Lietuvos rašytojai Vokietijos DP stovykloje. 1947 m. Iš kairės: J. Kaupas, H. Nagys, K. Bradūnas, A. Nyka-Niliūnas

Kūrybiniai atsitraukimai

Kūrybiniai atsitraukimai

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui emigravę lietuvių menininkai kultūrinės veiklos svetur neapleido net spaudžiami sudėtingų gyvenimo realijų

Mokslininkai išskiria keturias ryškias Lietuvos gyventojų emigracijos bangas. Trečiasis masinis išvykimas, kai per Antrąjį pasaulinį karą šalį dėl politinių priežasčių paliko daugiau nei 60 tūkst. gyventojų, šiandieniame ekonominės emigracijos kontekste neatrodo itin didelis. Bet būtina pabrėžti, kad tada išeivijoje atsidūrė patys kūrybingiausi, labiausiai išsilavinę asmenys, sudarę tarpukario Lietuvos kultūrinį branduolį.

Pirmąja stotele jiems tapo Vokietijos DP (angl. Displaced Persons) stovyklos. Prieglobstį ten rado rašytojai, mokslininkai, menininkai, politikos ir kitų sričių atstovai, stovyklose pradėtos plėtoti ir pirmosios kultūrinės iniciatyvos. Nieko nelaukiant stengtasi atkurti svarbiausias šalyje veikusias institucijas, draugijas ir organizacijas. Iš dalies tai buvo tarpukariu pradėtos kurti valstybės tęsinys visiškai naujoje terpėje.

Literatūrinė infliacija

Vieni pirmųjų, 1946 m., apie savo draugijos steigimą paskelbė rašytojai. Tai neturėtų stebinti – stovyklose buvo atsidūrę bemaž du trečdaliai visų lietuvių rašytojų. Apie itin sudėtingas to laiko organizacines ir kūrybines sąlygas leidžia numanyti poeto Henriko Nagio laiškas, 1947 m. rašytas bičiuliui rašytojui Antanui Vaičiulaičiui. Jame atkuriamas toks pirmųjų susirinkimų vaizdas: „Koks nors praeinantis nebūtų atspėjęs, kad tai rašytojų suvažiavimas: taip skurdžiai apsirengę ir tokie pilki jie atrodė! Praeinantis būtų manęs, kad tai kokių darbininkų susitelkimas.“

Nepaisant nepritekliaus ir visiškos nežinomybės dėl ateities, kūrybine prasme šis laikotarpis buvo stebėtinai produktyvus. Prof. dr. Dalios Kuizinienės skaičiavimu, per penkerius metus nuo 1945 iki 1950 m. šių stovyklų gyventojai išleido net 216 grožinės literatūros kūrinių.

Poezijos antologija „Žemė“.

Tiesa, norint teisingai interpretuoti šį skaičių, svarbu suvokti kontekstą. Anaiptol ne visi kūriniai buvo aukšto meninio lygio. Jau minėtas poetas H. Nagys po daugelio metų prisimindamas tą laikotarpį kritiškai konstatavo, kad „ta stovyklinė literatūra buvo pasigailėtina.

Atsirado grafomanų visokių, kiek tik nori: klaikiausių eilėraščių, klaikiausių apysakų. Anatolijus Kairys turėjo prirašęs lagaminą rankraščių. Tai buvo tikra infliacija. Paulius Jurkus juos vadindavo literatūrinėmis kandimis, Pulgis Andriušis – „škorbutais“. Bet buvo ir geros literatūros. Po karo beveik nebuvo ko valgyti, ypač prancūzų zonoje, bet buvo kultūrinis gyvenimas, leido daug laikraščių.“

Šiandien tą DP stovyklų etapą galima vertinti kaip pačių įvairiausių iniciatyvų kupiną laikotarpį, kai tiek pripažinti rašytojai, tiek neseniai plunksną į rankas paėmę asmenys siekė perteikti savo dramatiškas patirtis ir jausenas.

Fabrikų ir kapinių darbininkai

Didžiausia dalis lietuvių iš laikinuoju prieglobsčiu tapusių stovyklų persikėlė į Jungtines Valstijas. Ši šalis lietuvių bendruomenei tapo ne tik naujų galimybių, bet ir naujo kultūrinio gyvenimo centru. Atslūgus persikraustymo emocijoms, spręsta, kaip toliau plėtoti pirmajame išeivijos etape pradėtas iniciatyvas – siekta suteikti joms kokybiškesnį lygmenį. Lengva nebuvo – visi kūrybiniai, organizaciniai darbai būdavo atliekami vakarais ar savaitgaliais, aukojant laisvalaikį ir asmenines lėšas.

Mokslus baigusiems, vokiečių, prancūzų, lotynų ar senovės graikų kalbas išmanantiems ir Lietuvoje svarbias pareigas tarpukariu užėmusiems išeiviams teko dirbti su jų išsilavinimu niekaip nesusijusius darbus. H. Nagys, Insbruko universitete apgynęs filologijos srities disertaciją, turėjo tenkintis prastai apmokamu fabriko braižytojo darbu. Neoptimistiškas jo nuotaikas atskleidė eilėraštis „Pavargęs fabriko darbininkas“.

Poeto Kazio Bradūno padėtis irgi buvo labai sudėtinga – kurį laiką jam teko dirbti duobkasiu, o dar vėliau – akmentašiu. Neturėdamas kito pasirinkimo, duobkasiu yra dirbęs ir rašytojas Marius Katiliškis. Nedaugelis žino, kad šio nuolat perleidžiamo ir į mokyklinius literatūros vadovėlius įtraukto autoriaus 1969 m. Čikagoje išleista apysaka „Duobkasiai“ vaizdžiai perteikia jo paties patirtį. Nepriimtinas M. Katiliškiui buvo ir alinantis darbas pianinų fabrike. Dar vėliau duonai jis užsidirbdavo plieno liejykloje. Apie lietuvių emigrantų gyvenimo vargus pasakoja paskutinis M. Katiliškio romanas „Pirmadienis Emerald gatvėje“.

Leidybos iššūkiai

Nepaisant alinančių darbo sąlygų, panašu, kad skaitymas ir rašymas išliko nuolatinis lietuvių rašytojų prioritetas. Jau 1951 m. Los Andžele išleista poezijos antologija „Žemė“, kurią sudarė Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Juozo Kėkšto, Alfonso Nykos-Niliūno ir nuo patrankos sviedinio skeveldros tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio kūryba. 1952–1959 m. šie asmenys, prie kurių prisijungė dar keletas rašytojų, kritikų ir filosofų, leido išsamų kultūrinį žurnalą „Literatūros lankai“. Dėl keblių organizacinių sąlygų jis buvo redaguojamas JAV, Baltimorės mieste, o kokybišku spausdinimu rūpinosi Buenos Airėse gyvenęs J. Kėkštas. Nepaisant pastangų ir susitelkimo, per septynerius metus tepasirodė aštuoni šio žurnalo numeriai.

Z. Nagytė su broliu Henriku. Freiburgas, Vokietija. 1948 m.

Šiandien literatūros tyrėjai visus „Žemės“ antologijai rašiusius asmenis yra linkę priskirti žemininkų kartai, o „Literatūros lankų“ autorius – lankininkams, nors ir vienur, ir kitur rašė bemaž tie patys autoriai. Gal todėl 1991 m. H. Nagys į klausimą, ar priskiria save kokiam nors literatūriniam judėjimui, atsakė taip: „Mane priskiria žemininkams. „Žemės“ antologija yra nesąmonė išvis. Mes esame tik buvę draugai. Mūsų niekas nejungė, išskyrus literatūrinę draugystę.“

Naujos tapatybės paieškos

Išeivijos kultūriniame gyvenime iš pradžių dominavo vyresnioji karta, kuri bandė tęsti tarpukario Lietuvoje nutrūkusias veiklas, tradicijas ir net naudoti tas pačias meninės raiškos priemones. Bet jaunesniems kūrėjams norėjosi kur kas įvairesnių kultūrinio gyvenimo formų.

Skirtingą kartų požiūrį atskleidžia poeto Algimanto Mackaus laiškas dramaturgui Kostui Ostrauskui. Jame, nevengiant ironijos, pateikiamas toks kasdienybės aprašymas: „Jau metai, kai nuolat dirbu Margučio radijuše. Kiekvieną dieną, išskyrus antradienius bei šeštadienius, migdau klausytojus skelbimais ir tom pačiom plokštelėm. Vienų mažiau, kitų daugiau keikiamas, šneku, ir tiek. Teko nugirsti, jog ypač nemėgiamas esu senųjų lietuvių. Girdi, anas kalba, o mes nesuprantam; anas deda plokšteles, o tokių mes nemėgstam. Sako, reikia lietuviškos (tik lietuviškos!) muzikos, t. y. polkų ir kadrilių. Abejoju, ar ilgai ištversiu.“

Visose srityse pamažu pradėjusį rastis sąstingį sėkmingai suardė liberalios krypties „Santaros-Šviesos“ federacija, 1957 m. susijungusi iš dviejų skirtingų darinių. Aplink ją telkėsi literatūros kūrėjai, filosofai, dailininkai ar tiesiog visuomeniškai nusiteikę asmenys, tad ji vienijo gana plačią auditoriją.

Vienas organizacijos iniciatorių – kultūros istorikas Vytautas Kavolis – kritiškai reziumavo, kad „norint lietuvybę išlaikyti gyvą savo tarpe, reikia atsisveikinti su kai kuriais, kad ir brangiais, Lietuvos prisiminimais, kurie šiandien nebeneša vaisių, ir nukreipti dėmesį į tą vyksmą, kuriuo šiandien realiai reiškiasi lietuvybė“. Taigi, „Santaros-Šviesos“ federacija pirmiausia pabrėžė, kad norint išeivijoje išlaikyti savo identitetą ir kūrybinį potencialą būtina reaguoti į pasikeitusį laiką ir jo iššūkius.

Vertybinės kovos

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, gali pasirodyti keista, kad vos įsikūrusi „Santaros-Šviesos“ federacija sulaukė nemažai kritikos.

„Santaros-Šviesos“ suvažiavimas „Tabor Farmos“ vasarvietėje netoli Čikagos. Iš kairės: R. Kavolienė, M. ir Z. Katiliškiai, V. Ignas, D. Vasiliauskienė, J. Pivoriūnas.

Vyresnieji, katalikiškajam išeivių sparnui atstovavę lietuviai šią organizaciją kaltino bedieviškumu ir vertybių išsižadėjimu. Kunigas Stasys Yla net paskelbė keletą prieš organizaciją nukreiptų straipsnių, teigė, kad „Lietuvių Studentų Santara yra liberalinės ideologijos organizacija, kurios vienas iš svarbiausių tikslų yra sugriauti krikščioniškąjį, arba tiksliau katalikiškąjį pradą lietuvių tautoje“. Laikraštis „Studentų varpas“ 1958 m. šią organizaciją įvertino kaip „subankrutavusio totalitarizmo pasimetusias galvas“.

„Santara-Šviesa“ sudarė galimybes pasireikšti naujiems kūrėjams ir ilgainiui virto terpe drąsesnėms, įvairesnėms iniciatyvoms.

Kilo nemenka poleminė banga. Diskusijos ir naujas žvilgsnis buvo išties reikalingi – jie skatino pokyčius. Per daugelį produktyvios veiklos metų „Santaros-Šviesos“ federacija džiugino lietuvių bendruomenę leidiniais, kultūros vakarais, suvažiavimais, dailės parodomis ir kitomis veiklomis, neturėjusiomis griežtų rėmų. „Santara-Šviesa“ sudarė galimybes pasireikšti naujiems kūrėjams ir ilgainiui virto terpe drąsesnėms, įvairesnėms iniciatyvoms.

Praplėsti akiratį

1968 m. Čikagoje pasirodė dar vienas kultūrinis mėnraštis – „Santaros-Šviesos“ leidinys „Akiračiai“. Retas tuomet galėjo patikėti, kad jis taps toks reikalingas ir reikšmingas. Juk lietuvių kultūrinė spauda, turint omeny ją skaičiusios auditorijos dydį, ir taip buvo pakankamai gausi. Be to, leidėjų laukė iššūkis rasti, kaip padengti leidybos sąnaudas. Šalia to reikėjo spręsti ir žmogiškųjų resursų klausimą. Įvertinus visas šias aplinkybes, leidinys buvo sumanytas kaip trumpalaikė akcija, turėjusi įnešti sumaišties ir sukelti konstruktyvias diskusijas tarp lietuvių išeivių, kaip rašoma ir jo pavadinime – praplėsti akiratį. Pirmajame leidinio numeryje nurodoma, kad jis – „tik priemonė užimti bent kai kuriems tiems mūsų visuomeninio mąstymo takams, kurių kiti vengė“.

Tuo metu išties egzistavo problema, kad vis dažniau išsiskiriant nuomonėms ne kiekvienas galėjo laisvai pareikšti savo poziciją. Kai kurių lietuvių autorių straipsnių išeivijos spauda išvis nespausdino. Tada ir atsirado „Akiračiai“ – drąsus, prieštaringas ir svarbus leidinys, iš tiesų skatinęs įvairesnes, aštresnes diskusijas. Oficialaus redaktoriaus jis neturėjo, bet daugelį metų redakcijos būstinė buvo chemiko, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos steigėjo Karolio Drungos (tikrasis vardas – Jurgis Valiulis) namuose. Mėnraštis buvo leidžiamas net 37 metus, Čikagoje jo paskutinis numeris pasirodė 2005-ųjų sausį. Jame Liūtas Mockūnas su kitais rengėjas išreiškė viltį, kad „Akiračiai“ bus leidžiami ir toliau. Taip ir įvyko – tų pačių metų vasario 16-ąją pasirodė pirmasis jau Lietuvoje išleistų „Akiračių“ numeris. Čia mėnraštis ėjo iki 2010 m.

Tai – tik keletas daugiasluoksnio ir įvairaus išeivijos kultūrinio gyvenimo štrichų, kuriuos šiandien yra būtina analizuoti, suprasti bei įvertinti.

Nacionalinio lietuvių literatūros muziejaus ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukos

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų