Latvijos Donbasas

Latvijos Donbasas

BBC filmas „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“, kurio siužetas atkartoja Donbaso scenarijų Latgaloje, Latvijoje sukėlė erzelį. Ar piktintasi tikrai be reikalo?

Latvijos nacionaliniam kanalui parodžius minėtą juostą politikai ir žurnalistai apkaltino BBC nejautrumu ir vietos niuansų neišmanymu, Latgalos regiono savivaldybių vadovai filmą pavadino provokacija ir nusiuntė atvirą pasipiktinimo laišką valdžios institucijoms, o liūdnai pagarsėjusi rusakalbių teisių aktyvistė ir Krymo referendumo stebėtoja ilgametė Europos Parlamento narė Tatjana Ždanoka su maždaug 60 šalininkų surengė mitingą prie vyriausybės. Rusijos ambasadorius Rygoje filmą išvadino informacinio karo elementu.

Atrodytų, kad dėl jo Latvijoje kaip reta sužydėjo vienybė – latviai, rusakalbiai ir patys latgaliai sutarė, jog negalima taip primityviai taikyti Ukrainos skaldymo scenarijaus. Vis dėlto Latgalos regiono problemų vien raminančiais žodžiais nepaslėpsi.

Autonomija minty?

Latgalos tapatybės mįslė yra kietas riešutas bet kuriam stebėtojui. Kalbiniai klausimai Latvijoje vis dar jautriausias nervas, tačiau Latgala – ne vien rusų kalbos vienijamas regionas. Jo ribas, kaip ir stiprias katalikybės pozicijas, suformavo užtrukusi priklausomybė Abiejų Tautų Respublikai (iki 1772 m.). Politinis ir ekonominis regiono marginalumas išliko bėgant šimtmečiams ir keičiantis režimams – paribio zona ATR ir Latvijos Respublikos laikais virto gūdžia provincija Rusijos ir SSRS okupacijų metais.

Savarankiškai savo ateitį patys latgaliai sprendė tik sykį. 1-ajame Latgalos kongrese 1917 m. balandį daugiausia liberalių inteligentų ir katalikų dvasininkų pastangomis buvo nutarta siekti regioną prijungti prie dar tik įsivaizduojamos Latvijos autonominės teritorijos carinės Rusijos sudėtyje. Toks siekis nebuvo besąlygiškas: pareikalauta to, ko Kuržemėje ar Vidžemėje reikalauti buvo neįmanoma, – Latgalos kultūrinės autonomijos.

Sukūrus valstybę autonomijos Latgala negavo, bet latgalių kalbai suteiktas regioninės kalbos statusas, mokyklose jos mokyta jau nuo pirmos klasės. Karlio Ulmanio režimo metais latgalių kalbą imta stumti iš viešosios erdvės, o sovietmečiu ši tendencija dar labiau sustiprėjo ir dėl imigracijos sparčiai plito rusų kalba. Todėl šiandien latgalių kalba, nors būrelis inteligentų deda daug pastangų, nėra svarbiausias tapatybės elementas. 2011 m. surašymo duomenimis, latgališkai kasdien namuose kalba daugiau nei trečdalis regiono gyventojų, o rusiškai – net 60 proc. 2012 m. referendume dėl rusų kaip antrosios valstybinės kalbos statuso laimėta tik Latgaloje, kur daugiau nei 55 proc. žmonių pasisakė už.

Autonomijos idėja šiandien gyva daugiausia rusakalbių interesus ginančių veikėjų mintyse. Nepavykus kalbos referendumui, dar tų pačių 2012 m. spalį prorusiško judėjimo „Už gimtąją kalbą“ lyderis Vladimiras Lindermanas priminė Latgalos autonomijos idėją. Šįkart ne vien kultūrinės, bet ir ekonominės. Svarstyti įvairūs variantai, tarp jų ir Latgalos išstojimo iš ES galimybė (pagal Grenlandijos pavyzdį), motyvuojant tuo, kad 80 proc. ES pinigų nusėda Rygoje ir jos apylinkėse, o Latgala praranda pajamas, kurias galėtų gauti iš Rusijos pasienio. Tačiau ši idėja greitai išsikvėpė, nesulaukusi visuomenės ir, svarbiausia, prorusiškos „Santarvės“ partijos paramos.

Yra manančių, kad Latviją išgelbėjo Ukraina. 2014 m. buvęs Konstitucijos apsaugos biuro (KAB – viena svarbiausių Latvijos saugumo žinybų) vadovas Janis Kažocinis Latvijos radijo laidoje spėjo, kad vadinamųjų žaliųjų žmogeliukų scenarijų Rusija ruošė Latvijai ir Estijai, bet Maidano įvykiai Ukrainoje privertė šį planą išbandyti Kryme ir Donbase. Atsitiktinumas ar ne, tačiau nuo 2013 m. vidurio nuslopo ne tik Kremliaus išlaikomų aktyvistų kalbos apie autonomiją, bet ir kitos „rusakalbių teisių“ iniciatyvos. Atrodo, Rusija nusprendė mesti daugiau išteklių į Ukrainą, o Baltijos šalyse apsiriboti propaganda rusiškose žiniasklaidos priemonėse.

Ekonominė provincija

Neatsiejama Latgalos tapatybės dalis – vangus ekonominis gyvenimas. Čia nėra išskirtinių gamtos išteklių, o apie 100 tūkst. gyventojų turintis Daugpilis ekonomine svarba nusileidžia mažesniems Ventspiliui, Liepojai ir Jūrmalai. Latgaloje daugiausia pensininkų (beveik trečdalis regiono gyventojų), mažiausiai dirbančių žmonių (apie 40 proc.) ir aukščiausias nedarbo lygis (18 proc.). Didžiausia darbdavė – Daugpilio regioninė ligoninė.

Latgaloje beveik nėra masiniam turizmui patrauklių objektų. Agluonos bazilikai ir Daugpilio fortui aplankyti pakaks kelių valandų, o Daugpilyje gimusio abstrakčiojo ekspresionizmo dailininko Marko Rothko muziejus, dėl kurio steigimo Daugpilyje (o ne Rygoje) beveik dešimtmetį kovota, sužavės ne kiekvieną. Latgaloje nėra sanatorijų, viduramžių pilių, trūksta renovuotų dvarų, veikia vos keletas kaimo turizmo sodybų (nors tiek ežerų nėra niekur kitur šalyje). Latgala – daugiausia gyventojų praradęs Latvijos kraštas: nuo 1991 m. žmonių skaičius sumažėjo daugiau nei 80 tūkst. (iki 290 tūkst.).

Politikai Rygoje ima suprasti, kad toks kultūrinis bei kalbinis bedarbių, pensininkų ir mažų atlyginimų kokteilis gali užsiliepsnoti.

Kita vertus, ekonominis regiono nuošalumas turi savų pranašumų. Latvijos universiteto istorikė latgalė Inesė Runcė IQ pasakojo, kad Latgala turbūt yra vienintelis šalies regionas, neužauginęs nė vieno nacionalinės reikšmės oligarcho, nors didelė ekonomikos dalis yra šešėlyje, būdingas rytietiškas verslo stilius. Tokių neatsirado, nes beveik nėra strateginių ūkio objektų.

Ledai pajudėjo

Politikai Rygoje ima suprasti, kad toks kultūrinis ir kalbinis bedarbių, pensininkų ir mažų atlyginimų kokteilis gali užsiliepsnoti. 2012 m. Valdžio Dombrovskio vyriausybei pagaliau patvirtinus Latgalos plėtros planą, į regiono ekonomiką įlieta keli šimtai milijonų eurų: sparčiau imti tvarkyti keliai, padidėjo parama pradedantiesiems verslininkams, renovuojami seni ir statomi nauji viešosios paskirties pastatai. 2014 m. atidaryta Latgalos atstovybė Rygoje, kurios vieni uždavinių – ne tik kultūrinės iniciatyvos, bet ir lobistinė pagalba Latgalos verslininkams.

Kita vertus, iki nuoseklios regiono plėtros politikos dar toli. „Nors gausu ambicijų, strateginės regioninės politikos Latvijoje nėra. Ši sąvoka dažnai painiojama su savivaldybių politika ar šiaip įvairiais klausimais už Rygos ribų“, – IQ teigė Saeimos narys latgalis Juris Viliumas. Be to, nesant administracinio Latgalos regiono vieneto, šio krašto problemų sprendimas neretai stringa Rygos arba atskirų regiono savivaldybių koridoriuose. Kita vertus, Latgalos administracinio regiono steigimas grėstų naujomis autonomijos iniciatyvomis.

Kol kas bene svarbiausias proveržis įvyko politikos srityje. Pagaliau mestas iššūkis politiniam „Santarvės“ partijos dominavimui regione. 2012 m. susikūrusi Latgalos partija sėkmingai dalyvavo savivaldos rinkimuose ir įgijo galimybę sudaryti valdančiąją koaliciją keturiose savivaldybėse, tarp kurių yra ir Daugpilis. Latgalos partija nereikalauja regiono autonomijos. Atvirkščiai, dauguma šios politinės organizacijos narių yra Latvijos vienybei įsipareigoję žurnalistai, akademikai ir verslininkai, akcentuojantys visų pirma ekonominės regiono raidos būtinybę. Optimizmą didina ir tai, kad 2014 m. Saeimos rinkimuose Latgalos partija dalyvavo su bene patikimiausia šalies politine jėga – „Vienybės“ partija.

Vis dėlto daugelis šio krašto bėdų neišnyko. Niekur nedingo ir rusiškoje informacijos jūroje skandinami vietos gyventojai. Kol politikai ir žurnalistai ramindami visuomenę kalba apie Latvijos pasiruošimą užkardyti įvairių stadijų hibridinį karą, KAB praneša apie Latgalos savivaldybių ir įvairių su Rusijos saugumo žinybomis susijusių organizacijų bendradarbiavimą. Latgala vis dar yra, ko gero, pats palankiausias nedraugiškoms provokacijoms regionas Baltijos šalyse.

Daugiau leidinio naujienų