A. Matelis (dešinėje) filmuojant „Giro d'Italia“ lenktynes.

Laisvų žmonių gentis

Laisvų žmonių gentis

Naujas režisieriaus Arūno Matelio filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ atsigręžia į nematomą dviračių pasaulio ir prestižinių „Giro d’Italia“ lenktynių pusę – sportininkus, pralaiminčius dėl savo komandos draugo pergalės. IQ kultūros redaktorei Viktorijai Vitkauskaitei dokumentikos kūrėjas pasakoja apie juostos gimimo užkulisius ir jokiais medaliais neišmatuojamą stiprybę.

– Filmo pavadinimui pasirinkote oksimoroną – juk apie lūzerius įprastai nesakoma, kad jie nuostabūs, sėkmingi ar laimingi. Ar tai reiškė norą atskleisti kitokią sėkmės sampratą?

– Iš esmės taip. Tiesa, pirminis filmo pavadinimas buvo „Gladiatoriai. Kita planeta“, o paskui įvyko transformacija iki lūzerių. Kai matome žmogų, gavusį kokį nors apdovanojimą, tai atrodo sėkmės istorija. Bet pirma – mes nežinome, ar tai tikrai sėkmės istorija, nes nesuvokiame jos kainos. Antra, nematome žmonių, esančių šalia – tik nugalėtoją. O, pavyzdžiui, dviračių sporte net nėra antros ar trečios vietos – apdovanojamas tik pirmasis, kirtęs finišą. Lenktynėse dauguma atvažiuos paskutiniai, nes tokios taisyklės. Mūsų akimis gregoriai (dviratininkai, pralaimintys tam, kad nugalėtų jų komandos narys – IQ past.) yra lūzeriai. Bet tai, kad esi paskutinis, nereiškia, jog esi silpniausias. Gregorių sutartyje būna parašyta, kad laimėti negalėsi, tavo užduotys yra kitos. Pavyzdžiui, grįžti į grupę dešimt kartų, pasiimti vandens, minioje dviratininkų susirasti komandos draugus ir jiems jį išdalyti. Toks žmogus juk nėra lūzeris.

Įsivaizduoju, kad žiūrint filmą įvyksta šiokia tokia transformacija. Ateiname iš anksto žinodami, kad geriausias yra tas, kuris pirmas. Bet pabaigoje suprantame, kad tie paskutiniai visai ne lūzeriai, jie – net daugiau nei laimėtojai. Jie turi daugiau tikėjimo, negu šiandien turėčiau aš laimėdamas lenktynes. Taigi kas ta sėkmė – ar pirmoji vieta, ar harmonijoje surastas gyvenimas? Juk, pavyzdžiui, vienuolis neturi sėkmės istorijos, žvelgiant iš šalies. Bet ar jo gyvenimas nėra sėkmės istorija?

– Jūs daug važinėjate dviračiu, paauglystėje svajojote būti dviratininkas. Vis dėlto kas labiausiai pastūmėjo kurti filmą apie dviračių sportą?

– Aš pats buvau lūzeris ir norėjau atrasti motyvacijos. Vaikystėje nebuvau geras dviratininkas. Visa kita man sekėsi geriau nei dviračių sportas, bet meilė jam buvo viena stipriausių, tokia ir liko. Vis dėlto po griūties pasirinkau matematikos studijas, beje, tėvų džiaugsmui. Bet iki šiol dviratininkus pažįstu iš nugaros, pusantro mėnesio seku lenktynes per visus kanalus. Dviračiai gražu kaip baletas. Be to, kai žinai taisykles, šis sportas tampa labai įdomus. Tai nėra tiesiog skruzdėlynas, kur visi lekia pirmyn.

Dviratis man yra laisvės jausmas. Gali nusukti kur nori, gali važiuoti meditatyviu ritmu ar kovoti su savimi prieš kalną, prieš vėją. Vienas filmo herojų – Svenas – filmuojant „Giro d’Italia“ skaudžiai griuvo. Klausiau jo, ar tęs lenktynes, juk kraujas bėga. Jis nedvejodamas atsakė teigiamai: „Sustoti reikštų išduoti savo draugus. Kai važiuoju dviračiu, jaučiuosi, lyg priklausyčiau laisvų žmonių genčiai.“ Šis jausmas nuostabus. Iki šiol, kur įmanoma, keliauju automobiliu, kad galėčiau kartu vežtis ir savo dviratį.

– „Giro d’Italia“ lenktynės iš vidaus nebuvo leidžiamos filmuoti daugiau kaip 40 metų. Kas pasikeitė, kad tai tapo įmanoma?

– Rungtynės filmuojamos, bet visus vaizdus kontroliuoja organizatoriai. Tam jie samdo televizijas, bet jų nufilmuoti vaizdai priklauso lenktynėms. Kai pradėjome dirbti, neįsivaizdavau, kad bus taip sunku, ir ramiai nėriau į tą avantiūrą. Iš pradžių į mūsų pasiūlymą kurti filmą buvo atsakyta „ne“. Vėliau kalbėta apie didžiules sumas, kurias reikia sumokėti – laimė, pavyko nusiderėti. Kai galiausiai gavome leidimą filmuoti lenktynes, italų prodiuseriai negalėjo patikėti. Jie tvirtino žinoję, kad tai neįmanoma. O aš nežinojau, todėl ir gavau. Tai kaip kopimas į kalną: pradėjęs lipti juk nežinai jo aukščio. Kai daug nueini, tampa gaila pasiduoti.

Neįsivaizdavau, kad filmuoti „Giro d’Italia“ bus taip rizikinga ir sudėtinga. Pavyzdžiui, lenktynėms akredituojama nuo 1 iki 2 tūkst. žurnalistų iš viso pasaulio. Bet tik dešimčiai leidžiama fotografuoti varžybas iš vidaus. Išgyventi ten nepakenkus sau ir kitiems ypač sunku, jei neturi milžiniškos patirties.

Tam, kad šitas filmas atsirastų, reikėjo abipusio pasitikėjimo.

Tam, kad šitas filmas atsirastų, reikėjo abipusio pasitikėjimo. Juk ir organizatoriai, suteikę teisę filmuoti, nežinojo, ką darysime. Gal kursime filmą prieš „Giro d’Italia“, prieš dviračių sportą, gal apie medicininį dopingą, o gal – apie mechaninį? „Giro d’Italia“ konkuruoja su „Tour de France“: pastarieji jiems priklausančiais žiniasklaidos kanalais neretai skelbia straipsnius, pavyzdžiui, apie kurį nors „Giro d’Italia“ sportininką, esą jis naudoja mechaninį dopingą (tokį kaip magnetai, palengvinantys važiavimą). Įsileisdami „Giro d’Italia“ turėjo mumis pasitikėti. Beje, žymūs dviračių gamintojai prašė mūsų nufilmuoti tam tikrus kadrus už tai žadėdami finansinę paramą. Bet supratome, kad negalime to daryti, nes sugriausime pasitikėjimą.

– Kiek „Giro d’Italia“ organizatoriai kišosi į filmo kūrimo procesą ir galutinį rezultatą?

– Visiškai nesikišo, jie net nematė baigto filmo, jau rodyto festivaliuose. Kartą paklausė, gal galime parodyti nufilmuotą medžiagą. Mes atsisakėme. Juk tai nieko nereikštų: galėjome parodyti ir tos medžiagos į filmą neįtraukti, galėjome įdėti tai, ko nebūtume parodę. Mumis turėjo pasitikėti arba ne.

Kai pradėjome dirbti, mums pasakė: galite padaryti tris klaidas per visas lenktynes, bet trečioji bus paskutinė. „Giro d’Italia“ vyksta 20 dienų, dirbti pradėjome dar anksčiau. Taigi dvylikai žmonių mėnesiui užsakėme viešbučius, išnuomojome motociklus iš Anglijos, nusamdėme motociklininkų iš Italijos… Buvo užkurtas didžiulis sambrūzdis, o pirmąją dieną išgirdome: „Jūs padarėte dvi klaidas.“ Pirmoji – motociklas važiavo 20 cm dešiniau, negu galėjo. Antroji – griūtį filmavęs operatorius kamerą laikė iškėlęs alkūnes ir taip kliudė prabėgti mechanikams.

Gerai, sakome, duokite perskaityti taisykles, ką galima daryti, ko – ne. „O rašytinių taisyklių nėra. Arba jums pakanka subtilumo ir nuovokos, kad suprastumėte, kas galima, arba jūsų čia nebus.“ Keitėme žmones, dirbome savęs negailėdami – nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties, kartu buvome per sniegą, lietų, saulę. Tai buvo ir mūsų gyvenimas, ne tik sportininkų. Sykį mūsų motociklas su operatoriumi griuvo tam, kad išgelbėtų dviratininką. Tada organizatoriai suprato, kad taip dėl pinigų nedirbama – tik iš meilės. Vėliau mums leido nufilmuoti net keletą kadrų būnant ten, iš kur paprastai filmuoti neleidžiama.

Po pirmųjų metų pamatėme, kad neužtenka medžiagos. Pinigų vėl mokėti už leidimą irgi nebeturėjome. Organizatoriai ir jiems atstovaujanti agentūra leido kitąmet filmuoti dar trejas lenktynes be papildomo mokesčio. Bet tuo nebuvo patenkinta italų televizija – skundėsi, esą mes trukdome. Tada organizatoriai liepė pakeisti vaizdo kameras į tokias, kurios atrodo kaip fotoaparatai. Operatoriai apsimetė fotografais ir nufilmavo reikiamus kadrus. Taip su organizatoriais tapome sąjungininkais. Pasitikėjimas juk yra esminis dalykas, ypač kine, kur viskas paremta vien tuo.

– Kas sieja visus tuos žmones, kurie pasirinko būti ne pirmųjų vietų laimėtojais, bet gregoriais?

– Manau, jie yra vienuoliai, įrodę tai savo gyvenimu. Dar vaikystėje pradeda rimtai sportuoti, beveik nevaikšto į diskotekas, užaugę negeria alaus, neturi laisvalaikio – ir viskas tam, kad save atiduotų kitiems. Žinoma, kiekvienas savo darbe ką nors darome dėl kitų. Bet sporte, kurio esmė yra pirmauti, tai reikia suprasti ir priimti su džiaugsmu, kitaip išprotėsi. Filme kalbinti žmonės sako, kad laimingiausios jų akimirkos save visą atiduodant kitiems.

Mano minėtasis Svenas paauglystėje metė mokyklą, pasiėmė dviratį, palapinę, šunį ir patraukė po pasaulį klajoti. Kartą kalnuose jo keturkojį užpuolė vilkas. Ir Svenas stojo jo ginti. Koks žmogus naktį beginklis stos prieš vilką ginti savo šuns? Tokią akimirką elgiesi ne racionaliai, bet taip, kaip diktuoja tavo vertybės. Svenas iki šiol rytais basas per sniegą bėgioja su šuniu. Taip jis ruošia save kančiai per varžybas. Man tai panašu į vienuolystę, kai vertybės suformuoja tavo poelgius ir pasirinkimą.

Be abejo, dviračių sporte kovojama įnirtingai, bet yra nerašytų moralės, garbės taisyklių, ir jų paisoma. Komanda ypač svarbi, vienas žmogus nieko nelaimėtų. Kodėl, pavyzdžiui, taip gerbiamas mūsiškis Ramūnas Navardauskas? Nes jis ir sunkiausiomis akimirkomis išsaugos savo lyderį, netausodamas savęs padarys viską, kad šis laimėtų. Vienas esi tik strėlės smaigalys, kuris be likusios dalies niekur negali nulėkti.

– Kiek pakito filmo rezultatas, palyginti su pirmine idėja?

– Man toks klausimas irgi dažnai iškyla, kalbant ne vien apie šį filmą. Bet kai lygini savo pirmuosius užrašus su rezultatu, matai, kad iš esmės viskas taip ir buvo užrašyta. „Nuostabieji lūzeriai“ – tas pats filmas, apie kurį galvojau. Žinoma, buvo dalykų, kurių negalėjau net sugalvoti. Juostos plakate yra kovingiausias gregoris danas Chrisas Ankeris Sorensenas. Po griūties lenktynėse jam sukrėstos smegenys, žmogus sužeistas, kruvinas, bet žino, kad turi važiuoti. Šią sceną filmavome iš medikų automobilio. Gydytojai bando jį stabdyti, bet jis nestoja. Chrisas neatsimena, kaip griuvo, neatsimena, iš kur išvažiavo ir kur važiuoja. Bet jis žino, kad privalo važiuoti pirmyn. Tokio epizodo nesugalvočiau gyvenime. Kai šitą momentą nufilmavome, supratau, kad filmas tikrai bus.

Manau, kad ir netikintis, pasukęs į dokumentiką, įtikės.

Nežinau, kiek dokumentikoje lemia žmogus. Kamerą juk gali paspausti dabar, gali po dešimties minučių, gali po valandos. Kad sutaptų įdomiausi momentai, buvimas šalia su kamera ir mygtuko paspaudimas, turi įvykti virtinė atsitiktinumų. Manau, kad ir netikintis, pasukęs į dokumentiką, įtikės. Nesvarbu, kokį scenarijų sugalvosi, svarbiausia, kad tau suteikiama malonė. Dauguma gerų filmų atsiranda dėl kieno nors malonės, ir aš kalbu ne apie režisierių. Yra filmas, yra scenarijus, bet dar yra tarpininkų, kurie palaimina ar suteikia malonę. Kitaip nieko nebus.

– Ar dėl šių priežasčių jums yra tekę neužbaigti pradėto filmo?

– Taip, esu pradėjęs ir sustojęs, nes jaučiau, kad kažkas ne taip. Nors ir tema atrodė įdomi, ir procesas jau prasidėjęs. Klausimas, kada gali tai pajausti – ar tik ėmęs kurti filmą, atsidūręs toje žemėje, ar anksčiau. Jei ne minėtas epizodas su Chrisu, šio filmo galėjo ir nebūti. Taip nutiko ir su „Prieš parskrendant į Žemę“. Kol Audrius Kemežys nenufilmavo poros, atrodo, nereikšmingų epizodų su berniuku koridoriuje, nežinojau, ar mums pavyks. O tada iškart tapo aišku, kad viską reikia konstruoti apie šitą ašį.

Kadras iš dokumentinio A. Matelio filmo

– 2017-ųjų pabaigoje britų leidykla „HarperCollins“ metų žodžiu paskelbė fake news („netikros naujienos“). Vis dažniau susiduriame su sąmoningai iškreipta, sensacinga informacija, manipuliavimu citatomis, dokumentais, vaizdais. Kaip šis kontekstas veikia dokumentiką ir pasitikėjimą ja – juk tokio kino kūrėjai irgi gali manipuliuoti?

– Pasaulis šiuo atžvilgiu yra savotiškai pasiskirstęs. Pavyzdžiui, JAV dokumentika iš esmės norima papasakoti tiesą apie pasaulį: buvo taip arba kitaip. Kita dokumentikos dalis yra meninė. Joje svarbiau ne tiesa, o tai, ką matai. Gali sukurti filmą apie Siriją filmuodamas vien besislapstančio vaiko gyvenimą: čia nebus politinio konteksto, bet bus žmogiškasis ir jis gal net svarbesnis.
Dalis dokumentikos priklauso žiniasklaidos pasauliui ir gali turėti stiprų poveikį: juk jeigu taip rodė filme, vadinasi, taip ir buvo. Be to, čia dirba talentingi žmonės, jie pasirinktai temai skiria daugiau laiko nei rengiantieji paprastą žinių reportažą. Taigi įtikinti lengva. Bet dokumentinis kinas – kaip žodis: gali būti ir naujienų dalis, o gali būti Evangelija.

Kolegoms dažnai sakau, kad iš esmės mes visi darome vienintelį dalyką – savo prasmės buvimo piarą. Ar tame buvimas prasmingas, ar ne – niekas nežino. Kas atlaikys laiko išbandymą kokius du šimtus metų, tas ir bus ne fake news.

———–

A. Matelis

Kino režisierius ir prodiuseris.
Gimė 1961 m. Kaune.
1989 m. baigė režisieriaus specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
1992 m. įkūrė vieną pirmųjų Lietuvoje kino studijų „Nominum“.
2005 m. pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
2005 m. sukūrė filmą „Prieš parskrendant į Žemę“. Juosta gavo JAV režisierių gildijos apdovanojimą „Už išskirtinius nuopelnus kino režisūrai“, pagrindinius Amsterdamo, Leipcigo, „Documenta Madrid“, „Zagreb DOX“ ir kt. tarptautinių kino festivalių prizus. „The Guardian“ ją įtraukė į geriausių filmų iš posovietinių šalių dešimtuką. Juosta taip pat padėjo surinkti apie 400 tūkst. eurų paramos onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams.
2017 m. sukūrė filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. Juosta išrinkta geriausiu ilgametražiu

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų