Lietuviai papurtė Braziliją

Lietuviai papurtė Braziliją

Justo Gatelio iliustr.

Intriguojanti archyvų medžiaga byloja apie prieškario Brazilijoje kunkuliavusį lietuvių išeivių politinį gyvenimą. Ištirta praeitis atskleidžia užmirštų faktų apie lietuvių kairuolišką indėlį į ideologines kovas egzotiškoje Brazilijoje ir apie valdžios susidorojimą su komunizmu apkaltintais lietuvių imigrantais.

Kai mąstome apie lietuvius išeivius, įsivaizduojame etninės kultūros ratelius, galbūt pakeistas pavardes ir siekį kuo greičiau bei visapusiškiau integruotis į atviras visuomenes, o kartu – išlaikyti ryšį su Lietuva. Bet mažai žinome apie virte virusį politinį gyvenimą, slaptajai policijai įskųstus tautiečius ir entuziastingą įsiliejimą į tarptautinę ideologinę kovą apsiginklavus… lietuvišku žodžiu, kartais skaitomu susirinkimuose beraščiams bendraminčiams. Todėl Ericko Reiso Godliausko Zeno atliktas kairuolių lietuvių San Paule praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje tyrimas – tai atradimas ir brazilų, ir lietuvių publikai.

Dviejų knygų šia tema autorius pasakoja, kad iš pradžių nė neketino studijuoti lietuvių migracijos, bet, vadovaujamas mokslininkės Marios Luizos Tucci Carneiro, jis pasinaudojo galimybe patyrinėti slaptuosius San Paulo valstybinio politinės ir socialinės tvarkos departamento archyvus. Šie buvo išslaptinti dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir istorikui pasirodė tokie netikėti, kad greitai savaip pakreipė jo tyrimų kryptis. Neproporcingai daug komunizmu apkaltintų, sulaikytų ir deportuotų lietuvių istorijų į archyvus sugulė ne tik lakoniškais įrašais, bet ir kruopščiai išsaugotomis nuotraukomis, laikraščiais ir kita konfiskuota medžiaga. Pasirodo, už politinę veiklą deportuotų mūsų tautiečių buvo beveik tiek pat, kiek italų – vienos gausiausių imigrantų grupių Brazilijoje…

Plantacijos, diktatūra, laisvas žodis

Kaip pasakoja istorikas, lietuvių migracijos į Braziliją banga prasidėjo 1925 m. Lietuviai, kaip ir dauguma imigrantų nuo Ispanijos iki Japonijos, važiavo dirbti kavos plantacijose. Jie plūdo į Braziliją, kitaip nei į JAV, kartu su šeimomis, nes tikėjosi gauti ilgalaikių darbų žemės ūkyje, o ne greitai praturtėti dirbdami pramonės srityje. Tačiau, pasak E. Godliausko, imigrantų laukė dvi krizės: pirma, pats persikėlimas, antra, sunkus darbas ir… persikvalifikavimas. Prasidedant pasaulinei ekonomikos recesijai, lietuviai paliko plantacijas ir ėmė keltis į San Paulą – vieną svarbiausių pramoninių miestų ir vieną didžiausių imigrantų traukos centrų to meto pasaulyje.

Imigrantai buvo labai jauni, maždaug dvidešimtmečiai, daugelis jų – neraštingi. Tuo metu Brazilijoje nebuvo jokio įstatymo, reguliavusio darbo santykius, užmokestį ir draudimą. Steigėsi įvairiausios (dažnai pagal tautybę susiskirsčiusios, bet tarpusavyje bendraujančios) kairiosios organizacijos, kurių nariai padėdavo vieni kitiems rasti darbą, gydytoją ar gauti paslaugas, kurių valdžia nė nesistengė užtikrinti.

1930 m. Getúlio Vargaso nacionalistinis režimas persekiojo visus darbininkų judėjimus, bent kiek linkusius į socializmą ir komunizmą. Užsieniečiams represijos buvo itin griežtos. Jų neišvengė ir lietuvių organizacijos. Pirmas komunizmu apkaltintas lietuvių laikraštis vadinosi „Garsas“. Policijai jį uždarius, įsikūrė naujas – „Darbininkų žodis“, tapęs pirmuoju lietuvių laikraščiu, užmezgusiu ryšius su Brazilijos komunistų partija. Jo likimas buvo toks pat, o įpėdinis vadinosi „Mūsų žodis“. Kairysis lietuvių judėjimas egzistavo iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 1947 m. policija uždarė paskutinę kairiąją lietuvių organizaciją „Rytas“: beveik visi jos nariai buvo sulaikyti, ir kairioji lietuvių išeivijos srovė nebeatgimė.

Vieni skundė savus, kiti žvalgėsi į SSRS

Kaip pasakoja E. Godliauskas, paprastai, galvodami apie išeiviją, įsivaizduojame ją turinčią vieną Lietuvos viziją. Tačiau jo tiriamu laiku tai anaiptol nebuvo tiesa. Veikė trijų krypčių bendruomenės: nacionalistinė, remiama valdžios Lietuvoje, katalikiška ir komunistinė. Pastarosios išpažinėjai nematė jokio konflikto tarp lietuvybės ir komunizmo. Jie norėjo leisti laikraščius savo kalba, bendrauti su kitais lietuviais ir vieni kitus palaikyti. Prasidėjus represijoms prieš kairiuosius, pasitaikydavo įskundimų, ypač, anot istoriko, tuo užsiimdavo nacionalistai. Vieną laikraštį bandė įskųsti ir Lietuvos konsulatas. Jis piktinosi itin kritišku požiūriu į Antano Smetonos režimą. Komunistai ir socialistai A. Smetoną vertino itin neigiamai, kaltino Lietuvos valdžią fašizmu ir nesugebėjimu vesti šalies tinkama kryptimi (priešingu atveju kam reikėtų emigruoti?). Persekiojamų kairiųjų organizacijų nariai skundėsi, kad Lietuvos atstovybė jiems nepadeda ir bendradarbiauja su valdžia. Vienu metu lietuviai komunistai netgi nusiaubė konsulato pastatą.

Po 1937 m. represijos prieš imigrantus tik stiprėjo. Visos imigrantų organizacijos turėjo įrodyti savo apolitiškumą, buvo draudžiama klausytis užsienio radijo. Net kultūriniams būreliams teko aiškintis. Visos imigrantų organizacijos turėjo tapti „braziliškos“, pasikeisti pavadinimus. Nebegalėjo veikti lietuviškos mokyklos, sunkumų turėjo ir katalikų bažnyčia. Diktatūra išsilaikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kadangi prieš savo galą ji buvo itin griežta, neišliko duomenų, kaip kairieji lietuviai vertino karo pabaigą ir Lietuvos okupaciją.
Paklaustas, ar turi duomenų, jog to, kas buvo pateikiama kaip sėkmingai įgyvendintas socialistinis projektas, pergalė paskatino lietuvius grįžti į tėvynę, E. Godliauskas pasakoja, kad kai kurie iš tiesų grįžo. Tiesa, jie nebūtinai apsigyveno Lietuvoje. Istorija negali pasakyti, ar jie nusivylė sovietine realybe. Tačiau žinome, kad jų bendraminčiai Brazilijoje ilgainiui nebeatsigavo. Šiandienė lietuvių bendruomenė Brazilijoje nepuoselėja jokių atminties ryšių su aktyviai veikusiais ir anuometinei valdžiai iššūkį metusiais tautiečiais.

* * *

ISTORINĖS DATOS:

1922 m. įkuriama Brazilijos komunistų partija. Delegatai iš įvairių miestų sudaro statutą, balsuoja dėl stojimo į Komunistų internacionalą.
1924 m. įkuriama slaptoji policija DEOPS.
1925 m. Brazilijos komunistų partija pradeda leisti laikraštį „Darbininkų klasė“. Savaitraštis greitai uždaromas policijos. Tuo metu prasideda didelė lietuvių migracijos banga. Per penkerius metus Brazilijoje apsigyvena beveik 21 tūkst. lietuvių, kuriuos imigracijos tarnybos skirsto į katalikus (4/5) ir nekatalikus (1/5).
1926 m. lietuvių migracija pasiekia piką. Lietuvoje – Antano Smetonos perversmas.
1927 m. įsikuria laikraštis „Lietuvių aidas Brazilijoje“, sulaukęs konsulato nemalonės už A. Smetonos režimo kritiką. Konsulatas pats pasiūlė slaptosioms tarnyboms deportuoti laikraščio redaktorius, bet leidinys išsilaikė iki 1938 m., kai buvo uždaryti visi laikraščiai užsienio kalbomis.
1928 m. įsikuria lietuvių katalikų bendruomenė, Lietuvos konsulatas pradeda teikti pagalbą naujiems imigrantams, veikia Lietuvių išeivių globos draugija, imamas leisti konsulato remiamas laikraštis „Lietuvis Brazilijoj“, skatinęs išeivius laikytis atokiai nuo komunistų.
1929 m. Niujorko biržos krizė skaudžiai paveikia Brazilijos kavos plantacijas, kuriose dirba ir lietuvių.
1930 m. revoliucija atveda į valdžią G. Vargasą. Uždaromas pirmas kairysis lietuvių laikraštis „Garsas“, jo redaktoriai deportuojami.
1935 m. kyla maištas, komunistai pabando paimti valdžią, tačiau sukilimas žlunga, o kairiuosius imama represuoti.
1937 m. G. Vargaso režimas imasi kurti „Naująją valstybę“, nemažai jos principų nusirašęs nuo fašistinės Italijos konstitucijos.
1945 m. kartu su Antrojo pasaulinio karo pabaiga griūva G. Vargaso režimas. Paskelbiama amnestija sulaikytiems politiniams priešininkams, komunistų partija plečiasi kaip niekad.
1947–48 m. į Braziliją plūsta nauja lietuvių banga – iš perkeltųjų asmenų stovyklų Vokietijoje atvykstantys asmenys. Jie išsilavinę ir antikomunistinių pažiūrų, o tai teigiamai vertino Brazilijos valdžia. Ši bendruomenė itin smarkiai pakreipė išeivių bendruomenės raidą.
1948 m. komunistų partija vėl paskelbiama nelegali dėl jos esą pernelyg tarptautinio, nebraziliško identiteto.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų