Paslaptinga asmenybė (Scanpix nuotr.)

Lengvas gyvenimas

Lengvas gyvenimas

Angela Merkel išlepino Vokietiją

Kanclerės sraigtasparnis neria į Kiūlungsborną, Vilhelmo laikų Vokietijos kurortą Baltijos jūros pakrantėje. Pajūrio vasaros estradoje iš „Vokietiją, kurioje gyvename gerai ir su džiaugsmu“ žadančių plakatų žvelgia švelniai sufokusuotas jos veidas. Vietinis Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) kandidatas kanclerę scenoje pasitinka šūksniu: „Tai buvo vadinama atostogų oru! Dabar vadinama Angelos Merkel oru.“

„Atostogaudami, – susirinkusiai miniai sako A. Merkel, – turime progą viską pergalvoti.“ Kanclerė praneša, kad pasaulis už sienos konkurencingas: Vokietijoje vidutinis amžius – 45 metai, Nigeryje ir Malyje – 15. Bet jos receptai reikalauja nedaug. Veik kiekviename sakinyje yra šio to dešinei ir šio to kairei. Gerovę reikia uždirbti ir sąžiningai paskirstyti. Valstybė neturi įsakinėti žmonėms ir privalo jiems padėti. Pabėgėliams reikia integruotis. Įvairovė yra stiprybė. Kalbėdama kanclerė nepastebimai siūbuoja į šalis it šiltą popietę auditoriją apgaubęs politinis hamakas.

Kanclerio pareigas A. Merkel eina nuo 2005 m. Iš pradžių jos vadovaujama centro dešinės CDU ir gimininga Bavarijos partija – Krikščionių socialinė sąjunga (CSU) – valdė koalicijoje su centro kairei atstovaujančia Socialdemokratų partija (SPD), tada su verslui palankia Laisvųjų demokratų partija (FDP), vėliau vėl su SPD (žr. laiko juostą). CDU užtikrintai laimėjo rugsėjo 24-ąją vykusius Bundestago rinkimus. ose, po kurių ji vadovaus dar vienai koalicijai – joje greičiausiai nebus SPD.

Tiek metų kanclerio einanti pareigas A. Merkel tapo gerai pažįstama vokiečiams ir pasauliui. Bet ji iki šiol mįslė, tokia pat neperprantama kaip „sfinksai, primadonos ir karalienės“, kaip rašo žurnalas „Der Spiegel“. Retai apie save ar savo pasiekimus kalbanti politikė kartą sau būdinga mįslinga maniera lyg tarp kitko pasakė: „Merkel yra Merkel, su visa rizika ir šalutiniais poveikiais.“ Tačiau kuri Merkel? Su kokiais šalutiniais poveikiais?

Kanclerė dirba ne prie didžiulio darbo stalo erdviame kabinete Berlyne, bet mieliau renkasi svečių stalo kampą. Kabinete kabo Vakarų Vokietijai iškart po karo 14 metų vadovavusio Konrado Adenauerio (atrodo, kad 2019-aisiais A. Merkel jį pralenks) ir Jekaterinos Didžiosios portretai. Yra sidabrinis kryžius ir milžiniškos šachmatų figūros. Užsukus lankytojams, kanclerė pro langą rodo, kur buvo Berlyno siena. Vakare politikė grįžta į kuklų butą, kur klausosi Richardo Wagnerio ir verda bulvienę.

 

Liuteronišką tikėjimą (kurį ji vadina vidiniu kompasu) atskleidžia santūrus jos stilius ir instinktai: skola – blogai, padėti vargstantiems – gerai. Politikė mąsto etiškai, o ne ideologiškai. „Esu šiek tiek liberali, šiek tiek krikščionė socialistė, šiek tiek konservatyvi“, – 2009 m. sakė ji. Romaną „Kanclerė“ apie įsivaizduojamą vidinį A. Merkel gyvenimą parašęs Konstantinas Richteris mano, kad politikės nepasitikėjimas ideologija kyla iš to, ką ji patyrė Rytų Vokietijoje: „Ji matė ideologijos griūtį ir kaip tie, kurie tikėjo, staiga prarado tikėjimą.“

„Esu šiek tiek liberali, šiek tiek socialistė, šiek tiek konservatyvi“, – 2009 m. sakė kanclerė.

A. Merkel labiau reaguoja, nei laikosi programos, įvykius valdo čia ir dabar, užuot kūrusi ilgalaikius planus. „Ji dirba kaip mokslininkė: daug skaito, vertina faktus ir neturi išankstinių nuostatų“, – pabrėžia finansų ministro pavaduotojas Jensas Spahnas iš CDU. Ji stebi įvykius ir nuotaikų kaitą nuolat telefonu susirašinėdama su padėjėjais, pareigūnais ir parlamentarais. Agituodama A. Merkel kviečia rinkėjus palaikyti jos temperamentą, o ne konkrečius pasiūlymus. Ji sako štai ką: „Kad ir kokia drama patektų man į rankas, su ja susitvarkysiu ramiai, racionaliai ir nereikės nieko panašaus į tokį trukdį kaip projektas.“

Trečias lemiamas jos charakterio bruožas – atsajumas. Ji neskuba rinktis, siekia niekada neerzinti ir nesupriešinti. Jos sakiniuose marios šalutinių sakinių ir išlygų. Iš paranojiškos ir griežtai sekamos Rytų Vokietijos visuomenės ir patriarchalinės Helmuto Kohlio CDU kanclerė sužinojo apie dviprasmiškumo ir kantrybės naudą. Neseniai šalies šiaurėje, Brėmene, vykusiame susitikime protestuotojai kazu ir klaksonais pertraukinėjo A. Merkel. Nors triukšmas gožė jos balsą, politikė ramiai tęsė. „Kai kurie ketvertą ateinančių metų nusprendė praleisti rėkaudami“, – truktelėjusi pečiais ir nusišypsojusi ekspromtu ištarė kanclerė. Panašiai – ramiai, bet šiek tiek pašaipiai – politikė mėgsta nusodinti oponentus tarptautiniuose viršūnių susitikimuose.

Etinis, o ne ideologinis, reakcinis, o ne programinis, atsajus, o ne betarpis – merkelizmas reiškia, kad nėra politinių inkarų. Tai puikiai tinka dabartinei Vokietijos politinei kultūrai. Patogios aplinkybės gesina norą keistis. Sunkiai iškovotą ekonominę sėkmę kol kas palaikant silpnam eurui, žemoms palūkanų normoms, naftos pertekliui ir A. Merkel pirmtako Gerhardo Schröderio iš SPD įgyvendintoms darbo rinką liberalizavusioms reformoms, šaliai reikia administratoriaus, o ne reformuotojo.

Angelos impulsas

Vis dėlto vargu ar tai šalis, kuriai nereikia reformų. 40 proc. Vokietijos darbininkų, gaunančių žemiausias pajamas, realiai uždirba mažiau nei prieš 20 metų. Dažniau lankomi maisto bankai. Nuo 2012 m. smunka investicijų lygis. Braškantys tiltai, duobėti keliai – iššūkis net geriausiai suprojektuotai pakabai. O ir nepasakytum, kad Vokietijos automobilių pramonė tokia pat puiki kaip kadaise: ūkiui gyvybiškai svarbios šakos įvaizdį kaip ir šalies orą suteršė jos mėgstamų dyzelinių variklių emisijos skandalas, kurį bandyta užglaistyti. Pagal „energetikos pertvarkos“ planą uždarius šalies atomines elektrines atsiradęs trūkumas iš dalies mažinamas taršiomis akmens anglimis – dabar šalis išmeta daugiau anglies dioksido.

Dėl to nemažai kalta A. Merkel. Ji sugalvojo uždaryti atomines elektrines. Automobilių pramonė pernelyg bičiuliaujasi su jos didžiosios koalicijos partijomis. Po 12 kanclerės valdymo metų mokesčių sistema tebėra stulbinamai neprogresinė, o žemių vyriausybių galimybes investuoti į infrastruktūrą ar kitus objektus riboja per daug nelankstus „skolos stabdys“. Statytojus ir verslininkus erzina popierizmas: Jungtinėje Karalystėje verslą gali pradėti per vidutiniškai 4,5 dienos, Vokietijoje reikia 10,5. Kai pastarąjį kartą buvo imtasi rimtų ūkio reformų, „Facebook“ dar nebuvo, ką ir kalbėti apie „Uber“.

Ši rinkimų kampanija buvo proga spręsti „gerovės haliucinacijos“, kaip reiškinį vadina FDP vadovas Christianas Lindneris, klausimą: neva kintančiame pasaulyje daugiau to paties – gana gerai. Bet A. Merkel apsiriboja subalansuotomis banalybėmis. Jos kritikai tai vadina „asimetrine demobilizacija“ – tikslingu siekiu maksimaliai niekam nekliūti, kad sumažėtų oponentų rinkėjų aktyvumas.

(Scanpix nuotr.)

A. Merkel sekėjams jos prėskumas – gaivi savo ratui pataikauti nesutinkančios lyderės antipatija paniekos politikai. Antai vietos CDU užsipuolus Hamburgo merą, socialdemokratą, dėl liepą G 20 viršūnių susitikimą gadinusių riaušių, A. Merkel įsikišo jo ginti. Susipynusi centristinė politika ir nepartiškumas paaiškina, kodėl ji patraukli ne tik tipiniam vyresnio amžiaus ir dešinesniam CDU elektoratui. Jaunesniems ir į žaliųjų pusę linkstantiems rinkėjams patinka jos liberali pabėgėlių politika, SPD rinkėjams – jos parama minimaliam darbo užmokesčiui, FDP rinkėjams – jos stabilumas. Vokietija labai centristinė (žr. grafiką) – A. Merkel jai tinka.

Kai nori, ji gali veikti greitai. Užtenka prisiminti atominių elektrinių uždarymą ar pritarimą trims Graikijos gelbėjimo paketams. Taip pat kaip 2015-ųjų vasarą ji nusprendė priimti apie milijoną pabėgėlių ir kitų prieglobsčio ieškančių žmonių. Pirmasis sprendimas išgąsdino verslą, antrasis nuvylė daug konservatyvių CDU šalininkų. Bet trečiajam, dabar dažnai laikomam kontroversiškiausiu, tuo metu plačiai pritarta.

Įsisiūbavus 2015 m. pabėgėlių krizei, A. Merkel susvyravo – tais metais šalies žodyną papildė žodis „merkeln“, reiškiantis atidėti rimtus sprendimus beveik nieko nedarant ir nesakant.

Įsisiūbavus 2015 m. pabėgėlių krizei, A. Merkel susvyravo – tais metais šalies žodyną papildė žodis „merkeln“, reiškiantis atidėti rimtus sprendimus beveik nieko nedarant ir nesakant. Baigiantis rugpjūčiui tūkstančiai pabėgėlių į Vakarų kryptimi riedančius traukinius grūdosi Vengrijoje, į Miuncheną traukė Austrijos keliais. Kanclerei teko rinktis, juos įsileisti ar stebėti nemalonius vaizdus, kaip Vokietijos pasieniečiai jėga stabdo vyrus, moteris ir vaikus. Ir A. Merkel, ir visuomenė žinojo, kuris variantas jiems priimtinesnis. Uždarius sienas būtų „nusivylę dauguma piliečių“, kaip teigia „Die Welt“ žurnalistas Robinas Alexanderis, apie tą metą parašęs knygą. Atvykstančius į Miuncheno stotį pasitiko sveikintojų minios.

A. Merkel sprendime nerimas dėl viešosios nuomonės, demografiniai sumetimai (senstančiai visuomenei reikia imigrantų) ir stiprus įsitikinimas (augdama už Berlyno sienos ji pažino uždarytų sienų blogį) susiliejo į būdingą nieko nesakančių kalbų ir politinės nuovokos, pasibjaurėjimo konfliktais ir teisingo moralinio elgesio pynę. Bet tai peržengė J. Spahno tvirtinimą, jog „kanclerė linkusi rizikuoti tik būdama tikra, kad gali kontroliuoti riziką“. Dėl antplūdžio nusisuko konservatyvi CSU, pradėjo kilti populistinė dešinioji partija „Alternatyva Vokietijai“. Augant pabėgėlių srautams kanclerės populiarumas smuko, tarptautinė spauda pirma laiko puolė rašyti politinius nekrologus. Bet nuslūgus naujų atvykėlių srautams, – iš dalies dėl neaiškaus susitarimo su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoğanu, – už pabėgėlių repatriaciją atsidėkodama pinigais ir vizomis, A. Merkel susigrąžino pozicijas. „Daugiau tokių metų kaip 2015-ieji negali būti ir nebus“, – rugpjūčio 25-ąją pritarimo šūksnių negailintiems CSU šalininkams kalbėjo kanclerė.

A. Merkel reakcija į pabėgėlių krizę, nukrypusi nuo jai būdingo baikštumo, rodo keistą kontrastą tarp kanclerės požiūrio į vidaus ir tarptautinius reikalus. Savo šalies ūkio ji beveik nesistengia apsaugoti nuo rytojaus sunkumų, bet žiūrint į užsienį jai labai neramu, kokia ateitis laukia daugiašalės pasaulinės tvarkos, leidusios atsirasti pasiturinčiai šių dienų Vokietijai.

Vienoje jos mėgstamų knygų pasakojama apie XIX a. išaugusią globalizaciją (Jürgeno Osterhammelio „The Transformation of the World“ – „Pasaulio transformacija“), kitoje – apie jos griūtį 1914 m. (Christopherio Clarko „The Sleepwalkers“ – „Lunatikai“). A. Merkel siekį apsaugoti taisyklėmis apibrėžtą globalizaciją rodo glaudus jos dalyvavimas klimato kaitos derybose, kurios prasidėjo viršūnių susitikime Vokietijoje 1995 m., kai ji buvo CDU aplinkos ministrė. Šį siekį patvirtino ir sėkmingas jos diplomatinis spaudimas dėl Europos sankcijų Rusijai.

Kanclerės maniera laikytis atsajai labai paranki derybose. Į tarptautinius viršūnių susitikimus ji atvyksta gerai informuota ir nepraranda šaltakraujiškumo. Hamburge vykusio G 20 viršūnių susitikimo logotipu pasirinktas tikrasis (tiesusis) mazgas, naudojamas padrikam ryšuliui surišti. Traukiant laisvuosius galus jis vis labiau užsiveržia. Viršūnių susitikime Vokietijos atstovė glaudžiai dirbo su panašiai dėl pasaulinės tvarkos bijančiomis šalimis, ypač Kinija, ir kartu nustūmė JAV į nuošalę, kad galėtų dar kartą pabrėžti, kaip svarbu imtis veiksmų dėl klimato kaitos.

Kai „Pew Research Center“ šį pavasarį 37 šalių gyventojų paklausė nuomonės apie įvairius pasaulio lyderius, tik A. Merkel pasitikinčių žmonių buvo daugiau nei nepasitikinčių. Kadangi JAV nenuoseklios, Jungtinė Karalystė užsisklendžia, o Prancūzijai vadovauja dar neišbandytas prezidentas, atsiranda A. Merkel vadinančių naująja faktine Vakarų lydere. Bet toks vaidmuo iš jos per daug reikalauja. Vokietija turi stiprų ūkį ir gabią kanclerę. Bet šalies gynyba iki šiol priklauso nuo JAV, kad ir kiek A. Merkel vartytų akis prieš Donaldą Trumpą. Kaip sako Ianas Bremmeris iš konsultacijų bendrovės „Eurasia Group“, A. Merkel „supranta, kad jai teks tvarkytis aplinkoje be lyderio, bet nėra pasiruošusi tapti laisvojo pasaulio lydere“.

A. Merkel išties neramu, ar Europos šalis, kurioje, pasak vieno jos padėjėjų, „gamtos išteklių nedaug, o gyventojai sensta“, apskritai gali išlikti kam nors įdomi. Jai neramu, kad Senajame žemyne nėra technologijų lyderių. Pasaulio kontekste Vokietija ir Europa mažėja ir tampa santykinai skurdesnės, kaip pabrėžė kanclerė rugpjūčio 23 d. Berlyne susirinkusiems žmonėms. Ji teigė, kad apie 80 mln. vokiečių kinams ar indams „savaime“ nėra svarbūs.

Todėl Vokietijos užsienio politika klostosi kaip augančių tarptautinių reikalavimų ir esminių kanclerės bruožų – nepasitikėjimo ideologija, reaktyvumo ir atsajumo – konfliktas. Antai per visą euro zonos krizę Vokietija neskubėjo spręsti, ar padėti bėdų ištiktiems Pietų Europos ūkiams, bet pačią paskutinę minutę nusileisdavo, užuot sudariusi sąlygas Graikijai iškristi iš sistemos, nors šalies finansų ministrui Wolfgangui Schäuble’ei iš CDU tai būtų labiau patikę. Valiutos blokas atsigavo, tačiau neaišku, ar jis sugebės išgyventi naują iššūkį nepadidinęs bendro valdymo ir dalijimosi našta. Prancūzijoje Emmanuelis Macronas palaiko tokias reformas. Tai verčia A. Merkel išsakyti savo poziciją.

Kol kas ji tebereaguoja šiltai, bet grėsmingai vengia konkrečiai įsipareigoti. Gegužę Prancūzijos prezidentui atvykus su pirmu oficialiu vizitu, A. Merkel jį pasitiko eilute iš Hermanno Hesse’s eilėraščio: „Jedem Anfang wohnt ein Zauber inne“ („Kiekviena pradžia turi kažką stebuklingo“). Ji pritarė E. Macrono pasiūlymui kurti euro zonos finansų ministro postą ir didinti bendras investicijas. Pasak tos aplinkos žmonių, ji nori suderinti abiejų šalių įmonių mokesčių tarifus. Tačiau kokios būtų finansų ministro galios? Kokio masto būtų investicijos ir iš kokių priemonių padengiamos? Ar tai tas pats mokesčių suderinimas, kuris žadamas jau daug metų? Atsakymų bent kol kas negirdėti.

Kitas atvejis – augantis Vokietijos indėlis į tarptautinį saugumą. Šiandien šalies kariai dislokuoti Afganistane, Malyje ir Lietuvoje, kur Vokietija vadovauja NATO karinei misijai. Ši valstybė taip pat pristatė naują Užsachario Afrikai skirtą investicijų ir bendradarbiavimo Maršalo planą – skyrė dar apie 4 mlrd. eurų, kad ateityje būtų išvengta pabėgėlių krizių. Prieš keletą metų viso to nebūtum galėjęs įsivaizduoti, kaip pabrėžė Wolfgangas Ischingeris iš Miuncheno saugumo konferencijos. Negana to, kanclerė įsipareigojo padidinti gynybos išlaidas nuo 1,2 proc. BVP iki 2 proc. – NATO tikslo, ir tai reiškia, kad iki 2024 m. prisidės apie 25 mlrd. eurų per metus.

Bet lieka klaustukų. Vokietiją mažiau Užsachario Afrikos gyventojų pasiekia dėl Italijos karinių ir žvalgybos operacijų Viduržemio jūroje ir Libijoje, o ne dėl Maršalo plano. Be to, vokiečiai neatrodo labai nusiteikę susitaikyti su kai kuriais šalies jau prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, ką ir kalbėti apie naujus galimus. Kaip rodo birželį „Pew Research Center“ atlikta apklausa, tik 38 proc. norėtų panaudoti jėgą bet kokiu būdu užpultai NATO sąjungininkei apginti. Arčiausiai bandymo tėvynainius priversti pamatyti naujas realijas buvo A. Merkel žodžiai, gegužę pasakyti Miunchene: „Laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, beveik baigėsi.“ Bet šį mįslingą komentarą geriau vertinti kaip būdą atsiriboti nuo D. Trumpo, o ne naują užsienio politikos kryptį.

Pakilti su daina

2015-ųjų rugpjūtį žurnalisto paklausta, ko dar trokšta pasiekti kaip kanclerė, A. Merkel apsiribojo banalybėmis, kad nori atlikti pareigą. Po dvejeto metų, pabėgėlių krizės, D. Trumpo pergalės ir federalinių rinkimų kampanijos ji vis dar neatsakė į klausimą. A. Merkel CDU manifestas – paviršutiniškas kuklių pataisų sąrašas, pavyzdžiui, dar 15 tūkst. policininkų, daugiau išmokų vaikams, naujas skaitmenizaciją prižiūrintis asmuo ir griežtesnės dvigubos pilietybės taisyklės.

Vieną dieną A. Merkel laikas praeis. „Nenoriu būti pusgyvė griuvena, kai pasitrauksiu iš politikos“, – prieš tapdama kanclere sakė ji.

„Mėgaukitės vasara. Teisingai balsuokite rudenį“, – skelbia CDU plakatas su saulės užlietoje pievoje snaudžiančia moterimi. O kas tada? Vieną dieną A. Merkel laikas praeis. „Nenoriu būti pusgyvė griuvena, kai pasitrauksiu iš politikos“, – prieš tapdama kanclere sakė ji. Kai politikė pasitrauks iš pareigų (jei pasitrauks), jos partijos ateitis bus neaiški – kanclerė neišugdė daug potencialių įpėdinių. Neaiški ateitis laukia ir šalies, kurios augantis diplomatinis svoris kyla iš asmeninių jo ryšių ir pasirinktų metodų. Visa tai ji išsineš su savimi. Vokietija mėgaujasi ilga vasara, gyvena gerai ir su džiaugsmu, prisidengdama taikingu A. Merkel neveiklumu. Žydrame horizonte kaupiasi debesys.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų