Kodėl mums pavyko

Kodėl mums pavyko

Baltijos šalys vienintelės iš subyrėjusios Sovietų Sąjungos tapo sėkmės istorijomis. Likusios posovietinės valstybės nesugebėjo atsikratyti visų pereinamojo laikotarpio problemų ir netapo saugios, demokratiškos, pasiturinčios. IQ pateikia penkias svarbiausias priežastis, padėjusias Lietuvai išvengti posovietinių spąstų.

Tapatybė

„Pagrindinė nuostata tokia: apginti lietuvybę kaip moralinę kategoriją, moralinę vertybę“, – dar 1990 m. teigė Vytautas Landsbergis. Ši nuostata įprasmina bene didžiausią varomąją jėgą, kuri atvedė iki 1990 m. kovo 11-osios. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje tautinis ir nacionalinis pakilimas buvo kone didžiausias iš visų posovietinių šalių. Lietuvybės išlaikymas ir suvokimas, kad esame „kitokie nei rusai“, padėjo ne tik ryžtingiausiai iš sovietų okupuotų tautų siekti nepriklausomybės, bet ir ją atkūrus kaip įmanoma labiau nutolti nuo buvusios įtakos.

Pirmieji laisvės metai paženklinti papildomais sunkumais – ekonomine blokada, visuotiniu netikrumu. Vėliau stengtasi kuo greičiau atsikratyti to, kas svetima, – išvesti okupantų kariuomenę. Skirtingai nei daugelis kitų sovietinių respublikų, mes galime didžiuotis, kad savo nepriklausomybę iškovojome patys.

Kitoms posovietinėms šalims nepriklausomybė tarsi nukrito po nesėk­mingo 1991 m. rugpjūčio pučo ir Belovežo girios susitarimų. Nemaža dalis naujai susikūrusių valstybių gyventojų net nesijautė patenkinti, kad SSRS subyrėjo. Net ir praėjus daugiau kaip 20 metų nuo Sovietų Sąjungos griūties, remiantis tyrimų centro „Levada“ apklausomis, daugiau nei pusė Rusijos gyventojų gailisi, kad ši imperija žlugo (2003 m. apgailestavo 66 proc., 2013 m. – 56 proc. apklaustųjų). Nenuostabu, jog nemaža dalis naujųjų valstybių pakeitė tik pavadinimą, bet ne valdantįjį elitą ar įpročius.

1989–1992 m. įtampa buvo nemaža ir nesėkmingai pasukę įvykiai galėjo Lietuvoje įplieksti etninių konfliktų židinį.

Nesant aiškaus nacionalinio sukrėtimo ir atotrūkio nuo sovietinės tapatybės, dalis posovietinių visuomenių arba inertiškai parėmė tuos pačius komunistinius vadovus ir partijas (ypač Centrinėje Azijoje), arba po kelerių metų eksperimentų grįžo prie senų įpročių ir net atmetė bandymus kurti nacionalinę, tautinę valstybę (Baltarusija). Posovietinėse šalyse, kuriose aiški tautinė tapatybė nesusiformavo, imtasi spręsti visų pirma ekonomines problemas, tačiau nesutarta dėl geopolitinės orientacijos. Dabartinis Ukrainos karas taip pat primena savo laiku neišspręstas nacionalinės tapatybės problemas. Tiek po Oranžinės revoliucijos 2004-aisiais, tiek po Maidano 2013–2014 m. Ukraina sustiprino nacio­nalinį patriotiškumą, tačiau įtampa visuomenėje iki galo neišsklaidyta.

Lietuvai pasisekė, kad nereikėjo spręsti tapatybės klausimų. Palanki aplinkybė buvo ir tai, kad mūsų tautinė sudėtis buvo gana homogeniška. Pagal 1989 m. gyventojų surašymą lietuviai sudarė beveik 80 proc. visų šalies gyventojų (didesnis etninis homogeniškumas tuo metu buvo tik Armėnijoje – 93 proc., taip pat Azerbaidžane – 83 proc.). Kai kuriose sovietinėse respublikose vietos etninės grupės buvo net mažuma (pavyzdžiui, Kazachstane tik apie 40 proc. visų gyventojų 1989 m. buvo kazachai).

Teritoriniai konfliktai

Byrant SSRS nemaža dalis posovietinių respublikų įsitraukė į tarpusavio konfliktus dėl teritorijų. Tai užprogramavo sovietų klasta perdalyti respublikų sienas, neatsižvelgiant į etniškai jautrias teritorijas, kurti įvairius autonominius darinius. Kartais tikslingai manipuliuota etniškumu, bandant praskiesti tradicines tautines grupes ir taip sumažinti nacionalistinio maišto riziką. Šie klausimai ypač jautrūs tapo Kaukaze. Vienas pirmųjų karštųjų taškų įsiplieskė Kalnų Karabache. Stalino laikais ši teritorija, gyvenama daugiau armėnų, buvo atiduoda Azerbaidžanui. Tačiau menkstant Maskvos priežiūrai dar 1988-aisiais Kalnų Karabacho nacionalinė taryba deklaravo siekį prisijungti prie Armėnijos, ėmė stiprėti smurtiniai išpuoliai. 1992 m. jau vyko tikras Armėnijos ir Azerbaidžano karas, paliaubos paskelbtos tik 1994-aisiais. Iki šiol ši teritorija, nors ir paskelbusi nepriklausomybę, išlieka ginčytina.

Teritorinių konfliktų neišvengė ir Gruzija. Nuo jos atsiriboti nusprendusios Pietų Osetija ir Abchazija ilgai laviravo tarp autonomijos ir galutinio atsiskyrimo, kol padedamos Maskvos visiškai atitrūko nuo Gruzijos po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo.

Moldova taip pat neišsaugojo teritorinio vientisumo, nes ji nuo pat pradžių buvo dirbtinis sovietinio laikotarpio darinys. Dalis dabartinės Moldovos (Besarabija) prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė Rumunijai, tačiau po jo atiteko sovietams, o šie prie Moldavijos Tarybų Socialistinės Respublikos prijungė ir anksčiau sovietų valdytą teritoriją kairiajame Dniestro upės krante. Moldovai paskelbus nepriklausomybę, šis ukrainiečių ir rusų daugiausia gyvenamas kraštas (Padniestrė) pareiškė atsiskiriantis. 1992 m. kelis mėnesius trukęs ginkluotas konfliktas baigėsi paliaubomis, tačiau liko iki galo neišspręstas.

Visi šie teritoriniai konfliktai ne tik pareikalavo aukų, bet ir ilgam sustabdė posovietinių šalių raidą. Rusija beveik visais atvejais naudojosi įšaldytais teritoriniais konfliktais, siekdama, kad šios valstybės jaustų poreikį palaikyti gerus santykius su didžiąja kaimyne, tikėdamosi karinės pagalbos (kaip Armėnija), arba bent jau neprovokuoti Rusijos paramos separatistiniams regionams (kaip Moldova). Tai labai ribojo šių šalių užsienio politikos savarankiškumą. Moldova net savo konstitucijoje buvo įrašiusi neutralumo principą – taip demonstravo neketinsianti siekti narystės euroatlantinėse saugumo organizacijose.

Lietuvoje irgi viskas galėjo pakrypti kitaip, jei po pirmųjų rinkimų valdžios partijos būtų siekusios politiškai neutralizuoti opozicines jėgas.

Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje taip pat bandyta žaisti panašiomis autonomiškumo ir etninių konfliktų kortomis. Dar 1988 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybos ėmė siekti sukurti autonominę sritį LTSR sudėtyje. Manoma, kad tam iš Maskvos dirigavo kai kurie Cent­ro komiteto nariai. 1989 m. rugsėjį Šalčininkų rajono taryba Šalčininkų rajoną paskelbė Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu. Tokį sprendimą 1990 m. priėmė ir Vilniaus rajono taryba. Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1990 m. reikalavo atšaukti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų nutarimus dėl autonomijos, bet jokių radikalių žingsnių nesiimta, nes baimintasi, kad tai gali išprovokuoti vis dar Lietuvoje esančią sovietų kariuomenę. Tik po 1991 m. rugpjūtį Maskvoje įvykusio pučo „autonomininkai“ prarado pasitikėjimą savo jėgomis ir nemaža dalis jų pabėgo iš Lietuvos. Aukščiausioji Taryba, paleidusi Visagino (tuo metu Sniečkaus), Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas, įvedė tiesioginį valdymą, o 1992 m. surengti nauji savivaldos rinkimai. Vis dėlto 1989–1992 m. įtampa buvo nemaža ir nesėkmingai pasukę įvykiai galėjo Lietuvoje įplieksti etninių konfliktų židinį. Laimė, tuomečiai valstybės vadovai sulaukė tinkamo momento ir išsprendė autonomijos problemą.

Geopolitiniai interesai

„Baltijos šalys yra geopolitinė anomalija“, – prieš dešimt metų rašė istorikai Česlovas Laurinavičius, Egidijus Motieka ir Nortautas Statkus („Baltijos valstybių geopolitikos bruožai, XX amžius“, 2005 m.). Šia fraze norėta pabrėžti, kad visos trys Baltijos kaimynės yra plyšyje tarp didžiųjų Europos galių – Vokietijos ir Rusijos, todėl joms nuolat gresia būti įtrauktoms į vienos ar kitos įtakos orbitą. Vien tai, kad Baltijos šalims tarpukariu ir po Šaltojo karo pavyko atgauti nepriklausomybę, yra gana didelis netikėtumas. Todėl Lietuva gali tikėtis tapti savarankiška tik įvykus dideliems geopolitiniams lūžiams.

Subyrėjus SSRS susiformavo palankios aplinkybės Vidurio ir Rytų Europos šalims perorientuoti savo ekonomiką, užsienio ir saugumo politiką į Vakarus – tai buvo erdvė, į kurią mielai ėjo Vakarų kapitalas, o politikai ir ekspertai siekė „civilizuoti“ buvusias sovietinio lagerio visuomenes ir elitą. Vis dėlto daugelis Sovietų Sąjungos respublikų vertintos tik kaip pokomunistinės, prorusiškos, skurdžios ir nenusipelniusios didesnio dėmesio. Jos dažniausiai įvardytos tiesiog kaip Nepriklausomų valstybių sandraugos grupė. Baltijos šalys kurį laiką irgi vertintos gana skeptiškai. Kai 1994 m. Lietuva oficialiai pasiprašė į NATO, niekas netikėjo, kad po dešimties metų tai gali įvykti. Tačiau Baltijos kaimynių užsispyrimas visomis pastangomis artėti prie ES ir NATO, JAV ryžtas remti šias pastangas įtikino net skeptiškus europiečius. Padėjo ir tai, kad nė viena Lietuvos Vyriausybė nesiblaškė dėl eurointegracijos siekių, nesidairė atgal ir nebandė žaisti dvigubų žaidimų, pavyzdžiui, ieškoti sąsajų su Nepriklausomų valstybių sandraugos organizacijomis.

„Labai padėjo amerikiečių „kietos linijos“ šalininkai, kurie neslėpė tuomečių JAV interesų po Šaltojo karo: sulaikyti Rusiją ir skatinti jos orientaciją į Vakarus, konsoliduoti ES ir išlaikyti jos atlantinę perspektyvą“, – teigė politologas Raimundas Lopata. Būtent amerikiečiai buvo ryžtingai nusiteikę pradėti ne tik pirmąją NATO plėtros bangą (Lenkija, Čekijos Respublika ir Vengrija), bet ir antrąją, į kurią pateko Baltijos šalys. Anot R. Lopatos, esminis lūžis, patvirtinęs JAV interesus globoti Baltijos kaimynes, buvo 1998 m. pasirašyta JAV ir Baltijos šalių chartija. 2014 m. ji atnaujinta.

Stipri opozicija

Įstatymuose užfiksuotos demokratinės taisyklės ir laisvi rinkimai dar nebūtinai reiškia, kad tai bus įtvirtinta ir tinkamai įgyvendinama. Net ir Rusijoje ar Baltarusijoje pastaraisiais metais vyko rinkimai, kurie vietos režimo vadinami demokratiškais. Dar Josephas Schumpeteris pirmojoje XX a. pusėje nurodė minimalius procedūrinės demokratijos kriterijus, kad turi vykti realiai konkurencinga politinių veikėjų kova dėl rinkėjų balsų, o laisvi rinkimai turi suteikti galimybę periodiškai perrinkti valdžią. Būtent šių minimalių demokratijos procedūrų nesilaikyta daugelyje posovietinių šalių – net jei rengti rinkimai, dominuojančios valdžios partijos ar lyderiai suvaržydavo opozicijos galimybes laisvai konkuruoti dėl rinkėjų balsų. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Baltarusijoje, net procedūros buvo šiurkščiai pažeidžiamos – keičiama konstitucija, pratęsiamos prezidento kadencijos.

Susivaldyti nuo polinkio riboti opozicijos veiklą buvo sunku net Vakaruose garbinamiems „demokratams“. Gruzijos prezidentas Mikaelis Saakašvilis nevengė varžyti oponentų veiksmų ir dar 2008 m. buvo raginamas nepamiršti išlaikyti demokratijos standartų.

Lietuvoje viskas irgi galėjo pakrypti kitaip, jei po pirmųjų rinkimų valdžios partijos būtų siekusios politiškai neutralizuoti opozicines jėgas. Didelė rizika kilo po 1992 m., kai triuškinama persvara rinkimus į Seimą laimėjo tuometė Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP, arba kaip tuo metu vadinti – buvę komunistai), o 1993 m. prezidentu tapo Algirdas Brazauskas. Tokia valdžios koncentracija kairiųjų ir buvusių komunistų rankose galėjo paskatinti siekius ilgam įsitvirtinti valdžioje, sukurti barjerų opozicijai. Tuo metu lietuvių atsigręžimą į buvusius komunistus įdėmiai sekė ir Vakarai. Lietuva vadinta pirmąja posovietine šalimi, kurioje taip ryškiai veikė švytuoklės principas: dešiniuosius radikaliai keitė kairieji, o šiuos – vėl dešinieji. Latvijoje ar Estijoje tokio dramatiško svyravimo nebuvo ir didelės meilės buvusiems komunistams gyventojai nerodė.

Kaip ir kitose posovietinėse šalyse, politinė korupcija net aukščiausiuose sluoksniuose tapo įprastu dalyku.

Vis dėlto Sąjūdis (vėliau Lietuvos konservatorių partija Tėvynės sąjunga) jau buvo pakankamai subrendusi politinė jėga, kuri sugebėjo net būdama opozicijoje išlaikyti savo elektoratą. Be to, nemažą vaid­menį atliko ir prezidentas A. Brazauskas – jis, skirtingai nei daugelis buvusių komunistinių partijų lyderių kitose posovietinėse respublikose, nesusiviliojo galimybe tapti „amžinuoju“ šalies vadovu. Jau po pirmos kadencijos A. Brazauskas savanoriškai pasitraukė iš rinkimų kovos 1997-ųjų pabaigoje, nors tuo metu turėjo daug galimybių laimėti prezidento rinkimus.

Anot Politologų asociacijos vadovo Liutauro Gudžinsko, pozityviai veikė ir Konstitucijoje nustatytas parlamentinės demokratijos modelis: „Jei būtų buvusi pasirinkta prezidentinė sistema (kaip visose kitose posovietinėse respublikose, išskyrus Baltijos šalis ir Moldovą), vykdomosios valdžios skaidrumo ir atskaitingumo visuomenei garantijos būtų buvusios kur kas mažesnės. Esant tokiai situacijai, galia telktųsi prezidento administracijoje, būtų didesnės paskatos naudotis administraciniais ištekliais, atsirasti „valdžios partijai“ ir konfliktui su opozicija aštrinti.“

Suvaldyti oligarchai

Išbandymą pinigais ir ypač dideliais pinigais atlaikė ne visi posovietiniai lyderiai, smulkesni politikai. Į posovietinę erdvę plūstelėjęs laukinis kapitalizmas buvo išties menkai suvaldomas, o laisvosios rinkos įvedimas į prieš tai centralizuotos, planinės ekonomikos šalis buvo dramatiškas. „Laikotarpį nuo 1990 iki 1993 m. pabaigos būtų galima pavadinti mokėjimo už svetimas klaidas, tiksliau – primestos sovietinės ekonominės sistemos trūkumus, etapu. Šis laikotarpis Lietuvoje pasižymėjo išskirtine, kelis šimtus (1991 m. – 383 proc.) ir net daugiau nei tūkstantį procentų (1992 m. – 1163 proc.) per metus siekiančia infliacija, didžiuliu ūkio nuosmukiu“, – teigė savo komentare dabartinis Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.

Tokiomis sąlygomis (jos buvo gana panašios ir daugelyje kitų posovietinių respublikų) greitas praturtėjimas tapatintas su galia ir valdžia. Privatizavimo eksperimentai taip pat pranašumą suteikė tuomečiams politikams ir buvusiems sovietinių įmonių vadovams, kurie apsukriai naudojosi privatizavimo čekiais. Kaip ir kitose posovietinėse šalyje, politinė korupcija net aukščiausiuose sluoksniuose tapo įprastu dalyku – iki šiol daugelis gali prisiminti Misteriu Penki Procentai vadintą kairiųjų premjerą, kuris neslėpė norintis gauti 5 proc. nuo bet kokio stambesnio sandorio ar investicijų Lietuvoje.

Dar vienas buvęs premjeras Bronislovas Lubys gana trumpai vadovavo Vyriausybei ir greitai pasitraukė į verslą. Jo vėliau sukurtos verslo grupės istorija iki šiol nevisiškai aiški. 2013 m. išleistoje biografinėje knygoje „Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, gyvenime“ tik lakoniškai aptariamas šis epizodas. Nurodoma, kad 1994 m. balandžio pabaigoje Centrinė privatizavimo komisija patvirtino Jonavos „Azoto“ pardavimą, kai 96,4 proc. įstatinio kapitalo dydžio kontrolinis paketas parduotas už 30,9 mln. litų. Įmonę įsigijo 30 asmenų grupė, o 19 proc. akcijų teko B. Lubiui. Kaip rašoma knygoje, tuomečio „Azoto“ darbuotojai akcijoms pirkti panaudojo įmonės pelną (t. y. vietoj premijų jiems siūlyta išmokėti akcijomis), o kad įsigytų beveik penktadalį bendrovės akcijų, B. Lubys tuomet paėmė 5,5 mln. litų paskolą iš banko. Vienaip ar kitaip, jis tapo bene ryškiausiu pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio oligarchų simboliu. Jo ryšiai ir įtaka A. Brazauskui ir visam politiniam kairiųjų sparnui buvo didžiulė.

Vis dėlto Lietuvoje, skirtingai nei kitose posovietinėse respublikose, nebuvo daug galimybių pelnytis iš žaliavų ir energijos išteklių pardavimo Vakarams – posovietinėje suirutėje, siaučiant infliacijai tai buvo greičiausias būdas sukrauti didžiules sumas užsienio valiutos. Todėl riboti Lietuvos pramonės įmonių pajėgumai neleido greitai susiformuoti išties galingiems oligarchams, kaip atsitiko Rusijoje, Ukrainoje, Azerbaidžane (pastarojoje naftos ir dujų pramonę gana greitai ėmė kontroliuoti valstybės vadovo Heidaro Alijevo šeima) ar Kazachstane. Vienintelė didelė energetikos įmonė „Mažeikių nafta“ dėl vis nutrūkstančio naftos tiekimo balansavo ties bankroto riba, o 1998 m. parduota užsienio investuotojui „Williams International“.

Nenuostabu, kad dėl Lietuvos ūkio struktūros, kurioje dominavo paslaugų sektorius, įtaką susikrovė prekybos verslo – „Vilniaus prekybos“ (dabar „Maxima“ grupė) – įkūrėjai. Jie užėmė didelę dalį mažmeninės prekybos ir vaistinių rinkos bei skverbėsi į energetikos sektorių. Vienas didžiausių, bet nesėkmingų, grupės projektų buvo susijęs su „Leo LT“ kūrimu.

Tai, kad stambiesiems Lietuvos verslininkams nepavyko uzurpuoti politikos, leido (kad ir su tam tik­rais iškraipymais) įsivyrauti laisvosios rinkos principams. Nors korupcijos, politikos ir verslo sąsajų nepavyko išnaikinti, Lietuvos pažanga šioje srityje smarkiai pralenkė daugelį kitų posovietinių šalių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų