poreikis, taip pat pačių spektaklio autorių ikipremjerinės mintys tarsi leido suprast, jog spektaklyje bus kalbama apie kažką svetimo, apie kažką (ar ką nors), kam turėtume ar neturėtume būti atviri.

O buvo kiek kitaip: „Žalioje pievelėje“, stebint, kaip scenoje gimsta realių Visagino gyventojų ir uždaromos atominės elektrinės darbuotojų paveikslai, nesvarbi rodėsi jų tautinė, ideologinė, kultūrinė ar dar kokia priklausomybė. Nors daugelį metų Visagino miestelio tema viešajame diskurse visų pirma sieta su rusiškosios miestelio populiacijos (ne)ištikimybe oficialiam lietuviškajam geopolitiniam pasakojimui.

Tačiau spektakliui įpusėjus ir neišvengiamai kilus klausimui, kodėl man, sostinės dulkes kelnių klešnėmis šluojančiam panevėžiečiui, turėtų būti aktualios šio dirbtinai pagimdyto ir lygiai taip pat dirbtinai numarinto miestelio gyventojų godos, niekaip neapleido jausmas, jog čia kalbama kaip tik apie savus. Kitaip tariant, man pasirodė, kad „Žalia pievelė“ ne mažiau nei apie Visaginą pasakoja apie iš esmės bet kurį ekonomiškai ir kultūriškai bankrutuojantį Lietuvos pramoninį miestą ar miestelį – pradedant beveik kaip pati nepriklausomybė sena Naujosios Akmenės istorija, baigiant myriop pasmerktu Panevėžiu ar Šiauliais. O gal ir dar daugiau. Bet apie tai – šio teksto pabaigoje.

Tad kas gi ta „Žalia pievelė“? Visų pirma, tai idėja, jog po kiek daugiau nei 20 metų, išmontavus turbinas, reaktorius ir palaidojus radioaktyvųjį kurą, Ignalinos atominės elektrinės (IAE) vietoje teliks žalia veja. Antra, tai, savaime suprantama, naujojo LNDT spektaklio, kuris pristatomas kaip pirmasis šios scenos meno įstaigos dokumentinio teatro bandymas, pavadinimas.

Ar tikslu „Žalią pievelę“ įvardyti kaip dokumentinio teatro pavyzdį, labai abejoju, nes prieš daugiau nei pusę amžiaus užgimęs žanras pirmiausia radosi kaip grynosios išmonės teatro priešprieša, kaip būdas manipuliuojant dokumentais ir faktine informacija atsikirsti įvykiais ir nuomonėmis manipuliuojančiai žiniasklaidai. Ir nors paviršinių dokumentinio teatro bruožų „Žalioje pievelėje“ esama nemažai, čia spektaklio autoriai Jonas Tertelis, Kristina Werner, Rimantas Ribačiauskas, Kristina Savickienė ir kiti naudojasi ne tiek dokumentine medžiaga, kiek visaginiečių ir kitų su šio miestelio dabarties istorija susijusių žmonių autobiografinio pobūdžio pasakojimais. O juk visi suprantame, jog autobiografijos žanras neretai yra kur kas artimesnis grožinei literatūrai nei dokumentikai, nes kaip patikrinsi ar faktais pagrįsi žmogaus asmeninius prisiminimus?

Ne vienas ir ne du spektaklio atlikėjai pakartoja: problema yra ne elektrinės uždarymas, o idėjos, prasmės, dvasios žlugimas.

Tegu nenuskamba tai kaip priekaištas spektaklio autoriams ir atlikėjams – jie padarė didelį darbą ir sukūrė, mano supratimu, dinamišką, tvarkingą, inteligentišką, gal kiek sentimentalų, tačiau vizualine ir garsine švara bei tikslumu (scenografė Paulė Bocullaitė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis) pasižymintį spektaklį. Tai greičiau pastaba teatro vadybai, niekada nepraleidžiančiai progos ištrimituoti visus esamus bei nesamus savo laimėjimus, ir spektaklį recenzavusiems kritikams, priėmusiems, kaip dažnokai nutinka, pompastišką viešųjų ryšių veiksmą už gryną pinigą.

„Žalios pievelės“ kūrėjų sukurta spektaklio meninė schema nors ir paprasta, galima sakyti, klasikinė, bet veiksminga. Prologe tarsi sukuriamas pasaulis, apie kurį spektaklyje kalbama: nuo atomo atradimo iki pašmaikštavimo apie įsivaizduojamus įvykius po šimtų tūkstančių metų, tada žiūrovams pristatomi veikėjai ir jų atsiradimo atominiame mieste aplinkybės. Tada seka formulė „ką veikei tą dieną, kai…“ (t. y. elektrinės uždarymo dieną). Prie šios kontrasto principu montuojamos scenos, kuriose su tarsi neatsiejama nostalgija pasakojama miesto į(si)kūrimo, jo naujakurių vaikystės ar jaunystės istorija ir pristatomi griežtai sankcionuoti kasdienybės ritualai (tarkime, patekimo į elektrinės patalpas procedūra), klausiama „kodėl man čia gera būti“ ir Černobylio įvykių fone svarstoma, „kas būtų, jei / kas bus, kai“, kol galiausiai prieinama iki apibendrinimų.

Už šią paskutinę spektaklio dalį labiausiai ir norisi pagirti „Žalios pievelės“ kolektyvą, nepasitenkinusį vien atlikėjų ir pagrindinio dramaturgijos šaltinio eksplikacija (t. y. pačių visaginiečių pozicijų bei jausenų išklotine), o lėtai, atsargiai, tarsi nepastebimai, bet vis dėlto, sakyčiau, gan aiškiai apibendrinantį lokalią temą ir išsiveržiantį į kur kas platesnius teminius vandenis. Nes „Žaliai pievelei“ dar tik įpusėjus ima aiškėti, jog visaginiečių tragedija toli gražu nėra vien ekonominio ar politinio pobūdžio. Ne vienas ir ne du spektaklio atlikėjai pakartoja: problema yra ne elektrinės uždarymas, o idėjos, prasmės, dvasios žlugimas.

IAE Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė tiesiai šviesiai sako: „Tikiuosi uždarinėti elektrinę iki pensijos – nebenoriu niekur važiuoti, kažko ieškoti.“ Regis, pačia savo esme lietuviški pynimo, upės tėkmės, poilsio, ramybės, rezignacijos leitmotyvai nuskamba kalbant apie dabartį. Viena vertus, apie mirštančio Visagino dabartį, o trupančio Gedimino pilies kalno kaip įkūnytos lietuvybės idėjos fone – ir apie merdinčios šalies gedulingai romią dabartį.

Finalinėje „Žalios pievelės“ scenoje vienas spektaklio herojų šmaikščiai pasakoja apie savo meilę kolekcionuojamiems kankorėžiams, iš kurių randasi spygliuočiai medžiai, pirmieji mezgantys gyvybę net pačiuose sausiausiuose smėlynuose. Kolekcijoje trūksta vienintelio sekvojos kankorėžio, kuris atsiveria tik išdžiūvęs. Bet sekvojos auga drėgnose, miglose skendinčiose vietose, tad šio ilgaamžio medžio kankorėžiai ne džiūsta, o pūva ir atsiveria tik kilus gaisrui.

Labiau ne emocijas, o protą jaudinantis spektaklis išties dramatiškai nuskamba sugretinus šiuos du įvaizdžius: viltasi išauginti dangų ramstančius medžius, o realiai liko tik kalbos apie griežtai saugomą žalią pievelę.

Kartą vienas lenkų intelektualas manęs paklausė: ar žinai, iš ko supranti, jog įvažiavai į Lietuvą? Ir pats atsakė: kai apsidairai aplink ir matai, jog nieko nėra.

Kad tai greičiau gaisras…

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų