Konkurencijos taisyklių neišmanymas tampa prabanga

Konkurencijos taisyklių neišmanymas tampa prabanga

Neseniai atliktas britų Konkurencijos ir rinkų institucijos (angl. Competition and Markets Authority) tyrimas parodė, kad 77 proc. vietos verslo nesupranta konkurencijos teisės ir vos 6 proc. dalyvavo konkurencijos teisės mokymuose.

Nors tokių duomenų Lietuvoje palyginti negalime, bet turėdami galvoje, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiame daug trumpiau nei Anglija, skaičiai greičiausiai būtų ne mažesni. Verslas žino, kas yra mokestiniai, finansiniai pažeidimai, korupcija, ir deda pastangas nepažeisti susijusių įstatymų. Tačiau konkurencijos teisė vis dar yra šiokia tokia egzotika. O dar didesne egzotika ji tampa, kai susiduriama su Konkurencijos tarybos pareigūnais, atliekančiais tyrimą.

Konkurencijos teisė Lietuvoje skaičiuoja kelis dešimtmečius. Jos taisyklės nustato, kad įmonės negali susitarti dėl kainų arba pasidalyti rinkomis. Taip pat tam tikroje rinkoje dominuojančios bendrovės negali piktnaudžiauti savo padėtimi ir iš rinkos išstumti smulkesnių konkurenčių bei susijungti, jeigu dėl to jos galėtų kontroliuoti rinką.

Pastaruoju metu Konkurencijos taryba deda daug pastangų aiškindama tiek visuomenei, tiek valdžios institucijomis apie sąžiningos konkurencijos reikšmę ir konkurencijos taisykles. Tačiau konkurencijos teisės tikslai vis dar tebėra akademikų ir praktikų diskusijų objektas. Ginčijamasi, ar konkurencijos teisė turi saugoti pačią konkurenciją, vartotojų gerovę ar apskritai būti pasitelkiama įgyvendinant kitus politinius ir socialinius tikslus. Pavyzdžiui, JAV konkurencijos politika paskutiniais dešimtmečiais yra nukreipta išimtinai į vartotojų gerovę: siekiama užtikrinti žemesnes kainas, sudaryti sąlygas naujiems inovatyviems produktams ateiti į rinką ir pan.

O Europos Sąjungoje konkurencijos taisyklių deklaruojamas tikslas – saugoti konkurenciją rinkoje bei užtikrinti sąžiningas ir vienodas sąlygas įmonėms. Tačiau Konkurencijos komisarė Margrethe Vestager vis atviriau kalba ir pripažįsta, kad konkurencijos teisė gali (ar net kai kuriais atvejais turi) būti priemonė siekti kitų socialinių ar politinių ar tikslų. Šitoks „interventionalistinis“ požiūris suteikia daugiau diskrecijos ir įgaliojimų konkurencijos politiką ir teisę įgyvendinančioms institucijoms.

Dėl to siekiama sustiprinti ir nacionalines konkurencijos priežiūros institucijas. Nauja Direktyva dėl konkurencijos institucijų įgaliojimų didinimo siekiama, kad valstybės narės užtikrintų konkurencijos institucijų nepriklausomumą, reikiamus žmogiškuosius bei finansinius išteklius ir suteiktų pakankamus įgaliojimus rinkti įrodymus bei priemones skirti baudas už pažeidimus. Direktyva nuo jos iniciavimo pradžios teisės praktikų buvo vertinama kaip sukurianti griežtesnę konkurencijos teisės priežiūros sistemą.

Nacionaliniai teisės aktai ir jų projektai rodo, kad Konkurencijos tarybos įgaliojimų stiprinimu tiesiogiai siekiama atgrasyti nuo pažeidimų darymo. Dar 2017 m. buvo įvestos baudos viešojo administravimo subjektams už konkurenciją ribojančius sprendimus. O 2018 m. Konkurencijos įstatymo pataisomis, įgyvendinančiomis Direktyvą, taip pat siūlomi nauji pagrindai baudoms už konkurencijos taisyklių pažeidimus.

Už Konkurencijos įstatymo pažeidimus galima gauti nuo 1 iki 10 proc. bendrųjų įmonės metinių pajamų siekiančią baudą. Iš viso už Konkurencijos ir Reklamos įstatymų pažeidimus 2017-aisiais buvo skirta 13,5 mln. eurų baudų. Dažniausiai buvo baudžiamos įmonės statybų sektoriuje, proginių drabužių nuomos bei pardavimo rinkoje, odontologijos, mažmeninės prekybos, agrokultūros sektoriuose. 2017–2018 m. Taryba taip pat atliko pažeidimo tyrimus energetikos, atliekų tvarkymo, medicinos ir farmacijos, automobilių dalių pardavimo ir kituose sektoriuose. Taigi konkurencijos teisės vykdymo laukas yra gana platus ir nereikėtų manyti, kad tik tam tikri sektoriai yra prioritetas ar kad baudžiamos tik didelės įmonės.

Įmonė pajusti sankcijas gali ne tik tada, kai Taryba baigia tyrimą ir nustato konkurencijos pažeidimą – draudžiamą susitarimą, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ar koncentracijos įvykdymą be leidimo. Konkurencijos įstatymas jau dabar numato, o jo pataisos išplečia pagrindus, kada įmonė gali gauti baudą dar tyrimo metu. Pavyzdžiui, jei Tarybai atliekant tyrimą įmonė ar jos darbuotojai nepateiks ar pateiks neišsamius paaiškinimus, įmonei gali būti skirta iki 1 proc. bendrųjų metinių pajamų bauda.

Dažnai nesusimąstoma, bet Konkurencijos taryba atlikdama įstatymo pažeidimo tyrimą turi labai plačias teises. Tarybos įgalioti darbuotojai gali tikrinti ūkinę veiklą, peržiūrėti ir gauti bet kokius dokumentus, bet kokiose laikmenose, taip pat informaciją apie elektroninių ryšio paslaugų abonentus ar naudotojus bei su jais susijusius srauto duomenis ir perduodamos informacijos turinį. Ji turi teisę įeiti ir atlikti patikrinimus tiek įmonės patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse, tiek gyvenamosiose vadovų ir darbuotojų patalpose. Taryba taip pat gali apklausti įvairius asmenis, užantspauduoti įmonės naudojamas patalpas, inicijuoti laikinųjų apsaugos priemonių skyrimą. Tarybos pareigūnų reikalavimai yra privalomi ir už šių reikalavimų nevykdymą taikomos sankcijos. Tad savo įgaliojimais ji yra panaši į kitas valstybės institucijas tokias kaip STT, FNTT ar Mokesčių inspekcija.

Tiek ES konkurencijos politika, tiek Lietuvos įstatymo leidėjo veiksmai rodo, kad konkurencijos priežiūra griežtės. Konkurenciją prižiūrinčios institucijos, įskaitant Lietuvos konkurencijos tarybą, jau turi ir gaus dar didesnius įgaliojimus vykdyti pažeidimo tyrimus ir skirti reikšmingas baudas. Todėl rinkos dalyviai neišvengiamai turės vis daugiau dėmesio skirti darbuotojų mokymams atpažinti galimus konkurencijos pažeidimus jų kasdienėje veikloje, savo verslo operacijų priežiūrai ir vidinėms rizikos valdymo tvarkoms, užtikrinančioms konkurencijos pažeidimų prevenciją.

Rita Griguolaitė yra „Motieka ir Audzevičius“ vyr. teisininkė

Komentarai

  • Dėkui, Rita! Good to know!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų