Konstitucija – politikos produktas

Konstitucija – politikos produktas

Vienas žinomiausių konstitucinės teisės specialistų Europoje prof. Roberto Toniatti aktyviai domisi ir Lietuva. Spalį Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete lyginamosios konstitucinės teisės paskaitas dėstęs mokslininkas pripažino atvykęs ne tik mokyti kitų, bet ir pats sužinoti naujų dalykų. Su R. Toniatti kalbėjosi Rūta Martinkėnaitė ir Eglė Pačebutaitė.

Konstitucinio teismo (KT) sprendimai neretai laikomi politizuotais ir kontroversiškais. Tai pastebima ne tik Lietuvoje. Ar įmanoma atskirti teisę nuo politikos?

– Konstitucija ir teisė apskritai yra politikos produktas. Politika ir teisė visada susijusios. Kalbant apie konstituciją, jautriausia tema išlieka jos interpretavimas. Ir tai turi kontro­liuoti mokslo bendruomenė. Svarbu, kad tiek teisininkai, tiek politologai įvertintų konstitucinius nutarimus ir nebijotų jų kritikuoti. Bėda, kad politologai dažnai iki galo nesupranta teisinių argumentų, kurie nulemia tam tikrus sprendimus, ir mato tik galutinį rezultatą. Teisės disciplinos mokslininkai gali pažvelgti giliau ir techniškai įvertinti KT argumentaciją.

Žodis „konstitucija“ pasauliniu mastu reiškia labai nedaug. Net Kinija turi konstituciją. Sovietų Sąjungoje ji taip pat buvo. Tai – tipinės konstitucijos be realiai egzistuojančio konstitucionalizmo.

 

Dažnai sprendimai dėl konstitucijos laikomi politizuotais, nes nesuvokiama šio teisės akto prigimtis. Mano manymu, konstitucija, pavyzdžiui, amerikietiškoji, turi būti suprantama ir interpretuojama lyg gyva. Tokio požiūrio siūlo laikytis ir Europos Žmogaus Teisių Teismas: tas pats tekstas gali būti interpretuojamas skirtingai, atsižvelgiant į jautrius konkretaus laikotarpio klausimus. Garsiausias pavyzdys yra amerikiečių bylos, susijusios su rasine segregacija. 1894 m. JAV aukščiausiasis teismas paneigė nutarimą, skelbusį, kad rasinę segregaciją ska­tinęs principas „atskirti, bet lygūs“ atitinka šalies konstituciją. 1958 m. tą patį tekstą Aukščiausiasis teismas interpretavo skirtingai: rasinė segregacija ne tik pažeidžia konstituciją, bet ir turi būti sustabdyta, pasitelkiant integraciją. Ir tai įvyko ne dėl politikų įsikišimo, o dėl to, kad pasikeitė pati tauta.

Ką manote apie galimybę piliečiams tiesiogiai kreiptis į KT?

– Nesu didelis tokios idėjos šalininkas. Valstybėse, kuriose ši galimybė numatyta, labai mažas tokių atvejų sprendimų skaičius, pavyzdžiui, Vokietijoje jis siekia vos 3 proc. Manau, kad daug svarbesnis netiesioginis individualus skundas. Tai yra piliečio ar jų grupės kreipimasis, tačiau per teismus. Štai Pietų Afrikos Respublikos pavyzdys. Farmacijos bendrovės čia norėjo saugoti medikamentų nuo AIDS autoriaus tei­ses. Tai būtų pakėlę vaistų kainą. Įsivaizduokite šiandieną: negydyti Ebolos virusu užsikrėtusių žmonių dėl to, kad per brangu? Teismas išaiškino, kad kainos turi būti prieinamos. Tai konkretus visuomenės intereso pavyzdys. Svarbu suprasti, kad teismas yra kompetentingas, tad taip kreipiantis išsaugomas konstitucinis sistemos sąmoningumas.

Lietuvoje daug diskusijų sukėlė referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams, kaip ir tai, kad KT jo iniciatyvas pripažino antikonstitucinėmis. Ką apie tai manote?

– Neskaičiau Lietuvos KT nutarimo šiuo klausimu. Nors sprendimas gimsta visuomenėje, dar nereiškia, kad jis yra kons­titucijos dalis. Tad referendumas, siekiantis pagrin­diniam šalies įstatymui prieštaraujančių tikslų, yra laiko ir pinigų švaistymas.

Kaip žinote, Lietuvoje KT sprendimai yra galutiniai ir neginčijami. Ar yra ribos, kurių KT negali peržengti interpretuodamas konstituciją? Ar turime pasitikėti gera teisėjų valia?

– Manau, kad konstitucinėje valstybėje dėl stabdžių ir atsvarų sistemos niekas neturi galutinio žodžio. Mes, teisininkai, mokomi niekada nepasitikėti gera valia, mums būtinos griežtos ribos.

Jūsų praktikoje man nerimą kelia tai, kad KT priima daugiau nutarimų, susijusių su abstrakčia kontrole negu su konkrečia. Konkreti kontrolė atsiranda, kai į KT kreipiasi individai ar teismai ir nagrinėjami konkretūs atvejai. Lietuvoje, kaip ir Italijoje, nėra galimybės į šią instituciją kreiptis individualiai. Abstrakti kontrolė neišvengiamai bus labiau politizuota, nes ji vykdoma politikų prašymu.

Ar ES pakeitė nacionalinių konstitucinių teismų vaidmenį?

– Gyvename laikais, kai politinės institucijos nenori prisiimti atsakomybės. Šalių narių ir ES teisės santykis turi būti reguliuojamas be aiškiai apibrėžtos viršenybės. Pavyzdžiui, JAV šeštasis konstitucijos straipsnis nurodo aiškią hierarchiją: konstitucija, tarptautinės sutartys, federaliniai teisės aktai, valstijų konstitucija, valstijų teisės aktai. ES to neturi.

Lisabonos sutartyje nėra nė vieno straipsnio, oficialiai įtvirtinančio ES teisės viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu, todėl gyvename visiškame pozityvios teisės vakuume. Europos ir nacionalinės teisės santykį padedanti re­guliuoti priemonė yra vadinamasis teisminis dialogas (judiciary dialogue). Tai nuolatinis procesas. Taip pat svarbu paminėti ES įsipareigojimą gerbti Bendrijos narių nacionalinių konstitucijų identitetą. Tačiau tuomet privalome apibrėžti, kas yra nacionalinis identitetas. Kieno pareiga tai padaryti? ES ar šalių narių? Galutinio atsakymo nėra.

Ar palaikote Ispanijos KT sprendimą dėl Katalonijos referendumo?

– Remiu Kataloniją, bet nemanau, kad atsiskirti nuo Ispanijos būtų teisingas sprendimas. Suprantu jos troškimą turėti didesnę autonomiją, lygiai taip pat Škotijos norą atsiskirti nuo Jungtinės Karalystės. Tačiau mintis apie didesnį naujų nepriklausomų valstybių skaičių Europoje mane gąsdina ir viliuosi, kad šis referendumas neįvyks.

Ispanijos KT šiuo atveju neturėjo kito pasirinkimo. Katalonų nepasitenkinimas suprantamas, tačiau referendumas nėra tinkamas būdas jų tikslams pasiekti. Turi vykti derybos. Šiuo metu tam aktyviai priešinasi valdžioje esančios dešiniosios partijos. Galbūt pasikeitus valdžiai dialogas vyks sklandžiau.

Ką manote apie socialinius pokyčius, globalizacijos įtaką konstitucinėms sistemoms. Kokia jų ateitis?

– Nesu sociologas. Tačiau, mano nuomone, žodis „konstitucija“ pasauliniu mastu reiškia labai nedaug. Net Kinija turi konstituciją. Sovietų Sąjungoje ji taip pat buvo. Tai tipinės konstitucijos be realiai egzistuojančio konstitucionalizmo.

Vienas mano mokslinių interesų yra teisinis pliuralizmas. Šiuo atžvilgiu Lotynų Amerika ar Afrika kur kas labiau pažengusios nei Europa. Jų teisinės sistemos – pliu­ralistinės, o Senajame žemyne egzistuoja vienas monopolinis įsivaizdavimas. Man įdomu, kaip migracija ir globalizacija veikia tokią Europą. Jos gyventojai kiek egocentriški, mažai kreipia dėmesio į kitus. Tačiau teisinė sistema visgi turi nors šiek tiek atspindėti kultūrų įvairovę visuomenėje. Žinoma, tokie procesai vyksta. Kaip pavyzdį galima paminėti religinių konfesijų ar lyčių kvotas teismų sistemose. Jungtinėje Karalystėje yra vadi­namoji baltoji knyga, t. y. oficialus gidas dėl moterų teisėjų skaičiaus. Žinoma, Jungtinė Karalystė – prestižo modelis. Tačiau teisinis jautrumas visuomenei yra svarbus aspektas globalizacijos procesuose.

R. Toniatti

1975 m. įgijo teisės mokslų daktaro laipsnį seniausiame Europos universitete Bolonijoje, šiuo metu yra Trento universiteto (Italija) Teisės fakulteto profesorius.

R. Toniatti taip pat yra vizituojantis dėstytojas Barselonos (Ispanija) Pompeu Fabros universiteto Teisės fakultete, Haifos (Izraelis) universiteto Teisės fakultete bei kitose aukštosiose mokyklose.

2012–2013 m. profesorius buvo Trentino vadybos mokyklos magistrantūros programos „Teisė ir kalba“ mokslinis direktorius.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų