M. Garucko nuotr.

Kodėl pražilo D. Gavenonis

Kodėl pražilo D. Gavenonis

(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Vasara. Lietuvos teatrai pagal nežinia kieno išgalvotą taisyklę visi kartu atostogauja, tarsi būtų mokinukai ar studentai. Dar nesulaukęs keturiasdešimt­mečio, bet jau tapybiškai žilas geriausias Lietuvos aktorius Dainius Gavenonis leidžia laiką namie su darželinuku sūnumi laukdamas, kol iš gastrolių po Rusiją grįš žmona, irgi aktorė Rasa Samuolytė.

Čia dera pabrėžti, kad žodžiai „geriausias aktorius“ nėra perdėtas komplimentas, o tikras faktas – D. Gavenonis iš tiesų yra paskelbtas geriausiu 2011 m. Lietuvos teatro aktoriumi.

Jeigu D. Gavenonis yra linkęs su jumis bendrauti, ir pokalbis susiklosto, su juo galima kalbėtis valandų valandas. Todėl man pasirodė, kad sumegzti beribes pokalbio gijas reikėtų pradėti nuo paprasto žmogiško klausimo: kaip gyvenate?

„Gyvenu gerai, nors per praėjusį sezoną patyriau du skaudžius praradimus, – neslepia aktorius. – Mane paliko dvi moterys, kurių viena mane lydėjo visą gyvenimą, kita – pusę gyvenimo. Tai mano mama ir Jūratė Paulėkaitė. Tokių lemtingų žmonių gyvenime pasitaiko nedaug, ir jų praradimo negali nejausti. Asmeninis gyvenimas, meilė, žmona, šeima – tai svarbiausia. Bet artimų žmonių praradimas – kaip rankos pirštų netekimas. Per sezoną netekau dviejų „pirštų“ ir dabar su tuo dera išmokti gyventi. Antai krepšininkas Martynas Pocius puikiai žaidžia turėdamas keturis rankos pirštus, ir to niekas nepastebi. Bet tam reikėjo daug treniruotis. Ir man dar reikia laiko, kad apsiprasčiau su netektimis.“

Pirmą kartą scenografė J. Paulėkaitė atkreipė dėmesį į D. Gavenonį per diplominius spektaklius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir atvedė į tuometį „Vaidilos“ teatrą, pas režisierių Algirdą Latėną. Jo spektaklyje „Mažvydas“ Dainius suvaidino Kasparą. „Tokia buvo mūsų draugystės ir mano aktorinės karjeros pradžia, – prisimena aktorius. – Po to buvo kitų teatrų ir vaidmenų, mūsų drauge su Jūrate sukurti eksperimentiniai spektakliai „Kartu“ ir „Uždaras vakaras“, nuolatiniai pasivaikščiojimai namų link, mano arba jos, ir pokalbiai, pokalbiai… Ir tai nebuvo vien teatras, tai buvo gyvenimas… Dabar to netekau ir man to labai trūksta. Bet gyvenimas susideda iš netekčių ir praradimų. Todėl ir sakau, kad gyvenu gerai.“

Kaip tapti savimi
Pavasarį, Tarptautinę teatro dieną, kai Nacionaliniame dramos teatre vyko Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonija, D. Gavenonis gastroliavo užsienyje. „Labai džiaugiausi, kad tą dieną buvau išvykęs, – prisimena, – kad nereikės stovėti scenoje ir žiūrėti į veidus žmonių, kuriems sunku šypsotis. Gaila, kad pas mus tokia tvarka, kad iš pradžių skelbiami kandidatų trejetukai, o tik paskui skelbiamas tas atseit geriausias. Taip išeina, kad visi trys prieš minutę dar buvo lygūs, o po minutės vienas vaidmuo staiga „pagerėjo“.“

(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Su žmona, aktore R. Samuolyte performanse pagal A. Čechovo „Vyšnių sodą“.

Nors, aišku, Dainiui svarbu, kad ir užpernai gimęs Satino vaidmuo spektaklyje „Dugnas“, ir pernai sukurtas daktaras Stokmanas spektaklyje „Tautos priešas“ buvo pastebėti ir gerai įvertinti. Bet apdovanojimų rengėjų paprašytas pasakyti „keletą prasmingų žodžių“ į kamerą, kad tai paskui būtų parodyta per ceremoniją, pasirinko Arsenijaus Tarkovskio eilėraštį „Tapk savimi“ ir skyrė jį savo „konkurentams“ – Povilui Budriui ir Ainiui Storpirščiui. „Filmavo mane prie Gedimino pilies, romantiškoje aplinkoje tarp berželių, bet per ceremoniją nuskambėjo tik mano paskutiniai pasakyti žodžiai: „Sveikinu su Tarptautine teatro diena!“ Visa kita buvo iškirpta“, – šią stulbinančią žinią aktorius sužinojo vėliau.

D. Gavenonio perskaitytame, bet taip ir nenuskambėjusiame eilėraštyje sakoma štai kas: „Kai rūpesčiai prislėgs, / draugų ir pinigų surasi, / bet teks daug paplušėti / kad taptum savimi“… (laisvas pažodinis vertimas iš rusų k. – K. B.). Eilėraščio epigrafui ir pavadinimui poetas pasirinko Johano Volfgango Goethe’s citatą: „Werde der du bist.“ Šie žodžiai taip pat priskiriami V a. pr. Kr. graikų poetui Pindarui, XIV a. kardinolui Cesare Borgiai, ją savo veikaluose yra naudojęs ir XIX a. filosofas Friedrichas Nietzsche. „Pažinęs save patį – tapk juo!“ – taip šią citatą aiškina tyrinėtojai. Tad ką suvokė apie save ir savo profesiją D. Gavenonis, tapęs Geriausiu aktoriumi?

Garbė išgerti už Žmogų
„Kai manęs klausia, kas yra aktorystė, sakau, kad tai yra mano profesija, iš kurios uždirbu pinigus. Tai trumpiausias ir paprasčiausias atsakymas, kuris tikriausiai atskleidžia ne visa, ką aš apie tai galvoju, – atsako Dainius. – Žiūrovai mus – aktorius – vertina taip, kaip mes vertiname patys save. Aktorius neišvengiamai prisideda prie žiūrovų auklėjimo, ir mes patys suformuluojame žiūrovui jo požiūrį į teatro meną. Todėl ir turime tokį teatrą, kokį turime.“

Spektaklyje „Visuomenės priešas“, vaidindamas daktarą Stokmaną, aktorius tiesiogiai bendrauja su žiūrovais, sėdinčiais salėje. „Klausiau Jono Vaitkaus: su kuo man bendrauti – su „klakeriais“, susodintais žiūrovų vietose, kurie mane plūsta, ar su tikrais žiūrovais? – pernykštes repeticijas prisimena D. Gavenonis. – Režisierius pasakė: bendrauk su netikrais žiūrovais, nes tikrieji tuoj pat nusisuks nuo tavęs, kai į juos kreipsiesi tiesiogiai.“

Kai prieš keletą metų Vengrijoje drauge su kitais lietuvių aktoriais Dainius dalyvavo garsaus vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo projekte, akciją visi pradėdavo nuo to, kad suglausdavo delnus su žiūrovais, paprastais kaimo žmonėmis. „Aš gerbiu tokį teatrą, kuriame ne aktorius naudojasi savo pranašumu prieš žiūrovą, o žiūrovas žengia pirmą žingsnį aktoriaus link, – aiškina aktorius ir priduria: – Todėl ir spektaklyje „Dugne“ su manuoju personažu Satinu išgerti degtinės „už Žmogų“ suteikiama galimybė tik drąsiausiems žiūrovams.“

Panašus, bet kitoks
Nedaugelis, tiesiogiai nesusijęs su teat­ru, įsivaizduoja teatro žmonių atžalų gyvenimą. Artistinių porų, besipelnančių sotesnį pragyvenimą nesibaigiančiose užsienio gastrolėse, atžaloms užkulisių kvapas įsisunkia į jų gyvenimo suvokimą ir pasąmonę nuo mažų dienų. Klausiu, ar aktorius suvokia, kad jo darželinukas sūnus, ko gero, neišvengs tėvų profesinio likimo?

(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

Du Gavenoniai: tėvas ir sūnus.

„Kai, išjungęs kambaryje šviesą buitinio prožektoriuko spindulyje, iš už lovos atlošo rodau jam „pirštų teatrą“, ant pirštų pagalvėlių nupaišęs du veidukus, vieną linksmą, kitą piktą, – jam tąsyk nieko nebūna įdomiau, linksmiau ir paslaptingiau. Ir matau, kad jis jau gyvena teatre, – nė nesigina teatro įtakos sūnui Dainius. – Kai mums gimė sūnus, jis iš karto labai daug kuo buvo panašus į mane. Ir tuo pat metu supratau, kad tai visai kitas žmogus, kuris norės visai kito, nei aš, ir kažko nesugebės, ką sugebu aš, nes tai jo visiškai nedomins. Ir kai matau jame dalykus, kurie man buvo visai svetimi, manau, kad tai yra labai gerai. Jis jau jaučia, ko nori. Ir jeigu norės būti teatre, nevarysiu jo iš ten.“

Beje, D.  Gavenonis tapo aktoriumi ne iškart, tėvai abejojo dėl šio jo pasirinkimo. Jam, kaip ir daugeliui vaikinų, gimdytojai linkėjo kitokios, „rimtesnės“ profesijos. Gyvendamas Kaune būsimasis aktorius mokėsi tuometėje J. Naujalio menų mokykloje ir buvo bergždžiai viliojamas į dailės ir grafikos pasaulį.

„Kokia bus mano teatrinė ateitis, nenoriu spėlioti, bet norėčiau ką nors keisti, – svarsto aktorius ir netikėtai kardinaliai pakeičia temą: – Vakar kelias valandas buvau viename kambaryje, neturinčiame nieko bendra su dabartiniu mano gyvenimu. Tai buvo masažo salonas, tyliai grojo Tibeto mantrų muzika, kambarys irgi buvo apstatytas Tibeto aksesuarais, gulėjau ant stalo, ir švelnios moteriškos rankos darė man masažą. Ir vieną akimirką staiga atsipalaidavau nuo visko, kas mane supa ir kuo gyvenu, – lyg tas Roberto De Niro personažas filme „Kartą Amerikoje“, kai gulėjo kinų kvartalo užkaboriuose ir rūkė opijų (čia, aišku, nebuvo jokių narkotikų). Gulėjau, kaip jis, ir palaimingai šypsojausi, tarsi visus apgavęs ir tuo pat metu niekam blogo nepadaręs. Ir tai buvo nuostabu. Svarbu ir tai, kad tą stebuklingą masažą man darė ne kažkokios burtininkės, o Rasos sesers rankos…“

O dėl savo ankstyvo pražilimo aktorius te pasakė, kad „praeities praradimai ir neišsipildžiusios aistros“ iš tiesų čia niekuo dėtos. Mat jo tėvas, kaip ir jis, pražilo būdamas jaunas, vos trisdešimties. Tad dėl dosniai sidabru padabintos karališkos aktoriaus „ševeliūros“ kalta tik genetika. Ir liaudiški pašmaikštavimai dėl „žilės galvoj“ čia irgi būtų visai ne vietoje…

(Dmitrijaus Matvejevo nuotr.)

„Hamlete“ D. Gavenonis buvo Šmėkla, Klaudijus, „miręs kūnas“ ir Aktorius.

D. Gavenonis
Gimė 1973 m. Kaune;
Apdovanotas Kultūros ministerijos premijomis už geriausią 2001–2002 m. sezono dramos aktoriaus vaidmenį O. Koršunovo spektaklyje „Parazitai“ ir už geriausią 2002–2003 m. sezono dramos aktoriaus vaidmenį O. Koršunovo „Oidipe karaliuje“;
2009 m. už vaidmenis kine pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą;
2012 m. paskelbtas geriausiu Lietuvos aktoriumi už daktaro Stokmano vaidmenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Visuomenės priešas“ (rež. Jonas Vaitkus).

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų