Laikinosios sostinės fenomenas

Laikinosios sostinės fenomenas

Per dvidešimt nepriklausomybės metų Kaune suformuotas nacionalinių simbolių kompleksas

Kauno kaip laikinosios sostinės statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu įsakymu ar teisės aktu. Kalbant diplomatijos terminais, Kaunas de facto tapo sostine 1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus persikėlus Laikinajai vyriausybei ir apie tai paskelbus „Laikinosios vyriausybės žiniose“. Vis dėlto, kad kolektyvinėje sąmonėje miestas imtų funkcionuoti kaip sostinė, nepakanka jo vien kaip vyriausybės rezidencijos įvaizdžio. Miestas turi būti prisotintas simbolinio turinio, pats privalo tapti nacionalinės simbolių sistemos dalimi, tik tuomet jis atliks esminę – integracinę – sostinės funkciją.

Vilnius kaip kunigaikščių sostinė nuo pat tautinio atgimimo pradžios buvo vienas svarbiausių besikuriančios lietuvių nacionalinės bendruomenės ženklų. Kai po nesėkmingų bandymų atgauti lenkų užimtą Vilnių tapo akivaizdu, kad Kaunas nėra tik laikinas prieglobstis, susirūpinta čia steigti lietuvius vienijančią simbolių sistemą.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui iš vokiečių perimtame įtvirtintame karinės įgulos mieste ryškėjo keletas simbolinių plotmių. Santakoje stūksantys pilies griuvėsiai, Nemuno pakrantėje stovinti apleista ir per karą smarkiai nukentėjusi gotikinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) ir Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčios, taip pat senamiesčio mūrinės architektūros likučiai, gotikinis pirklio, vadinamasis Perkūno, namas liudijo šlovingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos miesto praeitį. Barokinės Kauno šventovės ir Baltąja gulbe praminta Rotušė tapo permainingų XVI–XVIII a. miesto istorijos – ekonominio pakilimo ir nuosmukio, karų ir maro laikotarpio – liudininkai. Vis dėlto 1919 m. iš Vilniaus ir kitų Lietuvos bei Rusijos imperijos vietovių atvykstančius naujakurius pasitikusio miesto veidą formavo ne tiek senasis paveldo sluoksnis, kiek XIX a. carinės gubernijos meto architektūra. Pagal ano amžiaus viduryje sukurtą bendrąjį planą miesto centras iš Santakoje išsidėsčiusio Senamiesčio perkeltas į naujai suformuotą Naujamiestį, o svarbiausia jo arterija tapo Nikolajaus prospektas. Aiškiai įsisąmoninusi miesto užvaldymo svarbą, carinė valdžia centrinėje Kauno erdvėje, specialiai suformuotoje aikštėje Nikolajaus prospekto pradžioje pastatė stačiatikių Šv. Petro ir Povilo soborą. Jis tapo ryškiausiu miestovaizdžio akcentu. XIX a. pabaigoje Kauną apjuosė karinių įtvirtinimų grandinė, vadinamieji fortai, kurie ne tik suteikė miestui tvirtovės statusą ir pavidalą, bet ir nulėmė žemaūgį Naujamiesčio architektūros pobūdį, nes dėl fortifikacinių reikalavimų imta riboti pastatų aukštingumą.

Soboro griauti nesiryžta

Kaunui tapus nepriklausomos Lietuvos laikinąja sostine, imta mąstyti apie būtinybę keisti miesto veidą, „užglaistyti“ svetimųjų (visų pirma, carinio laikotarpio) viešpatystės ženklus ir steigti naujus nacionalinius simbolius. Po ilgamečio carinės gubernijos laikotarpio miesto veidas kreiptas į Vakarus: laikinojoje sostinėje stengtasi kurti lietuvišką ir drauge vakarietišką miesto kultūrą, atsiribojant nuo visa, kas rusiška.

Daugiausia rūpesčio būta dėl Soboro. Dar 1919 m. stačiatikių cerkvė perduota Kauno karinei įgulai ir paversta katalikų šventove – Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Tačiau miesto širdyje stovintis svetimos konfesijos statinys daugeliui tarpukario kauniečių badė akis, iki pat 4-ojo dešimtmečio vidurio spaudoje virė karštos diskusijos dėl Soboro nugriovimo. Jos susipynė su svarstymais dėl paminklinės Prisikėlimo bažnyčios statybų, nes dauguma pasisakiusių už carinės priespaudos simbolio sunaikinimą siūlė šioje centrinėje miesto vietoje statyti naują nepriklausomybę įamžinančią šventovę. Raginimai griauti Soborą aprimo po 1934 m., kai buvo pašventinti Prisikėlimo bažnyčios pamatai Žaliakalnyje, o remontuojant Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią uždažyti slaviški užrašai virš centrinių durų, sakralinė stačiatikių tapyba pilonuose, dailininkas Vladas Didžiokas su mokiniais pertapė apsidės kompoziciją.

Vienas pirmųjų žingsnių simboliškai perkoduojant laikinosios sostinės viešąją erdvę – pervadinti miesto gatves. 1919 m. vasario 16 d. pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių proga centrinė miesto gatvė, iki tol vadinta Nikolajaus prospektu (1918 m. vokiečių dar spėta pervadinti Kaizerio Vilhelmo vardu), pavadinta Laisvės alėja, o viena į ją atsiremiančių gat­vių – Vasario 16-osios vardu. Miesto visuomeninio gyvenimo centru tapusiai aplink Soborą suformuotai aikštei suteiktas Nepriklausomybės pavadinimas. Taip iš šimtametės caro valdžios išsivadavusi lietuvių visuomenė laisvę ir nepriklausomybę pavertė simboliniu laikinosios sostinės urbanistinės erdvės akcentu.

Nors Kaune būta nacionalinio miesto simbolio vaidmenį galinčių atlikti istorinių pastatų – senosios pilies griuvėsiai, Vytauto funduota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, – trūko moderniąją nepriklausomą Lietuvą išreiškiančių objektų. Todėl nuo pat XX a. trečiojo dešimtmečio pradžios susirūpinta tautinį mitą įkūnijančių simbolinių miesto objektų stoka.

Patriotinis kultas

Pasak istoriko Dangiro Mačiulio, centrine laikinosios sostinės vieta, kurioje įkūnyta tarpukario Lietuvos valstybės ideologija, tapo 1921 m. vasario 16 d., švenčiant trečiąsias nepriklausomybės metines, atidarytas Karo muziejus ir jo sodelis. Nacionaliniu simboliu virtęs muziejus atliko ir kolektyvinės atminties konstravimo vaidmenį. Jo ekspozicijoje buvo pristatyta Lietuvos kovų už laisvę istorija. Sodelyje iškilo visas kompleksas paminklų, skulptūrų ir biustų, heroizuojančių kovas už nepriklausomybę, Atgimimo epochos veikėjus ir anoniminius tautos didvyrius (Nežinomo kareivio kapas, Sėjėjo, Knygnešio skulptūros ir Knygnešių sienelė). Ilgainiui susiklostė tradicija muziejaus sodelyje iškilmingai minėti valstybines šventes, Gedulo dieną (spalio 9 d. kasmet minėtos Vilniaus netekties metinės). Kasdienė vėliavos pakėlimo ir nuleidimo ceremonija su nepriklausomybės kovų invalidų eisena, amžinoji ug­nis prie Nežinomo kareivio kapo, miesto orą drebindavę muziejaus bokštelyje kabančio Laisvės varpo dūžiai – visi šie veiksmai virto patriotinio kulto ritualu. Ir tarpukariu, bet ypač pokariu bei 1990 m. atkūrus nepriklausomybę Karo muziejus tapo laikinosios sostinės ikona. Ne tik miesto, bet ir pačios nepriklausomos Lietuvos. Ideologinis šios ikonos turinys susijęs su patriotizmu ir ginkluotu pasipriešinimu okupacijai, taip pat su modernios valstybės tikslais, kuriuos įkūnija funkcionalistinė ketvirtajame dešimtmetyje rekonstruoto muziejaus ir jo bokštelio architektūra (architektai Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazimieras Kriščiukaitis).

Antras reikšmingiausias simbolinis Kauno statinys – Kristaus Prisikėlimo bažnyčia (architektas Karolis Reisonas). Racionalistinės architektūros šventovė įsiliejo į naujai formuojamą modernistinį laikinosios sostinės laikotarpio architektūrinį miestovaizdį ir kartu liudijo jaunos šiuolaikiškos valstybės siekius.

Fortai nulėmė žemaūgį Naujamiesčio architektūros pobūdį, nes dėl fortifikacinių reikalavimų imta riboti pastatų aukštingumą.

Prisikėlimo bažnyčios statyba ant aukšto Žaliakalnio šlaito neabejotinai išreiškia miesto kūrėjų pastangas suteikti upių slėnyje dunksančiam Kaunui stokojamą vertikaliąją ašį. Vieta pasirinkta sąmoningai atsižvelgiant į gerą matomumą iš visų miesto dalių. Vertikaliosios ašies akcentas ryškus ir architektūros projekte: statybų metu tai buvo aukščiausia bazilikinė šventovė Baltijos šalyse (didžiojo bokšto aukštis siekia 70 m). Pabrėžtinas jos stiebimasis į dangų yra ne tik visai krikščioniškajai sakralinei architektūrai būdinga simbolinė dvasingumo, kilimo dievop išraiška, čia slypi ir papildoma – nacionalinio prisikėlimo sakralizavimo – intencija. Dar 1922 m. sumanyta pastatyti bažnyčią kaip padėką Dievui už atgautą Lietuvos laisvę. Pats maldos namų pavadinimas numato gretinimo galimybę – stebuklingas Kristaus prisikėlimas siejamas su stebuklingu tautos ir valstybės prisikėlimu po ilgametės okupacijos. Ši dviguba prasmė turėjo būti akcentuota ir bažnyčios interjere: planuota, kad didįjį altorių puoš 14 m aukščio ir 9 m pločio paveikslas, kuriame bus vaizduojamas ir prisikėlusysis Kristus, ir besikeliantis Vytis, o ant stogo (jo pakraščiuose) ketinta sukurti Kalvarijų skulptūrinę kompoziciją, kurioje Kryžiaus keliai susipintų su tautos kentėjimo keliais. Ant stogo įrengtoje Šv. Kazimiero koplyčioje turėjo degti amžinoji ugnis žuvusiųjų dėl Lietuvos laisvės atminimui, vakarinės pamaldos būtų buvusios skirtos žuvusiųjų dėl nepriklausomybės garbei ir per jas būtų vargonais skambintas valstybės himnas. Prisikėlimo bažnyčia sumanyta kaip panteonas. Specialiai įrengtose kriptose požemyje ketinta laidoti labiausiai nusipelniusius tautos atstovus, į jas perkelti anksčiau mirusių Lietuvos įžymybių palaikus. Šiuos planus sužlugdė užklupusi sovietų okupacija. Po Antrojo pasaulinio karo šventovės pastate įkurta radijo gamykla. Tik atkūrus nepriklausomybę baigta statyti ir konsekruota Prisikėlimo bažnyčia šiandien yra bene ryškiausias Kauno panoramos akcentas, tarpukariu sakralizuotą nacionalinio Prisikėlimo idėją pavertęs vienu esminių šiuolaikinio miesto tapatumo dėmenų.

Daugiau nei laikina rezidencija

Nepriklausomybės idėja įkūnyta ir senosiose (karmelitų) kapinėse. Miesto centre dar 1847 m. įkurtų pagrindinių miesto kapinių katalikų konfesijai skirtas sklypas tarpukariu paverstas nepriklausomybės kovose žuvusiųjų atminimo ir jų aukos įamžinimo vieta. Čia palaidota beveik trečdalis nepriklausomybės kovose žuvusių Lietuvos savanorių, 1930 m. nežinomų karių palaidojimo vietoje pastatytas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“ (dailininkas Stasys Stanišauskas). Ketvirtajame dešimtmetyje susiformavo tradicija Vėlinių dieną rengti oficialius nepriklausomybės kovose žuvusių pagerbimo minėjimus, kuriuose iškilmingą kalbą sakydavo kariuomenės vadas. Vėlinių išvakarėse kauniečiai tvarkydavo ne tik senosiose kapinėse palaidotų artimųjų, bet ir karių savanorių kapus – ši tradicija tęsta net soviet­mečiu iki pat kapinių sunaikinimo 1959–1962 m.

Per 30 laikinosios sostinės gyvavimo metų Kaune sukurta nepriklausomos Lietuvos Respublikos nacionalinių simbolių sistema: gat­vėvardžiai, Karo muziejaus ekspozicija, jo sodelio paminklinių objektų kompleksas bei patriotiniu kultu virtęs ceremonialas, nebaigta statyti paminklinė Prisikėlimo bažnyčia, Nepriklausomybės metinių ir Gedulo dienos (spalio 9 d.) minėjimo tradicijos, nepriklausomybės kovose žuvusių savanorių aukos įamžintos Kauno senosiose kapinėse, gyvos kasmetės žuvusių karių pagerbimo tradicijos per Vėlines. 1939 m., kai Lietuva atgavo Vilnių, tačiau netrukus prarado valstybingumą, Kaunas kolektyvinėje sąmonėje jau buvo virtęs daugiau nei laikina vyriausybės rezidencija, jis jau funkcio­navo kaip pilietinę bendruomenę telkiantis nacionalinių simbolių kom­pleksas. Tai bene geriausiai liudija patriotinių laikinosios sostinės objektų – Laisvės varpo ir Laisvės statulos – įtraukimas į pokario partizanų dainas, pogrindžio spaudos ir dokumentų vinjetes, taip pat laikinosios sostinės traktuotė egzodo bei šiuolaikinėje literatūroje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų