Audronė Pitrėnienė (Dmitrijaus Radlinsko nuotr.)

Lytinio ugdymo programą rengusi darbo grupė – kompromisas aistroms nugesinti

Lytinio ugdymo programą rengusi darbo grupė – kompromisas aistroms nugesinti

Tikėtis, kad viena kitai oponuojančių vertybių vienybė taps realia politikos priemone, racionalu. Tačiau šiek tiek naivu.

Ministerijų inicijuojamų darbo grupių tikslas – diskutuoti. Idealiuoju atveju į jas įeinantys tam tikrų sričių atstovai ir specialistai tarpusavyje derina informaciją, išklauso ir įsiklauso į vieni kitiems teikiamus pastebėjimus ir siūlymus, atvirai ir viešai bendradarbiauja su visuomene. Oficialų sprendimą dėl darbo grupės rezultatų priima Vyriausybė ir Seimas.

Tai nutiko ir 2016 m. rudenį, kai švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pasirašė Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąją programą, jos įsigaliojimą numačiusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d.

Tačiau nerimas, kad neperšokus griovio, buvo pasakytas „op!“, niekur nedingo. Darbo grupės minėtai programai kurti nariai pripažino: trūko susikalbėjimo, dirbta neproduktyviai, iš pat pradžių nebuvo aišku, kokio rezultato siekia pati Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM).

Jaunimas apie jaunimą

Apie poreikį keisti tuo metu galiojusią lytiškumo ugdymo programą vienos pirmųjų prabilo jaunimo nevyriausybinės organizacijos. Viešą palaikymą tam reiškė Lietuvos mokinių parlamentas, Moksleivių sąjunga, Medicinos studentų asociacija ir kitos jaunimo organizacijos bei Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija. Pastarosios teigimu, tuometė programa stokojo dėmesio realiems gyvenimo atvejams: lytiškai plintančioms ligoms, neplanuotam nėštumui, kontracepcijai, lyčių lygybei.

Visgi postūmį formuoti darbo grupę naujai lytiškumo ugdymo programai rengti davė Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos (NŠTA) raštas tuometiniam ministrui Dainiui Pavalkiui. Minėtoms organizacijoms oponuojanti NŠTA ragino stabdyti teisės aktus, ribojančius tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, kalbėti apie susilaikymą ir partnerių kaitos žalą.

Darbo grupės sudėtis buvo tvirtinama kelis kartus. Procesuose dalyvauti norėjusių interesų grupių sąrašas nebuvo baigtinis, nuolat kildavo ginčai, kurios organizacijos ir atstovai turėtų būti įtraukti.

Iš pradžių trūko žmogaus teises, moterų padėtį ginančių ir jaunimui atstovaujančių organizacijų. Jas įtraukti pavyko po daugybės pokalbių su ministerijos atstovais, viešo spaudimo žiniasklaidoje. „2016 m. kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pradėjome viešai kalbėti apie rengiamą programą, kurios juodraštis rodė, kad tai religiniais įsitikinimais, o ne mokslo faktais besiremiantis dokumentas, – prisiminė žmogaus teisių portalo manoteises.lt redaktorė Jūratė Juškaitė. – Jame buvo rekomendacijų mokytojams vengti kalbėti apie ligas, skatinama susilaikyti nuo lytinių santykių, kontracepcija demonizuota, šeima siejama tik su santuoka.“ Spaudimą esą darė ir dešiniosios organizacijos, nepatekusios į darbo grupės formavimo traukinį.

Chaosas galvose, chaosas popieriuje

Vėliau kritikos sulaukė darbo grupės narių skaičius. Dėl lytiškumo ugdymo programos galiausiai tarėsi 28 organizacijos. Ministerijos požiūriu, tai leido išgirsti visas nuomones. Darbo grupės dalyvių teigimu, sunkino procesą, neužkirto kelio formuotis koalicijoms darbo grupės viduje ir vertė ieškoti kompromisų. „Kartais valandų valandas diskutuodavome dėl esmės nekeičiančio žodžio, kai kurios organizacijos elgėsi destruktyviai, netrūko emocijų. Bet bent jau lygiavertiškumo principas buvo užtikrintas“, – prisiminė tuometinis Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Mantas Zakarka.

Dėl lytiškumo ugdymo programos galiausiai tarėsi 28 organizacijos.

Kitiems tai neatrodė taip akivaizdu. Darbo grupės narius buvo galima suskirstyti į keturias grupes: katalikiškos ir konservatyvios šeimų organizacijos, valstybės institucijos, jaunimo organizacijos bei žmogaus teisių atstovai.

Tuometinis Seimo Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių parlamentinės grupės padėjėjas Mindaugas Kluonis pasakojo, kad pirmoji grupė, į kurią įėjo ir Lietuvos vyskupų konferencija, buvo dominuojanti, antroji – daugiausia ŠMM ir Sveikatos apsaugos ministerijų atstovai – stengėsi, kad programa būtų kuo greičiau paruošta. „Jaunimas bandė laikytis nuošaliai nuo probleminių klausimų, dažniau palaikė antrosios grupės nuomonę, likusios – žmogaus teisių organizacijos – siekė liberalesnio, mokslu grįsto ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijomis paremto lytinio ugdymo“, – teigė M. Kluonis.

Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos atstovės Esmeraldos Kuliešytės teigimu, trečdalis narių apskritai buvo prieš lytinį švietimą: „Tarp visų grupės narių tik trys ar keturi turėjo žmogaus teisėmis besiremiančias pozicijas. Visi kiti nežinojo, kas tai yra.“ Visgi daugiausia kritikos pašnekovė liejo valstybinio sektoriaus atstovams: turėję ginti viešąjį interesą, valdininkai rėmėsi savo konservatyviomis pažiūromis.

ŠMM su tuo nesutiko ir teisinosi atvirumu. „Norėjome, kad šiuo svarbiu klausimu būtų atstovaujama kuo platesniam spektrui nuomonių, – sakė ŠMM Komunikacijos skyriaus atstovai. – Darbo grupės posėdžiai ir konsultacijos su mokslininkais buvo viešos, todėl visi, kurie norėjo, turėjo galimybes teikti pasiūlymus. Į darbo grupę įtraukėme ir atstovus tų organizacijų, kurios pačios nebuvo kreipusios.“

M. Zakarkos požiūriu, iš ministerijos pusės trūko pasiruošimo – nebuvo aišku, kaip procesas pasibaigs ir ko yra siekiama. Taigi klausimai, susiję su pagarba gyvybei nuo prasidėjimo, lytiškumu kaip visą asmenį apimančia tikrove, šeima, pagrįsta vyro ir moters santuoka, ir paauglių lytiniais santykiais, natūraliai atsidūrė aršiausių diskusijų epicentre. Bandymų patraukti juos į savo pusę irgi netrūko.

Kritikos sulaukta ir dėl to, kad dar pačioje pradžioje darbo grupė nesugebėjo susitarti dėl vertybinių nuostatų. Esą, pripažinę, kad egzistuoja pasaulėžiūriniai skirtumai, jos nariai esminiu uždaviniu galėjo išsikelti jų išgryninimą ir sąlyčio taškų paiešką. Tai būtų apsaugoję nuo sprendimų priėmimo daugumos balsavimu.

Kita vertus, darbo grupėje parengtas dokumentas – tik teorija. Kokia informacija pasiekia jauną žmogų mokykloje, daugiau priklauso nuo pedagogų. Nei programa, nei darbo grupės neapsaugos mokinių nuo atvejų, kai gėjai vadinami kanibalais, aiškinama, kad kūdikio sveikata priklauso išimtinai nuo motinos emocijų, o PSO apibūdinama kaip organizacija, skatinanti laimės siekti visuotine masturbacija. Darbo grupėje vykusi kova neabejotinai persikėlė ir į programą įgyvendinančių institucijų kabinetus, kiekvienos mokyklos klasę.

Komentarai

  • Prašome vartoti pilnus minimų moksleivių ir studentų organizacijų vardus: Lietuvos moksleivių sąjunga bei Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA) idant būtų aišku, apie kokias organizacijas kalbama.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų