Lisa Klein (Vyto Nevieros nuotr.)

Filmų kūrėja L. Klein: „Net ir nedidelis ryšys pažadina žudytis norintį žmogų iš aklumo“

Filmų kūrėja L. Klein: „Net ir nedidelis ryšys pažadina žudytis norintį žmogų iš aklumo“

JAV režisierė Lisa Klein pati patyrė tai, apie ką atvirauja jos kurtos dokumentinės juostos „Žodis iš S raidės“ herojai. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei pašnekovė pasakojo, kodėl svarbu investuoti į savižudybių prevenciją ir kodėl paskutinę akimirką žmonės visgi nesiryžta nušokti nuo tilto.

– Savižudybė – ne pati lengviausia tema dokumentiniam filmui. Kaip kilo mintis jos imtis?

– Mano tėvas ir brolis nusižudė, kai mokiausi koledže. Ilgus metus savęs klausiau, kodėl, tramdžiau kaltės ir gėdos jausmus. Taip ir nesužinojau, kas paskatino tėvą užbaigti gyvenimą, niekas niekada nepratarė nė žodžio apie brolio mirtį. Motina, netektis išgyvenusi lygiai taip stipriai, niekada garsiai neištarė „mano sūnus nusižudė“.

Atsakymų į kamuojančius klausimus ieškojau ilgai, daug skaičiau, pati rašiau, bendravau su tai išgyvenusiais žmonėmis. Savižudybių skaičius tuo metu JAV smarkiai augo. Nusprendžiau, kad apie tai turiu sukurti dokumentinį filmą.

Iš pradžių nerimavau, kad bus itin sunku rasti žmonių, kurie norėtų ir galėtų dalytis savo istorijomis apie prarastus artimuosius. Tačiau žingsnis po žingsnio atradau bendruomenę žmonių, kurie bandė nusižudyti, bet išgyveno. Galiausiai tai tapo pasakojimu apie išgyvenimą, papildytą istorijomis ir tų, kurie artimųjų neteko.

– Po netekties šeimoje nevengėte apie tai kalbėti. Kodėl praradę artimąjį arba patys svarstantys atimti sau gyvybę dažniausiai užsiveria savyje?

– Manau, kad tai yra neapsakomo dydžio stigma, susiformavęs netinkamas naratyvas, norą kalbėti apie nusižudžiusius artimuosius siejantis su silpnybe. Žmonės mano, kad nėra prasmės tuo dalytis, kad tai reikia pasilaikyti sau. Aš manau, kad yra visiškai priešingai – apie savižudybę privalu kalbėtis.

Toks dalykas kaip savižudybė pirmiausia susijęs su dideliu emociniu skausmu. Kai kurie žmonės iš tiesų nori tiesiog pradingti, tačiau dažniausiai tai yra psichologiškai paaiškinamas skausmas, dėl kurio jie nebenori prabusti ryte. Įsivaizduokite, kaip turėtų būti sunku. Jei prie to dar pridedame užsidarymą savyje, tai tampa nepakeliama. Tarsi nuolatinis galvos daužymas į sieną.

Svarbu sukurti ryšį su žmonėmis, kurie jau turi panašių patirčių. Ne kartą esu buvusi užkalbinta lifte, dėl kokių priežasčių atvykau į vieną ar kitą miestą. Atsakiusi, kad pristatau filmą apie savižudybes, sulaukdavau prisipažinimų ir pasakojimų apie ranką prieš save pakėlusius artimuosius ar draugus. Neįtikėtina, kiek daug žmonių turi, kuo pasidalyti.

Kaip pasakojo viena filmo herojų, tie žmonės, kurie bandė nusižudyti, bet galiausiai minties atsisakė, vengė burtis į bendruomenę, kalbėti su panašią patirtį turinčiais asmenimis, nes baiminosi, kad susirinkusieji gali pradėti dalytis savižudybės receptais. Mūsų darbas yra normalizuoti pokalbį apie savižudybę, paskatinti apie tai garsiai kalbėti.

– Kokius klausimus kelia ir kokių veiksmų imasi savižudybių prevencijos aktyvistai? Kaip vertinate jų darbą?

– Kalbant apie savižudybių prevenciją, daugiausia dėmesio skiriama karštosioms telefonų linijoms, pagalbai nuotoliniu būdu. Tai efektyvu ir itin reikalinga, jei žmogus žengia paskutinius žingsnius savo gyvybės atėmimo link. Tačiau esu įsitikinusi, kad turime apsigręžti ir aiškintis, kokios priežastys lemia, kad žmonės apskritai ima svarstyti žudytis. Neužtenka problemos spręsti jos galutiniame taške – ką daryti, jei žmogus vis bando nusižudyti. Kas bus, jei karštoji linija galiausiai nesuveiks, paprasto pokalbio nebus gana?

Dėl šios priežasties savižudybių prevencijos aktyvistai stengiasi išsiaiškinti žmones kankinančias traumas ir kartu jas gydyti. Jie lankosi mokyklose, kalba apie įtraukties svarbą, apie tokius mažus dalykus kaip šiltą žodį, ištiestą pagalbos ranką – tai, ką neretai priimame kaip savaime suprantama.

Aktyvistai siekia pakeisti ir kai kuriuos teisės aktus. Nesu tikra, kaip sveikatos apsaugos sistema funkcionuoja Lietuvoje, tačiau JAV žmogaus psichikos sveikata yra išbraukta iš sveikatos priežiūros, argumentuojant tuo, kad psichologiniai dalykai yra tik mūsų galvose, tad ne tokie svarbūs. Aš manau, jog toks požiūris turi būti keičiamas, suvokiant, kad kalbame apie vieną kūną, kad jame viskas susiję. Neturime bijoti to pripažinti ir privalome suteikti visiems su mintimis apie savižudybę kovojantiems asmenims reikalingas paslaugas.

– Dėl kokių priežasčių žmonės visgi nenusižudo? Kas nutinka, kad jie nežengia paskutinio žingsnio ir nenušoka nuo tilto?

– Žmonių, kurie svarsto apie savižudybę, tačiau niekada to nepadarys, yra labai daug. Dar kiti galvoja, bet pasiryžę žengti lemtingą žingsnį vis dėlto pasirenka gyvenimą. Tam yra begalė priežasčių, tačiau pagrindinės dvi, mano nuomone, susijusios su akimirkos nušvitimu. Tuo metu, kai žmogų yra užvaldžiusi mintis apie savižudybę, jis tampa aklas net savo artimiesiems arba įtiki, kad šiems be jo bus lengviau. Tačiau užlipęs ant tilto turėklų, jis, pavyzdžiui, netyčia prisimena savo dvynę seserį ar pamirštą draugą, dar kitais atvejais jam nusišypso arba jį užkalbina pro šalį einantis nepažįstamasis. Toks nedidelis ryšys ir pažadina jį iš minėto aklumo.

– Kalbant apskritai apie savižudybę, daugelis dažnai sako, kad mintys apie ją aplanko tada, kai jautiesi vienišas. Bet daugiau ar mažiau kiekvienas iš mūsų dienos pabaigoje esame vieni. Ar sutiktumėte su tokia mintimi?

– Manau, kad ypač svarbus veiksnys yra asmens atsparumas. Turime kalbėti ne apie vienišumą kaip faktą, bet apie žmogaus gebėjimą su juo kovoti. Tai, žinoma, itin sunku – reikalauja gerokai daugiau valios nei ėjimas į sporto klubą. Tačiau esu įsitikinusi, kad to galima išmokti, pavyzdžiui, per dialektinę elgesio terapiją ar medituojant. Nesakau, kad vieni žmonės yra silpnesni, o kiti stipresni, tik ne visi randa būdų, kaip su tuo kovoti.

– Į kokius dalykus siūlytumėte atkreipti dėmesį politikams?

– Psichinės ir fizinės sveikatos priežiūros lygybę. Aš manau, kad visi turi turėti į jas teisę, nesvarbu, kokios yra asmens pajamos. Pavyzdžiui, jau minėta dialektinė elgesio terapija yra itin brangi. Su mintimis apie savižudybę kovojantiems žmonėms svarbu žinoti, kad jie gali ne tik pasikalbėti apie savo problemas, bet ir paprašyti pagalbos bei gydymo.

– Kokią įtaką savižudybių problemai daro socialiniai tinklai?

– Jaučiu, kad dvejopą. Jie leidžia palaikyti ryšį, pavyzdžiui, feisbuko grupėse dalytis patirtimi. Tačiau jie taip pat leidžia anonimiškai tyčiotis ar šaipytis. Nėra jokių ribų.

Kažkuriame socialinių tinklų plėtros etape mes atidarėme Pandoros skrynią, kuri negali būti užverta. Tai – gąsdinantis pasaulis. Tačiau jei galėtume sugalvoti, kaip tokį galingą įrankį panaudoti tinkamai, tai padėtų išspręsti galybę problemų.

Anksčiau vaikai vieni iš kitų šaipydavosi mokykloje, kieme, tačiau namie būdavo supami saugumo ir ramybės. Šiandien taip nebėra. Grįžę namo, patyčias jie patiria internete, tad saugios erdvės nelieka. Todėl tai, kad jie pasiduoda, negali labai stebinti. Ypač paaugliai, neturintys gyvenimo patirties, supratimo, kad vėliau bus geriau.

 

L. Klein

2003 m. pasirodė trumpas dokumentinis filmas „Kulto kultūra: Poseidono nuotykiai“.

2006 m. režisavo juostą „Tai bent šou“.

2012 m. su kolegomis pristatė didelio populiarumo visoje Amerikoje sulaukusį dokumentinį filmą „Dviejų protų“ apie bipoliniu sutrikimu sergančius žmones.

2014–2017 m. režisavo dokumentinį filmą „Žodis iš S raidės“, kuriame pasakojamos savižudybę išgyvenusių žmonių istorijos.

2016 m. sukūrė dokumentinę juostą „Už juoko ir ašarų: vilties kelionė“ apie žmones, kuriems pasireiškia pseudobulbarinio afekto simptomai – nevaldomi juoko arba ašarų priepuoliai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų