Kur talentai?

Kur talentai?

Lietuvos krepšinis žengia į aklavietę? Nors šalies suaugusiųjų ir jaunimo rinktinių pozicijos reitinguose – kaip niekada aukštos, individualiai stiprių žaidėjų stygius gali būti artėjančios krizės ženklas.

Ši problema kaip ant delno išryškėjo per praėjusio Europos čempionato finalą. Iki jo dėl darnaus komandinio žaidimo nužygiavusi Lietuvos rinktinė lemiamoje akistatoje buvo bejėgė prieš Ispaniją. Esminė pralaimėjimo finale priežastis – didžiulis ispanų individualaus meistriškumo pranašumas.

Kitas pavyzdys – šio sezono Eurolyga. Nuo pat 2000-ųjų (žr. lentelę) dar niekad nebuvo, kad Eurolygos klubuose legionierių duoną krimstų vos du lietuviai. Aišku, Jonas Mačiulis ir (ypač) Mindaugas Kuzminskas savo klubuose nėra tik epizodinių vaidmenų atlikėjai, bet…

Kai kas ginčytųsi, kad šalies rinktinės narius susiurbė Kauno „Žalgiris“. Bet realiai iš dabartinės Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionų sudėties lietuvių kitus Eurolygos klubus rimtai domintų tik Paulius Jankūnas. Taip pat jau išvykęs Mantas Kalnietis, kuris kitą sezoną su Milano „Emporio Armani“ ir žais Eurolygoje. Tai viskas. Kur tie laikai, kai Europos arenas užkariaudavo jasikevičiai, macijauskai, šiškauskai, štombergai? Ar tai reiškia šalies krepšinio krizę? Sistemines talentų ugdymo mechanizmo spragas?

A. Sabonis įsitikinęs, kad šalies krepšinio mokykla negamina to, ką turėtų. Ką gamina? Pasak jo, „pusfabrikačius“

Bent jau Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Arvydas Sabonis įsitikinęs, kad šalies krepšinio mokykla negamina to, ką turėtų. Ką gamina? Pasak jo, „pusfabrikačius“.

„Reikia jaunimui mažinti krūvį ir galvoti apie jų meistriškumą. Reikia dirbti su meistriškumu, nes mūsų žaidėjai, patys matote, tokie kaip „pusfabrikačiai“. Jie truputį žino, kad reikia ten užtvarą pastatyti, kad kažkas meta. O laiko kokybiškoms treniruotėms nėra“, – dar rudenį skambiai pareiškė A. Sabonis.

Ar šalies krepšiniui iš tiesų gresia branduolinė žiema ir kodėl nebeužauginama stiprių krepšininkų, ypač gynėjų grandyje? Nuomonių esama įvairių: vieni specialistai ragina palaukti geresnės kartos, o kiti sako, kad jau laikas po truputį skambinti pavojaus varpais.

Sisteminis požiūris

Su A. Sabonio išsakytu požiūriu daugiau ar mažiau sutiko visi žurnalo IQ kalbinti krepšinio treneriai: Šarūnas Sakalauskas, Rūtenis Paulauskas ir Tomas Pačėsas. Vienas pagrindinių jų įvardytų argumentų – Lietuvos legionierių skaičius Eurolygos klubuose. R. Paulauskas ir Š. Sakalauskas pridėjo ir konkurencijos stygių rinktinėje, ypač tarp pirmų, antrų ir trečių numerių.

Kodėl taip yra? Vieną atsakymų pateikė LKF prezidentas A. Sabonis – tai pernelyg didelis treniruočių krūvis ir didžiulis akcentas rezultatams, o ne pastangos, kad talentingi jauni krepšininkai tobulėtų individualiai.

„Lietuvos sporto universitetas paruošia daug trenerių, turime daug valstybės finansuojamų sporto mokyklų, bet individualiai stiprių krepšininkų nėra. Tada reikia aiškintis, kodėl? Mes turime žaidėjų rengimo sistemą, bet ar ji atitinka šiuolaikinius reikalavimus? – retoriškai klausė patyręs krepšinio treneris Š. Sakalauskas. – Jokiu būdu neteigiu, kad viskas tik blogai. Jei taip būtų, neužimtume trečios vietos pasaulio reitinge. Tačiau taip pat nereikia pamiršti, kad esame mažytė valstybė, bandanti atlaikyti didžiųjų spaudimą. Todėl turime nuolat jausti naujausių tendencijų pulsą.“

Jei į Lietuvos krepšinio tinklą pateks gera žuvelė, iš jos tikrai užaugs ryklys arba banginis.

Anot Š. Sakalausko, šalies krepšinio mokykla šiek tiek vėluoja reaguoti į taisyklių naujoves – 2000 m. įvestą 24 sekundžių taisyklę ir užpernai pradėtą taikyti 14-os sekundžių puolimo zonoje pakeitimą.

„Ką sako šie pakeitimai? Kad reikia didesnio greičio, greitų derinių, puikios individualios technikos, staigaus mąstymo. Ar mes visa tai jau įsisąmoninome? Kažin“, – svarstė pašnekovas.
Norint atlikti sisteminius pakeitimus, kurių tikrai reikia, pirmiausia būtina išanalizuoti dabartinę žaidėjų rengimo sistemą. Tačiau Š. Sakalauskas išskyrė tris kertinius akmenis, ant kurių laikosi bet kokia sistema: trenerių paruošimas, treniruočių procesas sporto mokyklose ir trenerių tobulėjimo bei skatinimo modelis.

„Jei vienaip ar kitaip pasuktume šias tris ašis, mažiausiai po 6–8 metų jau galėtume laukti rezultato. Akivaizdu, kad tam reiktų kantrybės, nors šiokie tokie veiksmai jau daromi. Pavyzdžiui, labai teigiamai vertinu sporto gimnazijų įkūrimą Šiauliuose ir Panevėžyje. Čia iš esmės imame tam tikrą pavyzdį iš Prancūzijos internatų sistemos, kur labai puikiai suderinamas sportavimas ir vidurinis mokslas“, – teigiamų poslinkių įžvelgė treneris.

Kibus tinklas

Sostinės krepšinio mokykloje dirbantis R. Paulauskas išsakė kiek kitokią nuomonę, nors taip pat pripažino, kad Lietuvoje jaučiamas individualiai stiprių žaidėjų trūkumas.

Anot jo, kaltinti dabartinę sistemą būtų naivu, nes net Lietuvoje apsilankę specialistai iš Prancūzijos ar Ispanijos stebisi, kaip gerai sutvarkyta šalies krepšinio piramidė, pradedant įvairaus amžiaus Moksleivių krepšinio lygos kovomis, tęsiant Regionine krepšinio lyga, Nacionaline krepšinio lyga ir baigiant LKL.

„Mūsų piramidė gera. Kas tada gali būti blogai? Atrankos sistema. Tačiau ir šiuo klausimu nematau didžiulės bėdos, nes krepšinis susirenka viską, kas geriausia. Tai patvirtina ir kitų sporto šakų atstovai – labai dažnas iš jų būna tas, kuris netiko krepšiniui. Tad krepšinio tinklas surenka tai, kas geriausia. Mes susiurbiame fiziškai, techniškai, psichologiškai pačius stipriausius vaikus. Manau, visa esmė yra talentas. Klysta sakantys, kad daug darydamas pasieksi bet ką. Taip, sunkiai dirbdamas gali tapti vidutinioku, bet jei kalbame apie Lietuvos rinktinę, Eurolygą, čia reikia didžiulio talento“, – pabrėžė R. Paulauskas.

Laikantis tokios nuomonės, pagrindinį krūvį tenka suversti demografijai. Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį neteko 700 tūkst. gyventojų, tad atitinkamai sumažėjo ir imtis, iš kurios gimsta naujosios žvaigždės. Lietuvai telieka laukti. Laukti ir tikėtis naujos talentų kartos?

„Iš esmės, taip, – atsakė R. Paulauskas. – Tokia šiandienė situacija. Tačiau ji nebeviltiška. Turime Tadą Sedekerskį (atstovauja Vitorijos klubui „Laboral Kutxa“), kelis perspektyvius 16-mečius, kurių pavardes minėti šiek tiek ankstoka. Tai nedaug, tačiau esu įsitikinęs, kad pats tinklas veikia. Aišku, iš dalies sutikčiau, kad pas mus kartais per daug dėmesio jau nuo jaunų dienų skiriama taktikoms, pergalėms, rezultatams, bet esmės tai nekeičia. Jei į Lietuvos krepšinio tinklą pateks gera žuvelė, iš jos tikrai užaugs ryklys arba banginis.“

Motyvacijos gniaužtai

Dar vieną nuomonę apie slopstantį talentų fontaną išsakė dabartinis Vilniaus „Lietuvos ryto“ treneris T. Pačėsas. Jo teigimu, jauniems žaidėjams koją kiša šiuolaikiškas, malonumais paremtas gyvenimo būdas, kuris pamažu naikina vidinę motyvaciją.

Kaip pavyzdį T. Pačėsas minėjo Jono Valančiūno kartos rinktinę, kuri į Lietuvą parvežė krūvą medalių ir dar daugiau vilčių, kad auga rimta nacionalinės komandos žaidėjų pamaina. Tačiau į rinktinę kol kas prasibrovė tik J. Valančiūnas, sparčiau progresuoja Edgaras Ulanovas, o kiti gabūs žaidėjai prapuolė malonumų jūroje arba vidutinio lygio komandose.

„Turime vakuumą ir ypač jis bus juntamas, kai M. Kalnietis baigs karjerą rinktinėje. Šiuo metu tikrai nematau realių pretendentų, kurie galėtų jį pakeisti. Gynėjų grandyje atsiliekame nuo stipriausių planetos rinktinių. Kur priežastys? Gal nesusiklostė kartos, gal kreipėme per daug dėmesio į aukštaūgius. Dėl to reikia rimtai susirūpinti. Kitas svarbus aspektas yra šiuolaikinis gyvenimo būdas. Manau, kad jis trukdo siekti maksimumo. Jauni krepšininkai, jei pradeda žaisti, patenka į „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“, bet pameta savo galutinį tikslą. Juos apima pasitenkinimas tuo, ką jau turi, – tai žinomas vardas, Lietuvos grandų klubas, geras atlyginimas. Nebelieka tikrosios motyvacijos, maksimalizmo. Dingsta alkis, o be jo neįmanoma tapti tikra superžvaigžde. Dovydas Redikas gali būti iliustracija, kaip dėl šiuolaikinio gyvenimo, dėl malonumų gali sustoti labai perspektyvi karjera. Krepšinis be aistros, be meilės, be atsidavimo vien tik sportui man neįsivaizduojamas, tai neduos jokio rezultato. O jei pirmesnė mintis yra apie uždarbį, tada ir turime, ką turime“, – ilgą monologą šia tema rėžė T. Pačėsas.

Sostinės sporto mokykloje tyrimą motyvacijos klausimu atlikęs R. Paulauskas vėl sutinka tik iš dalies. Ir grįžta prie tezės, kad tikriems talentams niekada neiškyla klausimų dėl motyvacijos: „Velnias žino, iš kur atsiranda ta motyvacija, bet tikrai talentingiems žmonėms ji visiškai ne problema. To nekeičia nei kiti malonumai, nei uždirbti pinigai – niekas. Motyvaciją priskirčiau prie įgimtų talentų, kurių reikia kiekvienam sportininkui, krepšininkui. Tai tų pačių gerų genų dalis.“

Remiantis jo nuomone, talentingų krepšininkų vakuumas anksčiau ar vėliau bus užpildytas. Bet ar įmanoma tą procesą pagreitinti? Akivaizdu, kad LKF gali įvesti aiškią skatinimo už kiekvieną jaunimo ir nacionalinei rinktinei paruoštą krepšininką sistemą. Vis dėlto kiekvieno Lietuvos trenerio pirminis tikslas turėtų būti parengti gerą, stiprų žaidėją, o ne laimėti vieną iš daugelio 14-mečių finalų ar nugalėti „saboniukus“ ar „marčiulioniukus“. Jei šalies krepšinis grįš prie šaknų, gal po kelerių metų šalies talentus vėl medžios stipriausi Eurolygos ir NBA klubai.

Daugiau leidinio naujienų