Edvardo Blaževič nuotr.

Lėtos istorijos

Lėtos istorijos

Prancūzų režisierė Valérie Massadian su pirmuoju filmu debiutavo būdama beveik 40-ies, jau aiškiai žinodama, ką ir kaip nori pasakyti kino kalba. Apie rūpimas temas ir asmeninę patirtį su festivalio „Žiemos ekranai“ viešnia kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Vilniuje pristatėte „Milą“ – vieną būsimos trilogijos dalį. Kurdama aktoriams suteikiate daug laisvės, skatinate ne vaidinti, sakyti išmoktą tekstą, bet elgtis natūraliai. Milą vaidinanti Séverine Jonckeere netgi nėra profesionali aktorė. Ar filmas būtų kitoks, jei pagrindinį vaidmenį būtumėte patikėjusi ne šiai merginai?

– Taip, žinoma. Tik nėra taip, kad aš nieko aktoriams nenurodinėju. Mano metodiką sunku paaiškinti, bet pagal ją labai lengva dirbti. Aš darbą kine grindžiu santykiu su žmonėmis. Aktoriams duodu nuorodas, ką jie turėtų veikti konkrečioje situacijoje. Toliau viskas vyksta kaip koncerte: pradeda groti gitara, vėliau prisijungia saksofonas, kiti instrumentai. Kartais tai siaubinga, o kartais taip gimsta stebuklas. Tokiam darbui reikia daug kantrybės, be to, būtina pasikliauti savo instinktais.

Kai Séverine bandydavo vaidinti, rezultatas būdavo blogas. Beje, tik pradėjus dirbti sužinojau, kad jos, kaip ir personažės Milos, sūnaus tėvas yra miręs. Ji vis klausdavo, ar šioje vietoje Milos vaikinas dar gyvas, ar jau miręs? Atsakydavau, kad dar nežinau, juk vėliau juostą montuosiu, ir viskas gali pasikeisti. Dėl to teko su Séverine pasiginčyti. Mes iki šiol palaikome ryšį, kaip ir su kitais mano filmų aktoriais. Jaučiu atsakomybę ir negaliu tiesiog ateiti į jų gyvenimą, nurodyti, kaip elgtis, tada baigti filmuoti ir išeiti. Jausčiausi labai purvina.

– Mila labai jauna tampa nėščia, jos vaikinas žūva, jai tenka vienai rūpintis savimi ir kūdikiu. Tokios jaunos mamos visuomenėje dažniau sulaukia smerkimo nei paramos – kaip ir menkiau išsilavinusieji, uždirbantieji mažesnes pajamas ir t. t. Ar savo filmu norėjote pabrėžti, kad šie nematomi žmonės yra irgi svarbūs?

– Žinoma. Netgi ne „irgi svarbūs“ – jie tiesiog svarbūs, ir taškas. Dalis filmo veiksmo vyksta viešbutyje: girdėjau pastabų, kodėl nerodau jo klientų. Bet man jie nerūpi. Aš rodau kitus žmones, kurie čia dirba, kloja lovas. Rodau žvejus, kaip sunkiai jie kasdien dirba ir koks nepakeliamas triukšmas juos lydi. Mes tų žmonių tiesiog nematome, bet jie yra.

Nenorėjau, kad Milos vaidmenį atliktų kokia nors komfortiškai gyvenanti aktorė. Be abejo, tai būtų įmanoma, galbūt rezultatas būtų puikus, bet nejausčiau su ja bendrystės. O su Séverine jaučiu. Aš taip pat labai anksti pradėjau suaugusiųjų gyvenimą. Man pasisekė – o gal pati tą sėkmę susikūriau, – kad šiandien galiu kurti kiną ir pasakoti apie tokias moteris. Jei mano filmai nieko joms neatiduotų, nesugrąžintų, laikyčiau tai didžiąja savo nesėkme. Tikiuosi, Séverine bręs, mokysis, bus smalsi, tobulės ir galės daryti tai, ką nori.

– Galbūt, turint omenyje jūsų darbo metodiką, „Milą“ galima laikyti iš dalies dokumentiniu filmu?

– Man sunku klasifikuoti, nes manau, kad bandymai sudėlioti į lentynėles menkina. Dokumentika tam tikra prasme irgi yra fikcija: ji atspindi vieną požiūrį, asmeninę poziciją. Sakykime, kad kartu su realiais žmonėmis aš kuriu fikciją. Mane erzina, kai žūtbūt norima apibūdinti žanrą. Norisi pasakyti: ei, tiesiog leiskite tam filmui būti ir pagalvokite, kokį atgarsį jis jums sukelia.
Lėtesnis, tylesnis filmas žiūrovui leidžia pačiam susikurti prasmių rėmą. Tampi labai dėmesingas mažoms detalėms. Bet šiandien daugumoje juostų to nebėra: jose viskas paaiškinama, sukramtoma, ir žiūrovui neduodama erdvės.

– Ar žiūrovas dar moka ta erdve naudotis – sulėtinti tempą, sekti detales, nuolat nežvilgčioti į telefoną?

– Dirbdama pirmiausia galvoju apie žmones, kuriuos filmuoju. Nenoriu, kad po to jie jaustųsi lyg purvini. Jei neišduodu nei jų, nei savęs, manau, bus žiūrovų, kurie tą sąžiningumą įvertins. Mes susikalbėsime ir būsime lyg slapta grupuotė. Šio pasaulio skuba, žiaurumas, nepagarba mane erzina nuo mažens. Man reikia ramybės. Todėl galiu dvi valandas tiesiog sėdėti kavinėje ir su meile stebėti praeivius. Tą lėtą ritmą primetu ir savo filmui. Žinau, kad taip netenku dalies auditorijos, nes kai kurie žmonės paprasčiausiai nebegali žiūrėti tokio kūrinio.

Kartą po seanso prie manęs priėjo pagyvenęs vyras ir pasakė nesupratęs, kas atsitiko Milos mylimajam. „Kaip tai?“ – paklausiau. Juk buvo laivas, staigus garsas, vanduo, tyla, tada – Milai atnešta jo kuprinė ir eilėraščio apie mirštantį žvejį fragmentas. „Na, kai jau taip sudėliojote, tai tapo aišku. Bet reikia labai atidžiai žiūrėti, kad visa tai pamatytum“, – pasakė tas vyras. Bet ką dar dvi valandas veikti tamsoje? Jei jau taip nesugebi išlaikyti dėmesio, tai eik namo.

– Kas lėmė gana vėlyvą jūsų posūkį į kiną – objektyvios aplinkybės ar nepasitikėjimas savimi?

– Kurti kiną norėjau visada, bet tam nebuvo galimybių. Turėjau dirbti, išlaikyti save ir sūnų. Juk kurti filmus yra prabanga. Todėl tapau fotografe, nes padaryti nuotrauką kainuoja kur kas mažiau, negu sukurti filmą. O dar jei esi moteris ir ne iš itin geros socialinės klasės, į kiną žengti tiesiog bijai. Bet paskui pasieki tokį amžių, kai gali visus pasiųsti velniop. Dabar niekam nieko neprivalau įrodyti – tik sau ir tiems, su kuriais dirbu.

– Kinas anksčiau tradiciškai laikytas vyrų teritorija, bet gal šis stereotipas jau negrįžtamai pasikeitė?

– Pirmasis mano trilogijos filmas buvo apie keturmetę mergaitę. Teikdama paraišką finansavimui gauti, žinoma, negalėjau parodyti 90-ies puslapių teksto, kurį neva pasakys mažametė. Taigi pretendavau gauti paramą trumpametražiam filmui, nors iš tiesų neketinau jo kurti. Finansavimą nuspręsta skirti, bet pinigus turėjau gauti ne aš, o prodiuserių kompanija. Vienas po kito man puolė skambinti arogantiški prodiuseriai: „Tai ką, gavai finansavimą filmui?“ Bet vos pasakydavau, kad su ta nedidele pinigų suma ketinu kurti ilgametražę juostą, jie iškart atsisveikindavo. Paskambinau dviem draugėms, kurių viena buvo prodiuserė, ir paklausiau, ar dirbs su manimi. Mes ilgai diskutavome, analizavome ir galiausiai savo padarėme.

Bet, žinoma, kinas iki šiol tradiciškai laikomas vyrų pasaulio dalimi. Kartą dalyvavau viename projekte, kurio metu man skyrė operatorių – pagyvenusį, malonų žmogų. Nuvykome filmuoti vidury miškų. Staiga pamačiau, kad jis aiškina taip, lyg išmanytų viską, o aš – nieko. Iš pradžių klausiausi mandagiai, bet galiausiai trūko kantrybė, ir pasakiau: „Klausyk, čia mano filmas. Jei nori kurti savąjį – eik, ieškok finansavimo ir pirmyn. Bet dabar tu dirbi man – ne atvirkščiai.“ Pamačiau, kaip jo jaunasis asistentas ėmė šypsotis.

Prancūzijoje lyčių klausimai tarsi ir pažangiau išspręsti, bet tai nėra visai tiesa. Vyrams patinka stiprios, ryžtingos moterys, bet drauge namuose jie nori turėti tarnaitę. Ir didele dalimi už tai atsakingos moterys. Aš irgi kartą ar du santykiuose su vyru buvau slaugė, tarnaitė, mama ir t. t. Taip elgiausi, nes mylėjau, bet daugiau taip niekada nedaryčiau. Be abejo, moterys nevienodos. Viena mano draugė turi keturis sūnus ir yra labai laiminga. Didžiausias tikslas jos gyvenime buvo šeima, ir ji jį pasiekė. Bet aš manau, kad visur svarbu balansas.

Visada privalai išlikti nepriklausoma ir išvengti bet kokios vergovės formos, taip pat ekonominės. Kai mano mamą paliko tėvas, tai buvo katastrofa. Ji gyvenime nebuvo dirbusi ir net nenutuokė, ko griebtis. Tai buvo seniai, bet tokių istorijų būna ir šiais laikais. Galbūt todėl, kad moterys tebėra labai naivios.

Žinoma, tai nereiškia, kad nekenčiu vyrų ar neigiu lyčių skirtumus, kaip kartais įsivaizduojama. Socialiniais klausimais lygybė būtina be išlygų – ar kalbėtume apie atlyginimus, ar apie žmogaus teises. Bet lyčių skirtumai egzistuoja. Juk net tos pačios lyties asmenys būna visiškai skirtingi. Mūsų vaikai jau turi išmokti, kad būti kitokiam yra privalumas. Lyčių skirtumai – irgi vienas jų. Jei visą gyvenimą sutiksi tokius pat, koks esi, mirsi iš nuobodulio. Tikras džiaugsmas ir prasmė yra sutikti kitokius žmones nei tu.

Jei visą gyvenimą sutiksi tokius pat, koks esi, mirsi iš nuobodulio. Tikras džiaugsmas ir prasmė yra sutikti kitokius žmones nei tu.

– Kaip reaguojate, kai jūsų darbo stilius pavadinamas moterišku?

– Taip, esu girdėjusi tokių vertinimų. Mane erzina, kai renkama, pavyzdžiui, geriausia režisierė moteris. Tai absurdas – ar renkamas geriausias režisierius vyras? Skirstyti kategorijomis kvaila. Žinau vyrų, kurių metodai ir darbai labai moteriški. Ir atvirkščiai: yra visiškai androginiškai dirbančių moterų.

Labai įdomu pažvelgti į ketvirtojo dešimtmečio kiną, kurį kūrė vien vyrai. Moterys jame buvo tapusios objektais, bet dažnai – ir labai stipriais charakteriais. Daugelyje JAV film noir moterys buvo gražios femme fatale, bet kartu – ir ypač stiprios, aktyvios. Prisiminkime kad ir Lauren Bacall kurtus vaidmenis – šiandien tokių kine beveik nematau. Tai juk keista, nes tada kiną kūrė vien vyrai.

– Kaip manote, kodėl #metoo judėjimas kilo būtent kino industrijoje? Juk seksualinio priekabiavimo ar prievartos apraiškų yra ne tik čia?

– Mano nuomone, aktorystė yra viena sunkiausių ir nedėkingiausių profesijų moteriai. Tavo darbą iš esmės lemia kažkieno troškimas. Visą laiką lauki, kad kas nors norėtų būtent tavęs ir tave pasirinktų. Tai siaubinga pozicija. Be to, moterys vertinamos pagal išvaizdą. Jei nesi gražuolė, turi būti ypač gera aktorė, kad gautum darbo – kiek tokių žinote? Atsiduriama labai dviprasmiškoje pozicijoje: gavai darbą, nes esi graži ir moki vaidinti. Šis žaidimas iš esmės – seksualinis, net jei nieko seksualaus nevyksta, o santykiai darbe labai pagarbūs. Bet tai žaidimas galia, o galia – seksualumo dalis.

Manau, #metoo judėjimas yra labai geras dalykas, nors ir turi ydingų bruožų, tokių kaip isterija.

Čia turbūt ir slypi atsakymas, kodėl #metoo kilo kine. Manau, šis judėjimas yra labai geras dalykas, nors ir turi ydingų bruožų, tokių kaip isterija. Svarbiausia – kad tos klaidos, kurias tiek metų darė vyrai, nebūtų tęsiamos. Labai tikiuosi, kad neatsiras moterų, kurios ims #metoo istorijas išgalvoti. Nes tada labiausiai nukentėtų tos, kurios iš tikrųjų susidūrė su priekabiavimu.

V. Massadian

Fotografė ir kino režisierė.

2011 m. sukūrė pirmąją būsimos trilogijos apie moteris dalį „Nana“.

2017 m. sukūrė antrąją trilogijos dalį „Mila“. Filmas apdovanotas publikos prizu Lokarno kino festivalyje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų