Kodėl valdžiai verta išnaudoti bandos efektą?

Kodėl valdžiai verta išnaudoti bandos efektą?

Daug naudingų sprendimų valdžia gali priimti atsižvelgdama į tai, kad žmonės linkę elgtis kaip dauguma, – veikia vadinamasis bandos sindromas.

Vakarų pasaulyje nemažai dėmesio sulaukė stumtelėjimo teorija (angl. nudge theory), kuri aiškina, kaip sprendimus šalyje priimantiems asmenims pakreipti piliečių elgesį palankia linkme nenaudojant prievartinių veiksmų ir nemažinant vartotojo pasirinkimo galimybių. Tokios stumtelėjimo priemonės yra švelnios ir pasiteisina ne visada, tačiau išlaidos joms yra nedidelės, o grąža dažnai pranoksta lūkesčius.

Šios teorijos konstruktyvios žinutės pavyzdys Lietuvoje yra neseniai „Sodros“ išplatintas pranešimas dėl gyventojų skolos už privalomąjį sveikatos draudimą (PSD). Jame akcentuota, kad jau surinkta 5,1 mln. eurų, o šios sumos pakaktų Radviliškio ligoninės veiklai visus metus. Pagal stumtelėjimo teoriją tokia žinutė skatina geresnį mokesčių surinkimą negu pranešimas, kad dar 300 tūkst. lietuvių nėra sumokėję PSD įmokų.

Stumtelėjimo teorija remiasi tuo, kad žmogus dažnai elgiasi neracionaliai. Pavyzdžiui, rūkymas, alkoholis ar nesveiki maisto produktai mūsų organizmui naudos nesuteikia, tačiau mes šias prekes vartojame dėl jų teikiamo trumpalaikio emocinio malonumo. Negalima pamiršti ir prekių ar paslaugų pardavėjų interesų – jie dažnai stengiasi užmigdyti racionalumą ir aktyvinti malonumų troškimą.

Stumtelėjimo priemonės yra švelnios ir pasiteisina ne visada, tačiau išlaidos joms yra nedidelės, o grąža dažnai pranoksta lūkesčius.

Vienas iš įprastų stumtelėjimo teorijos priemonių pavyzdžių galėtų būti prekybininkų ir valdžios susitarimas standartiniu alaus bokalu laikyti 0,33 litro bokalą. Jeigu kavinėje klientas paprašytų bokalo alaus, jam atneštų 0,33 litro, nors toks Lietuvoje laikomas mažu. Apskritai žmogaus sveikatai nenaudingų prekių porcijų mažinimas, netgi maisto tiekimas mažesnėse lėkštėse gali sumažinti vartojimą.

Dar viena labai svarbi žmonių elgesio savybė, kuria naudojasi stumtelėjimo teorijos šalininkai, yra mąstymo inertiškumas ir žmonių noras nieko nekeisti. Jeigu asmeniui reikia užpildyti paraišką, kad kažkas pasikeistų, tikėtina, jog nemažai žmonių atras priežasčių, kodėl jie tam neturi laiko, nors toks sprendimas būtų naudingas.

Pavyzdžiui, nesunku nuspėti, kad dabartinės pensijų sistemos dalyvių paprašius nuspręsti, ar jie nori keisti dabartinę sistemą, ar joje likti, veikiausiai dauguma pasirinktų status quo situaciją. Tiesa, rezultatas gerokai pasikeistų, jeigu norintys, kad pensijų sistemoje nevyktų pokyčių, būtų paprašyti užpildyti prašymus, o tie, kurie jų neužpildytų, būtų laikomi pritariančiais keisti dabartinę tvarką.

Vakarų šalyse pastebėta, kad žmonės linkę save palyginti su aplinkiniais ir būti kažkuo pranašesni. Jeigu atsiskaitant už elektros energiją kas mėnesį būtų pateikiami duomenys, kiek tokio paties dydžio būstai kaimynystėje suvartoja elektros, tikėtina, kad daugelis gyventojų, atsidūrusių sąrašo gale, imsis veiksmų norėdami sumažinti elektros vartojimą.

Dar prieš septynerius metus stumtelėjimo teorijos veiksmingumą patikrino Didžiosios Britanijos vyriausybė. Davido Camerono įkurtas komitetas dabar jau yra tapęs privačia įmone, kuri dirba ne tik savo, bet ir kitoms šalims, tokioms kaip Lenkija, Meksika, Moldova, ieškančioms netradicinių opių visuomenei problemų sprendimo būdų.

Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje kiekvienam mokesčių mokėtojui buvo asmeniškai išsiųstas laiškas, kuriame teigta, kad dauguma laiško gavėjo regione gyvenančių asmenų sąžiningai sumokėjo mokesčius, buvo aiškiai apibūdinta sumokėtų mokesčių nauda visuomenei. Dėl tokio eksperimento mokesčių surinkimas padidėjo iki 15 procentų.

Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų