Laisvės gynėjas

Laisvės gynėjas

Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, kurio 250-ąsias gimimo metinės minimos rugsėjį, vėlesnių kartų atstovų atmintin labiau įsirėžė kaip garsiojo polonezo autorius. Tačiau ne mažiau svarus jo palikimas politikos, diplomatijos ir kultūros srityse.

Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą – tokią priesaiką 1794 m. balandžio 29 d. Vilniuje pasirašė M. K. Oginskis. Garsios didikų giminės atstovas ir buvęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimo iždininkas tapo vienu Tado Kosciuškos sukilimo, įsižiebusio po 1793-iųjų antrojo bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, vadų.

Jis savo lėšomis apmokėjo ir apginklavo sukilėlių dalinį, vadovavo kariniams reidams į dabartinės Baltarusijos teritoriją, Daugpilį. Vis dėlto kur kas gausesnės rusų ginkluotosios pajėgos sukilimą negailestingai slopino. Dalis sukilėlių buvo nužudyti, kiti ištremti į Sibirą, likusieji pasitraukė į užsienį. Iš gimtinės teko bėgti ir M. K. Oginskiui.

„Trys ljė iki pasienio palikome arklius bei karines uniformas ir persirengėme senais redingotais, taip ir pasiekėme pirmuosius austrų postus, iš ten buvome nukreipti į Liubliną. Atvykęs į šį miestą, tuojau susiradau generolą komendantą, kuris, perskaitęs įrašą mano pase, pasakė, kad Galicijoje, kur aš keliauju, nepažįsta jokio Michailovskio ir kad apskritai jis gali duoti leidimą keliauti per Austriją tik tiems, kurie turi rusiškus pasus. Jis įsakė man nedelsiant palikti Liubliną ir keliauti į Tarnogurą, Lenkijos ir Rusijos pasienį“, – priverstinę emigraciją atsiminimuose aprašo pats M. K. Oginskis, kuris į užsienį keliavo prisidengęs Michailovskio pavarde. Į sunkią padėtį patekusiam kunigaikščiui ir jo bendrakeleiviams Lazinskiui ir Prozorui padėjo ponia Soltan, pasiūliusi vyrams vykti apsimetus jos tarnais.

Pasiekęs Vieną M. K. Oginskis susitiko žmoną Izabelę, kuri turėjo pasą vykti į Veneciją. Oginskiams tebuvo likę keli šimtai aukso dukatų, nes visi dvarai ir žemės buvo nusavinti Rusijos imperatorės Jekaterinos II įsakymu. Tiesa, didikui siūlyta parašyti imperatorei, apgailestauti dėl dalyvavimo sukilime, pripažinti kaltę ir gailėtis. Pasipiktinęs kunigaikštis atmetė žeminantį siūlymą ir vėliau atsiminimuose rašė: „Rusijos imperatorė sugeba kilniai atleisti žmogui, kuris gal ir pasielgė netinkamai jos atžvilgiu, bet kuris, kita vertus, dėl savo nepriekaištingo elgesio neprarado teisės į jos pagarbą bei globą, ir ji galėtų tik niekinti tokį, kuris žemintųsi ir dėl jos aukotų savo garbę ir pareigą.“

ATR emigrantai išsibarstė po visą Europą, tačiau dauguma glaudėsi Paryžiuje ir Venecijoje, dideles viltis siedami su naująja Prancūzijos Respublikos vyriausybe ir su generolu Napoleonu Bonapartu, skinančiu pergales Italijoje. Prieš jauną respubliką buvo susivienijusi kone visa senoji Europa, paniškai išsigandusi laisvės, lygybės ir brolybės užkrato. Prancūzai, regis, palaikė per trečiąjį padalijimą 1795 m. galutinai sunaikintos ATR teisę į valstybingumą: Venecijoje prancūzų pasiuntinys kunigaikštį M. K. Oginskį užtikrino, kad Lenkijos egzistavimas yra „… vienintelis Prancūzijos troškimas“. Žlugusios respublikos patriotų atstovybės įgaliotas M. K. Oginskis kaip aneksuotos valstybės atstovas išvyko į Konstantinopolį. Tikėtasi įtikinti turkų sultoną pradėti karą su Rusija, siekiant susigrąžinti neseniai atplėštą Krymą, bet iš sultono išgirdo tik jo mėgstamą atsakymą „Bakalym“ (pažiūrėsim). Žodžiais palaikydami Lenkijos ir Lietuvos siekį atkurti bendrą valstybę, turkai nedrįso veltis į karą su Rusija. Iš Konstantinopolio M. K. Oginskis parašė laišką generolui Napoleonui Bonapartui ir prašė padėti gelbėti Lenkiją ir Lietuvą iš Rusijos nelaisvės. „Kaimynų parklupdyta tauta gali atsitiesti tik paėmusi į rankas ginklą“, – atrašė karvedys. Svetima pavarde prisidengęs didikas, suvokdamas savo misijos beprasmiškumą, iš Konstantinopolio išvyko į Paryžių.

 

Viltys atkurti LDK

Keistomis aplinkybėmis mirus Rusijos carui Pavelui I, į imperijos sostą įžengė Aleksandras I. Kunigaikščiui Adomui Čartoriskiui, artimam naujojo imperatoriaus draugui, padedant, M. K. Oginskiui 1801 m. leista grįžti į tėvynę. Čia jam perduotas valdyti nusenusio dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio dvaras Zalesėje. Pasinaudojęs diplomatiniais sugebėjimais ir asmeniniais ryšiais, M. K. Oginskis pamažu įsijungė į politinę ir visuomeninę veiklą. 1810 m. Aleksandras I jį net paskyrė savo patarėju ir senatoriumi. Tai nepatiko daugeliui lenkų ir lietuvių patriotų, tačiau kunigaikštis pasitikėjo caru, kuris nuolat pabrėždavo nepritariantis Lenkijos ir Lietuvos padalijimui.

M. K. Oginskis tikėjosi Rusijos valdovo malonės, nes jam neliko abejonių, kad Napoleonas, pamynęs visus laisvės idealus ir pasiskelbęs Prancūzijos imperatoriumi, neleis atgimti laisvai valstybei, nors jo kariuomenėje kovėsi lenkų ir lietuvių legionai.
„Nė kiek neabejojau, kad jis panaudos lenkus kaip galingą skydą prieš Rusiją, tačiau tikrai neketina atkurti Lenkijos…“ – 1811 m. Napoleono planus pranašavo M. K. Oginskis.

Tų pačių metų gegužės 27 d. jis su kunigaikščiu Ksaveru Liubeckiu ir grafu Kazimieru Pliateriu parengė memorandumą dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) atkūrimo projekto, o spalio 22 d. parengė LDK atkūrimo, turėjusio užtikrinti kunigaikštystės autonomiją Rusijos sudėtyje, įsako projektą. Projekte siūlyta LDK sudaryti iš 8 gubernijų (Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Voluinės, Podolės ir Kijevo) bei Baltstogės ir Tarnopolio sričių. Jai turėjo vadovauti sostinėje Vilniuje reziduojantis imperatoriaus vietininkas, Sankt Peterburge numatyta steigti kanceliariją Lietuvos reikalams. Šį projektą papildė 1812 m. M. K. Oginskio parengtas LDK konstitucijos projektas. Konstitucijoje, kurią palaikė lietuvių bajorai, daug dėmesio skirta ekonominiams ir socialiniams klausimams, numatyta per 10 metų panaikinti baudžiavą. Tačiau caras Aleksandras I delsė patvirtinti Lietuvos autonomijos projektą. Jis galutinai žlugo, kai 1812 m. Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir visa Lietuva virto karo veiksmų teatru.

 

Kuklusis talentas

Iš pasaulio žemėlapio ištrintos valstybės veikėjas M. K. Oginskis iki šiol labiau prisimenamas ne dėl politinės ar diplomatinės veiklos, bet dėl muzikinio palikimo. Ankstyvoje jaunystėje gavęs išskirtinį išsilavinimą (garsus prancūzų pedagogas Jeanas Rolay auklėjo jaunąjį Mykolą Kleopą Apšvietos epochos dvasia, įdiegė pagarbą darbui ir žmogui), vėliau išgarsėjo kaip kompozitorius, kurio polonezai, mazurkos, valsai, maršai skambėjo kone visose Europos sostinėse. Muzika užbūrė Mykolą Kleopą dar vaikystėje, tad tėvams teko pakviesti dvaro vargonininką Jozefą Kozlovskį, mokiusį muzikos pagrindų ir jų vyresniąją dukrą Žozefiną. Griežtai sustyguotoje jaunojo Oginskio dienotvarkėje muzikuoti teko trumpinant poilsio valandas.

Būdamas labai talentingas ir jau pripažinimo sulaukęs kompozitorius M. K. Oginskis save vertino itin kukliai. „Laiškuose apie muziką“ jis rašė: „Iš tikrųjų turiu tik gerą klausą, giliai jaučiu harmoniją ir turiu skonį, kurį susiformavau klausydamasis ir dažnai grodamas gerą muziką. Jei man keletą kartų pavyko sukurti nedidelės apimties menkniekių, kuriuos mėgėjai ir net labiausiai nusipelnę muzikos specialistai kuo palankiusiai įvertino, jei kartais suspurdėdavo kieno nors jautri širdis, kurios virpesiai sutapdavo su manosios širdies virpesiais, jei grodamas kurį nors polonezą arba dainuodamas romansą brutalių aistrų draskomas žmogus atgaudavo rimtį ir ramybę, negalėčiau teigti, kad tai nutiko dėl mano ypatingo talento, kurio niekada neturėjau…“ Taip save vertino žmogus, kurio garsusis „Polonezas a-moll Nr. 13“, vadinamas „Atsisveikinimu su tėvyne“, jau 200 metų skamba viso pasaulio koncertų salėse.

1802 m. išsiskyręs su pirmąja žmona Izabele ir palikęs jai globoti du mažamečius sūnus Tadą Antaną ir Pranciškų Ksaverą, M. K. Oginskis vedė Žemaitijos bajoro Kajetono Nagurskio našlę, dainininkę Mariją de Neri, kilusią iš Venecijos, garsėjusią grožiu ir talentais. Su Marija jis susilaukė dukrų Amelijos, Idos ir Emos (dar dvi dukros mirė kūdikystėje), sūnaus Irenėjaus Kleopo. Išgražintame Zalesės dvare nuolat lankėsi svečiai, kunigaikštis su dukra Amelija muzikuodavo. Padedamas į Zalesę atvykusio sekretoriaus Leonardo Chodzkos rašė memuarus, skyrė daug dėmesio visuomenės švietimo reikalams, labdaros draugijų veiklai, Vilniaus universitetui padovanojo mikroskopų, teleskopą.

Išvykstančiam studijuoti į Italiją 14-mečiam Irenėjui tėvas 1822 m. surašė „Priesakus sūnui“ ir pamokė: „Gerai pagalvok, ką reiškia žodis „gyvenimas“, – tai ne tik pareiga gyventi, nes gyvybė yra bendras visų gyvų sutvėrimų požymis, bet ir menas gyventi, todėl teks pamąstyti, kaip gyvensi ir koks bus tavo gyvenimo tikslas.“

Jo paties bene didžiausiam tikslui – gyventi laisvoje šalyje – nebuvo lemta išsipildyti. 1823 m. kunigaikštis visam laikui išvyko į Florenciją, ten 1833 m. ir mirė. M. K. Oginskio palaikai ilsisi garsiojoje Šv. Kryžiaus bazilikoje šalia Dante’s, Galilėjaus, Mikelandželo, Gioachino Rossini ir kitų garsenybių amžinojo poilsio vietų. Paskutinius jo gyvenimo metus apkartino skaudžios žinios iš tėvynės: 1831 m. pralaimėtas sukilimas ir uždarytas Vilniaus universitetas.

Sukilėlius aktyviai rėmė ir M. K. Oginskio sūnus Irenėjus, kuris dvare gamino ginklus, liejo sviedinius ir kulkas. Jis nusprendė perkelti Oginskių rezidenciją į Rietavą, kur pastatė rūmus, bažnyčią, užveisė sodą, įrengė parką ir oranžeriją. 1835 m. Rietavo dvaro valdose jaunojo kunigaikščio iniciatyva panaikinta baudžiava, 1859 m. įkurta pirmoji Lietuvoje Žemės ūkio mokykla, moderniai pertvarkyta Rietavo finansinė sistema. Irenėjus, bene vienintelis iš Lietuvos didikų kalbėjęs lietuviškai, davė pradžią Rietavo „Genius Loci“ – mokslo, kultūros, technikos naujovių židiniui. Jo darbus Rietave tęsė vyresnėlis Bogdanas, Plungėje – jaunėlis Mykolas. 1872 m. Rietave įkurta muzikos mokykla, o 1882 m., praėjus vos 10 metų nuo telefono išradimo, miestelyje jau veikė telefono linija, 1892 m. pastatyta pirmoji elektrinė.

 

Sunaikintas turtas

B. Oginskis buvo kultūros mecenatas, organizavęs lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos, palaikęs ryšius su vyskupu Motiejumi Valančiumi, aukodavęs nemažai pinigų knygų leidybai. 1909 m. jam mirus vyriškoji Oginskių giminės šaka nutrūko.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Oginskių rezidencija Rietave perduota Prūsijos generalinio štabo feldmaršalo von Hindeburgo giminei. Karui baigiantis, vokiečių kareiviai nuplėšė varinį rūmų stogą, buvo išgrobstyta biblioteka, meno ir istorinės vertybės.

Atkūrus Lietuvos valstybę, rūmai parduoti iš varžytynių. Juos įsigijęs Budrikių dvarelio savininkas (buvęs samdinys), nesuvokdamas tikrosios vertės, pastatą sugriovė ir išpardavė plytas miestelėnams bei aplinkinių kaimų gyventojams. 1925 m. vietoj vieno vertingiausių Lietuvos dvarų kultūros židinių liko dykvietė.

Kiti dvaro statiniai nuo žemės nušluoti sovietmečiu, pradėjus statyti Rietavo tarybinio ūkio technikumą, sunaikintas sodas. Laimė, pavyko išsaugoti Rietavo muzikos mokyklą.

Pastaraisiais dešimtmečiais stengiamasi atgaivinti kunigaikščių Oginskių paveldą. 2006 m. pirmą kartą į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atvykęs M. K. Oginskio dukters Amelijos provaikaitis kompozitorius, pianistas, muzikologas Ivo Zaluskis palinkėjo „…leisti šio nemirtingo polonezo genui užkoduoti mūsų jausmus ir širdį, kad ne tik mes patys, bet ir mūsų vaikų vaikai atrastų kelią į tėvynę“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų