(Pixabay nuotr.)

Kodėl Vakarų pensininkai plaukioja kruizais

Kodėl Vakarų pensininkai plaukioja kruizais

Kaupimas privačiuose pensijų fonduose nėra lietuvių išradimas – nemažoje dalyje užsienio šalių jis jau ne vieną dešimtmetį padeda užsitikrinti sotesnę ir oresnę pensiją.

Senatvės pensijos mūsų šalyje nėra didelės nei absoliučia suma, nei palyginti su darbo užmokesčiu. Štai 2018 m. lapkričio mėnesį vidutinė senatvės pensija sudarė 320 eurų. Remiantis Eurostato duomenimis, vidutinė senatvės pensija, palyginti su priešpensinio amžiaus (t. y. 50–59 metų) asmenų pajamomis, Lietuvoje sudarė apie 45 proc., o Europos Sąjungoje – apie 58 proc. Viena to priežasčių yra ta, kad šalies išlaidos pensijoms sudaro apie 7 proc. BVP, o tai yra kur kas mažiau negu 13 proc., skiriamų vidutiniškai Europos Sąjungoje.

Lietuvoje pensijų sistemos finansavimas yra neatsiejamas nuo mokesčių sistemos ir biudžeto pajamų. „Privalome sau pripažinti, kad tie 7 proc. yra susiję ir su žema mokesčių mokėjimo kultūra Lietuvoje, didele šešėline ekonomika ir, deja, netobula mokesčių sistema, kuri neužtikrina teisingo vienodo apmokestinimo, pavyzdžiui, kai priklausomai nuo veiklos formos už panašią veiklą gaunamos pajamos yra apmokestinamos skirtingai. O mažą pyragą raikyk kiek nori“, – pastebi Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus.

Pensijų reforma ir jų didinimas – ne tik finansinis, bet ir politinis diskusijų objektas, o politika paprastai yra menkai prognozuojama. Tad nespėliojant, kiek 2040-ųjų valdantieji skirs pinigų pensijoms sumokėti, senatve reikėtų pradėti rūpintis patiems.

Kaupimas privačiuose fonduose galėtų suteikti papildomų pajamų senatvėje. Tiesa, Lietuvoje tokia kaupimo forma vis dar įtikina ne kiekvieną.

Šiais metais į pensiją išėjęs vyras bus 63 m. ir 10 mėnesių amžiaus. 2004 m., kai Lietuvoje atsirado galimybė kaupti pensijas privačiai, tokiam vyrui buvo apie 50 metų – pradėjus kaupti tokio amžiaus, sunku tikėtis gauti solidesnį priedą prie „Sodros“ pensijos. Tačiau labai svarbu suprasti, kad pensijos kaupimas yra ne keturiolikos metų, o kelių dešimtmečių užduotis.

Ekspertai kartoja, kad geriausi rezultatai gali būti pasiekiami pradėjus kaupti kuo anksčiau ir pasirinkus investavimo tarpsnį atitinkančias investicijų portfelio sudėtį ir riziką. Kokias sąlygas galima susikurti išmintingai tam ruošiantis, gerai parodo užsienio pensininkų pavyzdžiai.

Iš Vakarų į Rytus

Šiuo metu pensijų fondai yra galinga investicinė jėga visame pasaulyje. Konsultacijų bendrovės „Willis Towers Watson“ duomenimis, 300 didžiausių fondų turto vertė siekia 18,1 trln. JAV dolerių. Iš jų net 151 fondas įkurtas Šiaurės Amerikoje, 83 – Europoje.

Nors Vakarų valstybėse tokie fondai jau seniai laikomi įprastu būdu kaupti senatvei ir milijonai dabartinių pensininkų jau pasinaudojo jų teikiama nauda, posocialistinės valstybės susidūrė su nemažai iššūkių, ieškodamos optimalaus pensijų modelio.

Nuo šių metų Lietuvoje atsisakoma vadinamojo 2+2+2 modelio (kai po 2 proc. nuo atlyginimų perveda „Sodra“, kaupiantysis ir valstybė). Jis keičiamas 4+2 modeliu, kai iš darbuotojo algos bus atskaičiuojama 4 proc., o valstybė kompensuos dar 2 proc. nuo vidutinio atlyginimo. Pensijų kaupimo tvarką prireikė keisti ne tik pas mus. Bene didžiausių reformų sulaukė Lenkija ir Vengrija – pastarojoje fonduose kauptos lėšos buvo nacionalizuotos.

Vis dėlto G. Šimkus nemano, kad Rytų Europos valstybės būtų nesupratusios kaupimo mechanizmų ar principų. „Pensijų sistemos reformos vaisiai ateina negreitai – po dešimtmečių. O politinis procesas yra gerokai intensyvesnis. Perėjimas į kaupimo senatvei sistemą Rytų Europos šalyse neretai buvo pasirinktas finansuoti tam skiriant dalį socialinio draudimo įmokų. Kartais nutinka, kad politinė valdžia pasikeičia, o valstybės biudžete stinga lėšų išlaidoms finansuoti arba nenorima vykdyti nepopuliarių reformų“, – aiškino jis.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė tokį rezultatą aiškina pačios koncepcijos naujumu – reikia laiko prie jos prisitaikyti. „Posovietinėse valstybėse žmonės ilgą laiką labai mažai žinojo apie pensijų fondus, investavimą, finansines paslaugas. Panašaus modelio pensijų fondų sistema tuo metu, kai ji buvo diegiama Vengrijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse ar Slovakijoje, atrodė visiška naujovė ir buvo grindžiama visiškai kitokiais principais negu žmonėms įprastos, valstybės garantuojamos socialinės apsaugos, socialinio draudimo sistemos. Todėl natūralu, kad tokie sprendimai paprastai reikalauja ne tik žinių ir supratimo, bet ir diskusijų, drąsos, ryžto, išminties ir kantrybės“, – mano ji.

Anot pašnekovės, natūralu, kad visos valstybės ieško geriausio ir sau tinkamiausio pensijų sistemos organizavimo būdo, todėl vieni modeliai prigyja, kiti su laiku pakeičiami tinkamesniais.

Geriausio modelio nėra

Nustatydamos kaupimo modelio principus valstybės turi įvertinti daugelį ypatumų – nuo tautos polinkio taupyti ar pensijų sistemos raidos šalyje iki einamojo ir būsimojo laikotarpių ekonomikos, demografijos, pajamų tendencijų, politinio klimato ir panašiai. Todėl pensijų kaupimo modeliai įvairiose valstybėse yra ir panašūs, ir skirtingi.

Pasaulyje egzistuoja įvairiausių kaupimo variantų. Štai, pavyzdžiui, Skandinavijoje veikiantys profesinių pensijų fondai gali būti įsteigiami kolektyvine sutartimi ir tai turi tam tikrų pranašumų –socialiniams partneriams suteikiama galimybė derėtis su valdytojais dėl valdymo įkainių. „Pagrindinis pajamų šaltinis senatvėje Danijoje yra profesiniai pensijų fondai. Valstybė garantuoja pajamas tik tiems, kurie sukaupė labai mažai ar išvis nieko nesukaupė. Iš esmės visi Danijos gyventojai dalyvauja profesiniuose fonduose, kurie, beje, reguliuojami ne valstybės, o dviejų didelių šakų kolektyvinių sutarčių. Panašiai yra ir Nyderlanduose“, – pasakojo E. Radišauskienė.

Būtina pažymėti, kad tokia tradicija šiose valstybėse formavosi ilgą laiką. Nyderlanduose profesiniai pensijų fondai pradėjo steigtis XIX a. pabaigoje. Danijoje Draudimo įstatymas priimtas apie 1900 metus ir nuo tada žmonės naudojasi gyvybės draudimo produktais bei dalyvauja pensijų fondų veikloje. Šioje šalyje seniai susiformavusi socialinio dialogo kultūra, kai sistemoje aktyviai dalyvauja tiek darbuotojai, tiek darbdaviai.

Vis dėlto vieno finansiškai rezultatyviausio modelio nėra. Kiekvienos valstybės pensijų sistema yra savita, todėl iš šalies pasakyti, kiek lėšų pensininkai gauna iš tam tikros pakopos, yra sudėtinga. Juolab ir toje pačioje valstybėje žmonės gali būti skirtingų sistemų dalyviai, todėl vienu atveju didžioji pajamų dalis ateis iš valstybinės sistemos, o kitu – ir iš valstybinės, ir iš pensijų fondo.

Galutinius bendrus finansinius rezultatus labiau lemia ne modelis, o ilgas kaupimo laikas ir tinkama investavimo strategija, kaupimo trukmė, tinkamas investavimas, pensijų fondų taikomi atskaitymai. Efektyviausias yra toks kaupimas, kuris trunka ilgai, o lėšos investuojamos įvertinant asmens gyvenimo ciklą – jauni žmonės turėtų investuoti drąsiau, o vyresni jau siekia išsaugoti per visą gyvenimą sukauptą turtą. Jei laikomasi šių sąlygų, pensijų fondo institucinė struktūra nėra tokia svarbi.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų