Lietuva ir Lietuvos lenkai: belaukiant Godo

Lietuva ir Lietuvos lenkai: belaukiant Godo

Samuelio Becketto dramos „Belaukiant Godo“ veikėjai laukia taip niekad ir nepasirodančio Godo. „Nieko nevyksta, niekas neateina, niekas neišeina, baisu“,– taria vienas iš laukiančiųjų. Panašus, nors ir ne toks dramatiškas, laukimas gerai apibūdina ir šalies santykį su kai kurioms čia gyvenančiomis tautinėms mažumoms, kurios vis dar laukia kada gi bus išspręstos jau gana ilgą laiką trunkančios jų problemos.

Rodos, visi sutinka, kad laikas spręsti tokias tokių tautinėms mažumoms aktualias problemas, kaip tautinių mažumų įstatymo priėmimas, žemės grąžinimas ar kokybiško švietimo gimtąja kalba užtikrinimas. Tačiau problemos kyla tuomet, kai reikia nuspręsti, kas ir kaip turi jomis užsiimti. Atsakymo į šį klausimą šalies politikai ieško jau beveik dešimtmetį. Tai verčia klausti kokios yra šio ilgalaikio neapibrėžtumo pasekmės šalies tautinių mažumų atžvilgiu. 2016 m. šio teksto autorius vykdė socioantropologinį tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti kokį efektą Lietuvos lenkų atžvilgiu kuria šalyje ilgą laiką nevykdoma tautinių mažumų politika. Tyrimo objektas – valstybė, tirta ne per jos institucinę sąrangą – politologų duona, – o per jos (ne)vykdomos tautinių mažumų politikos kuriamą efektą. Tyrime domėtasi kaip Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai vertina Lietuvos tautinių mažumų politiką, kokius įsivaizduoja galimus savo problemų sprendimus ir ką šie Lietuvos lenkų turimi vertinimai ir strategijos sako apie pačią Lietuvos valstybę.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad tautinių mažumų politika vertinama kaip nenuosekli, atsaini ir stokojanti strateginio planavimo.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad tautinių mažumų politika vertinama kaip nenuosekli, atsaini ir stokojanti strateginio planavimo. Todėl esant tokiam neapibrėžtumui tautinės mažumos atstovai dažnai patys imasi spręsti savo problemas. Pokalbių su Lietuvos lenkų kilmės žurnalistais, pedagogais, politikais, kultūros darbuotojais ir visuomenininkais metu paaiškėjo, kad Lietuvos lenkų tarpe egzistuoja aibė skirtingų strategijų, kurias šalies lenkai pasitelkia, sprendžiant sau aktualias problemas. Vieni tai daro įsijungdami į šalies politinių partijų, visuomeninių ar sukarintų organizacijų veiklą. Kiti siekia sėkmės savo profesinėje veikloje, taip tikėdamiesi paneigti visuomenėje paplitusius stereotipus, kad lenkai yra neišsilavinę, nepasiturintys, nesėkmingi. Treti siekia „išstoti“ iš, jų nuomone, neprestižinės šalies lenkakalbių grupės, atsisako identifikuoti save su šia grupe ir „dėl šventos ramybės“ nusprendžia susilietuvinti savo lenkiškas pavardes.

Po ilgos pertraukos dėmesys į tautines mažumas Lietuvoje vėl atkreiptas po 2014 m. įvykių Ukrainoje. Tuomet sunerimta dėl galimos neigiamos Rusijos įtakos šalyje gyvenančioms tautinėms mažumoms. Tyrimo metu kalbinti asmenys, apeliuodami į išorės grėsmes, vylėsi didesnių politikų pastangų, plėtojant dialogą su tautinėmis mažumomis ir sprendžiant jų problemas. Respondentų teigimu, vien individualių Lietuvos lenkų pastangų siekiant užkardyti panašias grėsmės nepakanka. Daugelio pašnekovų manymu, institucinė valstybės pagalba, puoselėjant dėl sovietmečiu vykdytos rusifikacijos iki šiol silpną Lietuvos lenkų kultūrą, stiprintų lenkų atsparumą išorės grėsmėms. Rezultatas? Iš to saugumo požiūriu, galiausiai išloštų ne tik lenkai, bet ir visa valstybė.

Keistai atrodo situacija, kai atkūrus Tautinių mažumų departamentą, lieka nepriimtas Tautinių mažumų įstatymas, kurio nuostatomis turėtų būti grįsta departamento veikla.

Tačiau tam reikia ne tik individualių tautinei mažumai priklausančių asmenų pastangų, bet ir kryptingo ir apgalvoto valstybės veikimo. Keistai atrodo situacija, kai atkūrus Tautinių mažumų departamentą, lieka nepriimtas Tautinių mažumų įstatymas, kurio nuostatomis turėtų būti grįsta departamento veikla. Dažnai kalbama, kad tautinės mažumos yra mūsų turtas, tačiau tautinių mažumų švietimas nesulaukia jokio paskatinimo, o rezultatai – įvertinimo. Pavyzdžiui, asmenims baigusiems tautinių mažumų mokyklas ir stojantiems į šalies aukštąsias mokyklas, papildomai balai už dar vienos kalbos žinojimą nėra skiriami. Į tautinių mažumų švietimą kartais netgi žiūrima priešiškai: kartas nuo karto pasigirsta raginimų uždaryti šaliai lojalių piliečių neva neugdančias tautinių mažumų mokyklas. Dar viena aktuali tema – lenkiškų kanalų retransliavimo Lietuvoje klausimas.

Visgi, sprendžiant Lietuvos lenkų problemas, matyti ir šiokie tokie teigiami poslinkiai. Panašu, kad iš mirties taško pagaliau pajudėjo asmenvardžių rašybos klausimas, veiklą atkūrė jau minėtas Tautinių mažumų departamentas, pietryčių Lietuvoje greitu metu bus pradėta lenkiškų kanalų retransliacia. Tačiau tikėtis apčiuopiamesnių rezultatų kol kas neleidžia keletas vykdomos tautinių mažumų politikos bruožų. Pirmiausia, pastebimas politikų siekis sprendimo priėmimo teises deleguoti nepolitinėms institucijoms. Pavyzdžiui, svarstant asmenvardžių rašybos klausimus, sprendimo priėmimo naštą politikai panoro permesti Konstituciniam teismui. Šis, savo ruožtu, vėliau šią atsakomybę kaži kodėl perleido Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Kitas pastebimas trukdys – dažnas lenkakalbių politikų ir juos palaikančių žmonių demonizavimas, klijuojant jiems homosovietikų ir vatnikų etiketes. Tokios etiketės suteikimas pašnekovą išstumia už galimo dialogo ribų. Tačiau kaip paaiškėjo jau minėto tyrimo metu, ne visi balsuojantieji už Lenkų rinkimų akciją palaiko šią partiją. Kartais pasirinkimą balsuoti už šią politinę jėgą lemia banalus noras, kad lenkai būtų matomi ir girdimi.

Antra, diskusijose dėl tautinių mažumų teisių įgyvendinimo tapatybes liečiantys klausimai dažnai užgožia praktinę reikalo pusę. Neužtenka deklaruoti rūpesčio tautinių mažumų kultūra ir tapatybėmis. Nemažiau svarbu tokius žmonių siekius padaryti praktiškai įgyvendinamais. Imkime švietimą gimtąja tautinių mažumų kalba. Tai – brangus malonumas, tačiau norint, kad jis būtų įgyvendintas ir rezultatyvus, tam reikės rasti atitinkamą kiekį finansinių ir žmogiškųjų resursų. Panašiai ir su lūkesčiais dėl didesnio tautinių mažumų įsitraukimo į šalies visuomeninį gyvenimą. Vien nuoširdaus užtikrinimo, kad visi esame viena visuomenė, ir paraginimo būti aktyvesniais šios visuomenės piliečiais šiam tikslui pasiekti neužteks. Veikiausiai reikės užtikrinti geresnį žiniasklaidos tautinių mažumų kalba finansavimą. Politikams teks įdėti pastangų agituojant ir pritraukiant tautinių mažumų rinkėjus.

Kitaip tariant, neužtenka laukti Godo. Kai tautinės mažumos pamatys, kad jų teises garantuojantys įstatymai gali būti ne tik užrašyti ir perskaityti bet ir įgyvendinti, tuomet išaugs jų pasitikėjimas šalies institucijomis. Toks pasitikėjimas sustiprins pačią valstybę, padarys ją atsparesnę vidaus ir išorės grėsmėms. Teisių praktikavimas neleis atrofuotis valstybinėms institucijoms, stiprins jas, kas, savo ruožtu, leis tikėtis demokratiškesnės ir teisingesnės valstybės ne tik tautinėms mažumoms, bet ir visiems šalies piliečiams.

Karolis Dambrauskas yra Etninių tyrimų instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, Vidurio Europos Universiteto (Nacionalizmo studijos) absolventas. Šis straipsnis parašytas remiantis 2016 m. parengtu baigiamuoju magistro darbu apie Lietuvos lenkų tautinės mažumos valdymą (angl. Imagining Ethnic Democracy: Polish Minority’s Response to the Governance of the Lithuanian State). Tais pačiais metais darbas buvo apdovanotas LR Tautinių mažumų departamento premija. Su tyrimu ir jos rezultatais plačiau galima susipažinti čia.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų