M. Havryliukas – „nuogas kazokas“, Rados deputatas

Laisvės pakraštys: kaip kazokiška Ukrainos tapatybė stiprina jos valstybiškumą

Laisvės pakraštys: kaip kazokiška Ukrainos tapatybė stiprina jos valstybiškumą

Be stiprios tapatybės valstybė nebūna stabili. Ukrainiečių laimei, jie gali pasiremti turtinga praeitimi.

2014-ųjų sausio pabaigoje besitęsiant Euromaidanui valdžiai lojalios saugumo pajėgos sumanė pasityčioti iš sučiupto protestuotojo. Iš Vakarų Ukrainos, Rumunijos pasienio, kilęs Мychaila Havryliukas buvo sumuštas, išrengtas nuogai ir priverstas stingdančiame šaltyje pozuoti su kastuvėliu – tariamu valdžios ženklu.

Užteko trumpo vaizdo įrašo, kad M. Havryliukas pagarsėtų visoje šalyje ir už jos ribų. „Nuogas kazokas“, kaip jis netrukus buvo pramintas, tapo neteisybės simboliu ir akstinu tęsti pasipriešinimą. Patyčios iš kazokiškos išvaizdos vyro virto patyčiomis iš pilietiškai bundančios ukrainiečių tautos. Praėjus vos mėnesiui, išaugęs ir sustiprėjęs protestų judėjimas triumfavo po kruvinų susirėmimų Kijevo centre, o prezidentas Viktoras Janukovyčius gėdingai spruko į Rusiją.

M. Havryliukas galiausiai tapo Ukrainos parlamento (Aukščiausiosios Rados) nariu. Jo istorija rodo, kaip lengvai ir su nauja jėga gali atgimti prisiminimai apie laisvųjų kovotojų bendruomenes, keletą šimtmečių saugojusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) pietinį pasienį – Ukrainą. Šiandieniams ukrainiečiams bandant kolektyviai apsibrėžti kaip atskirą nuo Rusijos – ar net radikaliai jai priešingą, nes paremtą laisvės dvasia – politinę tautą, tokie istorinės atminties elementai tampa puikia medžiaga kūrybai. Tai parodė ir Euromaidano protestai 2013 m. pabaigoje–2014 m. pradžioje, kai palapinių miestelyje Kreščiatike ir Maidane netrūko nuorodų į kazokišką praeitį.

M. Havryliuko kankintojai nesuprato, kad jis buvo ne išimtinis atvejis, o turtingos ir orumo nestokojančios tradicijos dalis. „Istorija yra viena sudėtinių tautinės tapatybės dalių, – IQ sakė istorinės atminties klausimus tyrinėjantis Lietuvos istorijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas Alvydas Nikžentaitis. – Tačiau svarbu, kokia istorija pasiimama tapatybei konstruoti.“

Artima ir svetima LDK

Žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, akivaizdi sąsaja su Ukraina yra bendra LDK istorija. Tik prisijungusi dabartinės Ukrainos žemes, LDK tapo iš tiesų didi. Šalutinis to prisijungimo efektas kaip ir dabartinėje Baltarusijoje – atskiros rusėnų etninės grupės formavimasis. Tačiau tai dar nebuvo lemiamas posūkis į šiuolaikinės politinės tautos atsiradimą, perspėjo A. Nikžentaitis. Ir tuojau pridūrė, kad Ukrainos istoriografijos tėvu laikomas Mychaila Hruševskis LDK yra pavadinęs svetimųjų valdymo laikotarpiu.

Žinoma, tai nereiškia, kad ukrainiečiai nevertina bendros praeities ir jos apskritai neįsileidžia į savo tapatybę. „Turiu jums vieną istoriją. Aš važiuoju tenai su Vyčio ševronu ant rankovės, – IQ pasakojo pagalbą Ukrainos kariams teikiantis Lietuvos švedas Jonas Öhmanas. – Ne kartą buvo, kad nuvažiuoju į dalinį, o ten karininkas pamato ir rauna nuo manęs. „Čia man“, – sako. Tą kniažestvą visi žino.“ Ir vis dėlto ukrainiečių tautai rastis reikėjo ne vien palyginti saugios LDK aplinkos, atskyrusios ją nuo alternatyvaus slaviškų žemių vienijimo centro Maskvoje, bet ir atsiriboti nuo lenkiškos kultūros.

Ir čia esminį vaidmenį atlieka tai, kas ir kaip prisimenama. Kai po 2004 m. Oranžinės revoliucijos Ukrainos prezidentu tapęs Viktoras Juščenka ėmė aktyviai kirsti istorinius saitus su Rusija, šalyje vėl imta daugiau kalbėti apie kazokus kaip ukrainiečių tautos pirmeivius. Kartu buvo keliami ir klausimai apie prieš ATR sukilusių kazokų sprendimą 1654 m. prisiekti ištikimybę Rusijos carui, kaip ir vėlesnius nesėkmingus jų vadų bandymus atgauti prarastą savarankiškumą. „Į pirmą planą, svarstant šituos klausimus, iškyla būtent tie etmonai, kurie bandė nutraukti Perejeslavlio sutartį ir ją pakeisti“, – pabrėžė A. Nikžentaitis.

Ir kovotojai, ir aukos

Sprendžiant iš vėlesnių Rusijos reakcijų ir į Ukrainą nukreiptos propagandos, bene dar didesnį poveikį turėjo suaktyvėjusios diskusijos apie Ukrainos nacionalistų organizacijos–Ukrainos sukilėlių armijos (OUN-UPA) ginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai po Antrojo pasaulinio karo. OUN-UPA palikimas ir ypač Stepano Banderos asmenybė, kaip pabrėžė A. Nikžentaitis, nuo seno buvo aktualiausi būtent Vakarų Ukrainos gyventojams, tačiau V. Juščenkai tai nesutrukdė bent pamėginti suvienyti po Sovietų Sąjungos griūties šalyje susiformavusias skirtingas atminties kultūras. Šiuos darbus esą dar sėkmingiau pratęsė prezidentas Petro Porošenka.

„Gana svarbu, kad šiuo metu tarp kultūrinio ir politinio Ukrainos elito yra konsensusas, kokia ta tapatybė turi būti, kuria linkme ji turi būti formuojama, – teigė A. Nikžentaitis. – Ir jei neiškils reikšmingesnių klausimų, aš manau, mes galėsime po kurio laiko kalbėti, kad ukrainiečių šiuolaikinės tautos susiformavimas jau yra įvykęs faktas.“

Tuo metu, kai kaimynėje Rusijoje rengiamose viešosios nuomonės apklausose vis geriau pasirodo SSRS diktatorius Josifas Stalinas, ukrainiečiai gali vis geriau įvertinti sovietmečio represijas, įskaitant ir 1932–1933 m. milijonus ukrainiečių pražudžiusį badmetį (Holodomorą). „V. Juščenka labai daug prisidėjo, kad ši tema būtų prisiminta, – pasakojo buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje (2006–2010 m.) Algirdas Kumža. – Buvo atverti archyvai, išleista labai daug knygų, prisiminimų, pastatytas paminklas. Ir mūsų prezidentas paminklo atidaryme dalyvavo.“

Holodomoras – nepamirštama skriauda

Kartą ištraukta į dienos šviesą Holodomoro lygio istorija nebegali būti lengvai užmiršta. Kontrasto čia prideda ir autoritarinė Baltarusijos valdžia, iki šiol tebesiremianti sovietine mitologija ir de facto liekanti Rusijos įtakos zonoje. Iš viršaus nuleidžiama užmarštimi bei buldozeriais Minskas ir šiandien kovoja su stichinėmis pastangomis pagaliau įamžinti sovietmečio aukų atminimą masinėje kapavietėje Kuropatų miške.

Gilesnės šaknys

„Ypač priklausomumo ar prijunkimo prie Kremliaus klausimu svarbu, kaip vertinamas sovietinis laikotarpis ir stalinistinės represijos, – IQ sakė nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ Vilniaus skyriaus vadovas Vytis Jurkonis, įžvelgiantis ryškų skirtumą tarp Ukrainos ir Baltarusijos. – Holodomoras, man atrodo, labai giliai įsirėžęs į Ukrainos istorinę atmintį, palyginti su Kuropatų klausimu, kur matome, kad ir dabar Baltarusijoje verčiami kryžiai.“ Pasak eksperto, ukrainiečiai sugebėjo net ir brutaliausios priespaudos sąlygomis išsaugoti istorinę atmintį, kuri buvo suniokota Baltarusijoje.

Neatmestina, kad Ukrainos tautinė tapatybė tiesiog turėjo gilesnes šaknis. A. Nikžentaitis pabrėžė, jog dar XIX a. pabaigoje Ukrainos nacionalinis judėjimas buvo gerokai stipresnis už analogišką judėjimą Baltarusijoje. Tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad vakarinės ukrainiečių gyvenamos žemės po ATR padalijimų daugiau nei 100 metų priklausė Austrijos imperijai.

„Buvimas Austrijos-Vengrijos sudėtyje palengvino tam tikrų politinių ir kultūrinių elitų formavimąsi, ir ši tradicija išlieka visą laiką“, – sakė A. Nikžentaitis. Visa baltarusių gyvenama teritorija, priešingai, iš pradžių atiteko Rusijos imperijai, vėliau tik nedidelė jos dalis priklausė Lenkijai, o jau 1939 m. rudenį įvyko naujas jos sujungimas SSRS sudėtyje. Pasak istoriko, dėl to galiausiai būtent vietos lenkai tapo viena labiausiai atskiros ir savarankiškos Baltarusijos idėją palaikančių grupių.

Iššūkis Kremliui

V. Jurkonis pabrėžė, kad šiandienių Ukrainos ir Baltarusijos skirtumų vis dėlto nereikėtų suvesti vien į istorinės atminties ir tapatybės klausimus. Nepriklausomai Ukrainai lemtingais raidos etapais esą padėjo tai, kad ji buvo didelė, įvairi ir dar padalyta konkuruojantiems oligarchams. O Baltarusijoje valdžios monolitas buvo sunkiau pajudinamas, ir tai galiausiai atvedė prie Aliaksandro Lukašenkos autoritarinio režimo įsitvirtinimo. Atitinkamai didelės ekonominės problemos kursto ukrainiečių nepasitenkinimą ir nusivylimą demokratija, taip pat skatina masinę emigraciją.

Vis dėlto J. Öhmanas pabrėžė, kad Ukrainos žmonių padėtis dėl geopolitinių pokyčių yra palanki, nes prieš akis gali matyti alternatyvą – galimą narystę ES ir NATO. „Rusijoje, pavyzdžiui, apskritai yra katastrofa – ten niekas alternatyvų nemato arba negali matyti, – sakė jis. – O mes jau esame alternatyva. Lietuva yra alternatyva.“

Ukrainiečių judėjimas į Vakarus neišvengiamai turi reikšti didėsiantį atotrūkį nuo Rusijos, kuri per keletą pastarųjų dešimtmečių nuosekliai atmetė vakarietiškas vertybes ir galiausiai pateko į dalinę tarptautinę izoliaciją dėl agresijos prieš tą pačią Ukrainą. Nors galima teigti, kad didieji XXI a. ukrainiečių istorijos sukrėtimai, 2004 m. Oranžinė ir 2014 m. Orumo revoliucijos, iš pagrindų nepakeitė šalies institucijų ir visuomenės, išmoktų pamokų ukrainiečiai taip lengvai nepamirš, o Kremliui jos jau tapo rimtu iššūkiu.

Neginčijamas Ukrainos ir Rusijos visuomenių panašumas iškelia besitęsiančią ukrainiečių kovą dėl politinės laisvės kaip alternatyvą rusų autoritarinės valstybės modeliui. O tai jau yra egzistencinė grėsmė Vladimirui Putinui ir jo aplinkos žmonėms. Taip pat tai reiškia, kad dabartinis Rusijos valdantysis režimas negali palikti Ukrainos likimo valiai. „Rusijai vienas pagrindinių dalykų yra padaryti viską, kad Ukraina netaptų sėkmės istorija, – įsitikinęs V. Jurkonis. – Ji visaip stengsis, kad toliau būtų murkdomasi pelkėje ir liktų kuo mažiau galimybių eiti į priekį.“

Tuo įdomiau, kad dar 1992 m. Ukrainos nacionaliniu himnu tapo kiek pakeistos pirmosios 1863 m. Lvove (Vakarų Ukraina) išleisto Pavlo Čiubinskio patriotinio eilėraščio eilutės. Jose ne tik teigiama, kad „dar nemirė Ukrainos šlovė ir laisvė“, bet ir nuskamba pažadas: „ir parodysime, kad mes, broliai, kilę iš kazokų“.

„Yra dalis žmonių, kurie nepasiduos, kurie nepasitenkins, juo labiau dabar, ir kurie visada kovos, nors sąlygos gali būti labai prastos“, – tai, ką nuolat mato nepaskelbto karo fronte Rytų Ukrainoje, apibendrino J. Öhmanas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų