Krištolinis batelis prokurorui

Krištolinis batelis prokurorui

Prezidentė vėl leisis į kelionę po šalį, bandydama surasti tą vienintelį ar vienintelę, kuris ar kuri tiktų į generalinio prokuroro kėdę. Atrodo, tai sunkesnė užduotis, nei surasti Pelenę pagal krištolinį batelį.

„Matau, kad jis pasiruošęs konstruktyviam, dalykiniam darbui“, – birželį po susitikimo su kandidatu į generalinius prokurorus Nerijumi Meilučiu Žinių radijui kalbėjo Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. „Man tikrai labai patiko pretendentės požiūris“, – jau rugsėjį apie kitą kandidatę Editą Dambrauskienę žurnalistams sakė parlamento vadovė ir žadėjo pati balsuoti už tai, kad ji būtų patvirtinta generaline prokurore.

Nors protingi ir gražūs pasirodė abu kandidatai, Seimas nepritarė nei N. Meilučio, nei E. Dambrauskienės kandidatūroms į Generalinės prokuratūros vadovus. Birželį už N. Meilučio paskyrimą į šį postą balsavo tik 46 Seimo nariai, 50 buvo prieš, 19 susilaikė. Rugsėjį padėtis buvo panaši – prezidentės siūlymą generaline prokurore skirti E. Dambrauskienę parėmė 50 parlamentarų, 49 buvo prieš, 19 susilaikė. Kitaip tariant, nors pretendentai keitėsi, tokia pati Seimo narių dalis (beveik pusė) nepalaikė Dalios Grybauskaitės kandidatų. Tokia blokuojanti tautos atstovų dalis yra pagrindinė kliūtis, neleidžianti tikėtis sėkmės net ir suradus idealų prokurorą. Kita vertus, galbūt prezidentūra tiesiog nemoka tinkamai pristatyti kandidatų, kad jiems pritartų Seimo narių dauguma?

Kas kaltas?

D. Grybauskaitė po tokio parlamentarų sprendimo užsiminė, kad gali apskritai neteikti naujos kandidatūros šios kadencijos Seimui ir 2016-ųjų rinkimų. Šalies vadovės mintis bene geriausiai įgarsino Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulius. Po to, kai nebuvo patvirtinta antroji kandidatūra, jis žurnalistams pareiškė, kad net jeigu Barackas Obama būtų teikiamas į Lietuvos generalinius prokurorus, jis vis tiek nepereitų Seimo barjero.

Parlamentarai prasitarė, kad D. Grybauskaitė dar iš anksto prieš balsavimą dėl E. Dambrauskienės paskyrimo generaline prokurore įspėjo Seimo valdybą, jog tai bus paskutinis teikimas šiam parlamentui. Toks grasinimas galėjo sukelti priešingą efektą – dalis Seimo narių, naudodamiesi slaptu balsavimu, galėjo tikslingai pasipriešinti šalies vadovės spaudimui, nors viešai prieš balsavimą net trys frakcijos – konservatorių, liberalų ir socialdemokratų – pažadėjo remti kandidatę. Konservatorių frakcijos vadovas Andrius Kubilius nepraleido progos dėl to apkaltinti oponentus: „Valdančioji koalicija nesugeba peržengti per save, per savo asmenines ambicijas. Valdančioji koalicija aiškinasi savo santykius su prezidente.“

Prezidentūros atstovų manymu, Generalinė prokuratūra taip pat tapo užkulisinių intrigų įkaite, kai dalis Seimo narių demonstruoja pasipriešinimą D. Grybauskaitei, o ne konkretiems siūlytiems kandidatams. Tai patvirtintų ir viešai išsakytos nuomonės dėl pretendentų – nei N. Meilučiui, nei E. Dambrauskienei Seimo nariai jokių priekaištų neturėjo. Priešpriešą prezidentei jau seniai gana aiškiai rodė „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos frakcijos, tačiau ir nemažai socialdemokratų nemėgsta D. Grybauskaitės, nes ji kritikuoja Vyriausybę ir Seimą.

Prieš antrąjį balsavimą Seime dėl generalinio prokuroro prezidentūra buvo bemaž tikra, kad gaus pakankamai balsų.

Pačių prokurorų teigimu, nenormali padėtis, kai neapibrėžtam laikui paliekamas laikinasis vadovas (šias pareigas eina buvusio generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis). „Per buvusią generalinio prokuroro kadenciją privirta košės daugiau, nei reikia. Tie patys kandidatai į generalinius prokurorus minėjo, kad prokuratūroje yra daug neišspręstų problemų, padarytų klaidų ir jas būtina taisyti. Todėl jei pripažįstama, kad reikia keisti situaciją, ar būtų moralu leisti dabartinei būklei toliau tęstis?“ – žurnalui IQ kalbėjo prokurorų profsąjungos laikinasis vadovas Julius Rėksnys.

Kaip vieną įsisenėjusių problemų jis įvardijo neskaidrų prokurorų skyrimą į aukštesnes pareigas: „Galima matyti, kaip apygardų vadovais tampa prokurorai, demonstruojantys didžiausią lojalumą dabartinei vadovybei, o ne profesionalumą.“ J. Rėksnio žodžiais, sunku suvokti, kad per 25 nepriklausomybės metus nebūtų užaugę profesionalų, turinčių pakankamai kompetencijos ir gebėjimų užimti generalinio prokuroro vietą. Taip pat jis pripažįsta, kad po dviejų nesėkmingų bandymų dabar būtų sunku surasti stiprų kandidatą: „Stiprus žmogus neis, nes jei bus ryžtingai nusiteikęs keisti įsivyravusią tvarką, politikams tokio nereikės.“

Galbūt ir pati prezidentė padarė klaidų, rinkdamasi pretendentus? Žurnalistė Indrė Makaraitytė dar prieš balsavimą Seime dėl E. Dambrauskienės kandidatūros abejojo, ar Generalinė prokuratūra yra vieta dar vienam eksperimentui, kai vadovauti institucijai siūlomas bemaž niekam nežinomas kandidatas iš provincijos. „Prezidentės santykiai su šia valdančiąja dauguma yra komplikuoti. Suprasti tai galima, bet politinio gyvenimo moralas toks, kad net su didžiausiais vagimis, kurie yra išrinkti tautos, reikia sugyventi. Tokios politinio gyvenimo taisyklės, – IQ kalbėjo I. Makaraitytė. – Jei tu vienoje vietoje užlauži, tave užlaužia kitoje, ypač tokie patyrę vilkai kaip socialdemokratai. D. Grybauskaitei nesiseka sutarti su valdančiaisiais. Žmogiškai galima suprasti. Valdantieji tikrai nėra be dėmės, premjeras žaidžia viešųjų ryšių žaidimus, kilo korupcijos skandalų, gelbėja tik ekonominio augimo banga. Bet politiškai kategoriška prezidentės pozicija, nesitarimas ir nesikalbėjimas lemia tai, kad dėl generalinio prokuroro ji pralaimėjo dukart iš eilės.“

Po nesėkmingo antrojo balsavimo kai kurie Seimo nariai neoficialiai pripažino, kad šalies vadovės pasirinkimas siūlyti E. Dambrauskienės kandidatūrą nekėlė didelio susižavėjimo. „Tokiai institucijai reikia asmenybės. Ji gal ir gera teisininkė, bet kas apie ją žinojo anksčiau? Tokioms institucijoms kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) ar Generalinė prokuratūra turi vadovauti jau reputaciją turintys žmonės. Pavyzdžiui, buvęs VSD vadovas Gediminas Grina nesulaukdavo jokio politinio palaikymo iš Seimo, nes jo tiesiog niekas negerbė. Dabar, kai į Seimą su pasiūlymais ateina Darius Jauniškis, visai kitaip į jį žiūrima“, – neoficialiai kalbėjo vienas Darbo partijos atstovų.

IQ susitikus su prezidentės patarėjais ir pačia prezidente buvo atmesti priekaištai, kad prezidentūra nesikalbėjo su Seimu. Nors viešai nebuvo matoma, pati šalies vadovė susitikinėjo su Seimo valdyba, frakcijų vadovais, o jos vyriausioji patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė aplankė ne vieną parlamentarą. Prieš antrąjį balsavimą dėl generalinio prokuroro prezidentūra buvo bemaž tikra, kad gaus pakankamai balsų. Tačiau Seimo nariai turėjo savo motyvų, prieš kuriuos nublanksta ir duotas žodis.

Gelbėtojai

Nors buvo užsiminta, kad šios kadencijos Seimui gali apskritai nebeteikti naujo kandidato, prezidentė nurodė sieksianti ir toliau ieškoti sutarimo su parlamentu. „Situacija kenkia visos Generalinės prokuratūros darbui, ji turi būti sprendžiama. Todėl toliau bus tęsiama kandidatų paieška“, – žurnalui IQ teigė D. Grybauskaitė.

Po dviejų nesėkmingų bandymų į pagalbą prezidentei suskubo konservatoriai – Jurgis Razma užregistravo Seimo statuto pataisas, pagal kurias būtų atsisakoma slapto balsavimo renkant Seimo pirmininką, jo pavaduotojus, balsuojant dėl nepasitikėjimo kuriuo nors Seimo pareigūnu arba Seimo paskirtu institucijos vadovu. Šiose pataisose numatyta, kad būtų atvirai balsuojama dėl teismų, prokuratūros vadovų, teisėjų ir kitų valstybės įstaigų vadovų paskyrimo ar atleidimo.

Tačiau ši iniciatyva nesulauks kitų frakcijų paramos – prieš tokias Statuto pataisas pasisakė tiek dabartinės valdančiosios koalicijos atstovai, tiek dalis opozicijos. Liberalų sąjūdžio frakcijos vadovas E. Masiulis nepritarimą apibendrino paprastai – dėl konkretaus atvejo nedera keisti visos balsavimų procedūros.

Naujo žibalo į ugnį įpylė partija „Tvarka ir teisingumas“, kai spalio 9 d. viešai paskelbė generalinio prokuroro poste norinti matyti politiką – socialdemokratų atstovą, dabartinį Seimo Teisės komiteto pirmininką Julių Sabatauską. Anot „Tvarkos ir teisingumo“, visa valdančioji koalicija turėtų rekomenduoti prezidentei tokį „konstruktyvų sprendimą“.

Šią mintį pasigavo ir patys socialdemokratai. Jų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė tokį siūlymą pavadino „gražia idėja“, o kandidatą – tinkamu. Keisčiausia, kad pats J. Sabatauskas nesuskubo paneigti tokios galimybės, nors teigė, kad jam buvo netikėtas pasiūlymas ir apie jį sužinojo iš žiniasklaidos. Politikas pareiškė šią situaciją vertinantis pozityviai – kaip norą iš mirties taško išjudinti įstrigusį generalinio prokuroro klausimą. „Teoriškai tai būtų įmanoma, – žurnalui IQ sakė J. Sabatauskas. – Nekalbu konkrečiai apie save, tačiau net ir iš Seimo narių tarpo įmanoma siūlyti kandidatą.“ Jis priminė, kad net keletas parlamentarų buvo siūlyti Konstitucinio Teismo teisėjais, pavyzdžiui, Stasys Stačiokas, Jonas Prapiestis. J. Sabatauskas taip pat atkreipė dėmesį, kad reikia padėti prezidentei pasidalyti atsakomybės našta, esą niekur Europoje nėra taip, kad ta pati politinė institucija ir siūlo, ir tvirtina generalinio prokuroro kandidatūrą: „Galbūt derėtų siūlymo teisę suteikti Vyriausybei ir taip išlyginti valdžių pasidalijimo pusiausvyrą.“

Tačiau „Tvarkos ir teisingumo“ tūpsnis prieš J. Sabatauską neturi jokių perspektyvų. Konstitucija ir net Seimo statutas nenumato jokių galimybių partijoms siūlyti kandidatus į generalinio prokuroro postą. Net neformali rekomendacija prezidentei iš esmės apverstų visą konstituciškai numatytą procesą aukštyn kojomis. Dar svarbesnė aplinkybė – J. Sabatauskas yra politikas. Tai iš principo nedera su deklaruojamu Generalinės prokuratūros nepriklausomumu. Net sustabdęs narystę partijoje, atsisakęs parlamentaro mandato, J. Sabatauskas ir toliau bus vertinamas kaip politikas, socialdemokratų žmogus. Toks precedentas sujauktų teisinės ir politinės valdžių atskyrimo principus, todėl D. Grybauskaitė net nesiims svarstyti šio asmens kandidatūros.

Nepriklausomas, bet savas

Vis dėlto toks pasiūlymas atskleidžia ir kitą žaidimo pusę. Apie šią prasitarė buvęs „tvarkietis“, o dabar Darbo partijos vadovas Valentinas Mazuronis – jis buvusių kolegų siūlymą naujienų agentūrai BNS įvardijo kaip „politinį šantažą“. Socialdemokratai ir kiti valdantieji, pajutę galintys blokuoti bet kurį prezidentės kandidatą, tiesiu tekstu siūlo generaliniu prokuroru skirti saviškį arba ir toliau nespręs situacijos. Kad „tvarkiečiai“ pasiūlė būtent J. Sabatauską, nieko keisto. Būtent šis politikas teikė įstatymų pataisas, leidžiančias Rolandui Paksui vėl būti renkamam į pareigas, prieš kurias einant būtina prisiekti.

Generalinė prokuratūra rūpi bemaž visoms politinėms jėgoms, nes beveik visos turi bėdų su teisėsauga: Darbo partija vis dar laukia sprendimų dėl apgaulingos buhalterijos, socialdemokratai – ar bus pradėti tyrimai dėl „Lietuvos jūrų laivininkystės“ gelbėjimo sandorių ir „Lietuvos geležinkelių“ interesų, Algirdo Butkevičiaus žento įmonės, viešųjų interesų konfliktų ir t. t. „Visais laikais buvo svarbus generalinio prokuroro postas. Ir jis visada buvo politizuotas. Ir konservatoriai, ir socialdemokratai, kurie buvo įtakingiausi koalicijose, norėjo šiai institucijai turėti įtakos“, – teigė I. Makaraitytė. Tačiau politiko paskyrimas generaliniu prokuroru nublokštų Lietuvą keliais dešimtmečiais atgal ir vėl panaikintų ribą tarp politikos ir teisėsaugos.

Stebint viešus politikų komentarus generalinio prokuroro epopėjos tema, į akis krinta dominuojanti piktdžiuga: visi pabrėžia, kad Generalinei prokuratūrai negali neribotą laiką vadovauti laikinas vadovas, tai kenkia visos institucijos darbui, tačiau atsakomybę dėl to siekiama užkrauti tik prezidentei. Kolektyvinės atsakomybės už nepatvirtintas kandidatūras niekas nenori prisiimti – tarsi tie balsavimai Seime būtų ne konkrečių parlamento narių sprendimai, o kokios nors abstrakčios, nežinomos jėgos, kurių niekas negali suvaldyti. Konservatorių frakcijos vadovas A. Kubilius kaltino „sistemą“ (t. y. neoficialų prokurorų klaną), kuri tam priešinosi. Atsakomybės vengia ir Seimo pirmininkė L. Graužinienė. Ji po antrojo nesėkmingo balsavimo nurodė, jog „rezultatą lėmė aplinkybių visuma“.

Stebint viešus politikų komentarus generalinio prokuroro epopėjos tema, į akis krinta dominuojanti piktdžiuga.

Visi politikai viešai skelbia, kad iš Generalinės prokuratūros vadovo tikisi nešališkumo, savarankiškumo ir stipraus stuburo. Paradoksalu, tačiau tokius lūkesčius paneigia visiškai priešingi veiksmai – politikai vis labiau įsitraukia į žaidimus „po kilimu“, kur susipina ne tik norai turėti įtakos skiriant generalinį prokurorą, bet ir platesni politiniai interesai, pavyzdžiui, įkirsti D. Grybauskaitei. Juk, vienaip ar kitaip, pagal Konstituciją būtent šalies vadovui priklauso pagrindinė iniciatyva siūlyti kandidatą į generalinio prokuroro postą, todėl susiformavo politinė tradicija, kad Generalinė prokuratūra (kaip ir VSD) priskiriama prezidento politinės įtakos sferai. Jei šiose institucijose kyla bėdų, vadinasi, iš dalies kaltas ir šalies lyderis. Ir mažai kas prisimena, kad parlamentinės priežiūros atžvilgiu Seimas turi net didesnę įtaką kontroliuoti saugumo ir teisėsaugos institucijas.

Generalinio prokuroro paskyrimas įstrigo, šachmatų terminais kalbant, pato situacijoje. Bet kuris naujas ėjimas padėtį gali tik pabloginti. Tai nulėmė ne tik komplikuoti prezidentės santykiai su dabartine valdančiąja dauguma, bet ir artėjantys Seimo rinkimai. Visiškai tikėtina, kad iki jų ir nebus rastas tinkamas sprendimas.

—–

Ieškomas!

Reikalavimai generaliniam prokurorui

Lietuvos pilietybė, mokėti lietuvių kalbą.

Ne jaunesnis kaip 35 metų.

Nepriekaištinga reputacija.

Aukštasis universitetinis teisinis išsilavinimas, teisės bakalauro ir teisės magistro ar teisininko profesinis kvalifikacinis laipsnis.

Ne mažesnis kaip dešimties metų tarnybos prokuroru ir (arba) teisėjo arba kito teisinio darbo stažas.

Daugiau leidinio naujienų