Kodėl Dievas nėra vegetaras

Kodėl Dievas nėra vegetaras

Biblijos izraelitų tikėjimo saugotojais save laikantys samariečiai šiandien gyvena tarp Tel Avivo ir Vakarų Kranto Nabluso miesto. Kaip viena mažiausių pasaulyje religinių bendruomenių puoselėja tūkstantmetes tradicijas, pasakoja Giedrė Steikūnaitė.

Tą gegužės šeštadienio popietę kaimelyje niekas nedirba – šabas ir dar šventė. Gatvėje sutikti bendruomenės vyrai pasidabinę baltais apsiaustais, dažnas užsimaukšlinęs tabušą, raudoną cilindro formos kepuraitę. Moterys pasipuošusios moderniau: trumpi sijonai, aukštakulniai, laku išpurkšti plaukai ir nemenkas sluoksnis makiažo. Joms šiandien uždrausta dėvėti kelnes, tačiau apdarų spalva, priešingai nei vyrams, nenurodyta.

Samariečių Velykos šiais metais pagal Mėnulio kalendorių švenčiamos praėjus kelioms savaitėms nuo žydų ir krikščionių Velykų. Ta proga šįvakar vyks skerdynės, arba ritualinis avių aukojimas. Kol suaugusieji meldžiasi, vaikai avims riša spalvotus kaspinus (kad atpažintų, kuri kuriai šeimai priklauso), o žioplinėtojų gretos pamažu gausėja.

Esame ant Gerizimo kalno, iškilusio 886 m virš jūros lygio, o papėdėje driekiasi Nabluso miestas. Čia gyvena religiniais, šeiminiais ir socialiniais ryšiais glaudžiai susijusi samariečių bendruomenė. Vietiniai tiki, kad būtent ant šio švento kalno Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką, ir būtent šią vietą, ne Jeruzalę, Dievas esą pasirinkęs mitinei izraelitų šventyklai. Todėl samariečiams čia gyventi yra tikras palaiminimas.

Jų gyvenvietė, vadinama Kirijat Luza, yra keista vieta, kur vaikštinėja ginkluoti Izraelio kareiviai, palestiniečių taksi veža čia gyventojus legaliai įsigyti alkoholio (svaigiųjų gėrimų Nabluse nerasi), moderniame vietos muziejuje biblinių istorijų klausosi turistai ir įvairių kėslų vedami atklydėliai. Iš gyvenvietės pasukęs į kairę surasi Izraelio karinį štabą, į dešinę – nelegalią koloniją Brachą, už jos – palestiniečių kaimelius: Buriną, Madamą, Telį. Ropšies aukščiau kalnan – aptiksi Izraelio valdžios administruojamą helenistinio miesto ir bizantinės šventyklos liekanų parką, leisies žemyn – sustosi šalia ištaigingos pilaitės, kurioje gyvena turtingiausias palestinietis, verslininkas milijonierius Munibas Masri.

O apačioje – keleto tūkstančių metų Palestinos Nabluso miestas, romėnų vadintas Flavia Neapoliu, garsus alyvuogių aliejaus muilo pramone ir meiliai pravardžiuojamas Ugnies Kalnu – gyventojų rezistencijai prieš visokio plauko okupantus pagerbti. Pati Kirijat Luza, be akiai malonių panoraminių vaizdų, vizualiai nėra itin patraukli: poros aukštų gyvenamieji namai statyti vos prieš du tris dešimtmečius, kai samariečių bendruomenė čia persikraustė iš Nabluso. Nemaža dalis pastatų tušti, nes maždaug pusė visų samariečių (iš 1,2 mln. kadaise gyvenusių belikę apie 770) gyvena Holono mieste šalia Tel Avivo ir ant Gerizimo atvyksta tik religinių švenčių, pavyzdžiui, Velykų, proga.

Prieš nusileidžiant saulei spėju iškamantinėti su samariečiais kelerius metus dirbusį ir Bibliją, Koraną bei Torą studijavusį Ovediją, – ko čia šiandien susirinkome? Gerokai sutrumpintą jo papasakotos istorijos versiją tą vakarą kartos kiekvienas šnektelėti sustojęs samarietis. „Kerštaudamas Dievas nusprendė atsiųsti angelą išžudyti visų Egipto berniukų, nes faraonas buvo įsakęs išžudyti izraelitų berniukus, kad šių gretos ir įtaka nedidėtų ir kad neapsireikštų pažadėtasis Mesijas arba pranašas, – pasakoja Ovedijas. – Dievo atsiųstas angelas išžudė egiptiečių vaikus, bet nelietė izraelitų. Kodėl? Nes jie Dievui įteikė aukas: kiekviena šeima paskerdė po avį, jos krauju pažymėjo savo namų duris. Mirties angelas suprato ženklą ir izraelitų namų nelietė. Tuo metu skubėdami žmonės nespėjo išsikepti duonos. Todėl, prisimindami savo protėvių kančias, Velykų savaitę samariečiai valgo tik neraugintą duoną. O kiekvienai šeimai paskerdus po avį pažymi vienas kitam kaktas kraujo lašu. Taip prisimenama, kaip Dievas juos už auką išgelbėjo ir kaip šie krauju jį pagerbė. Ši ceremonija turi būti vykdoma, iki kol į Žemę grįš Mesijas.“

Saulei nusileidus, kaip ir pasakojo Ovedijas, prasideda malda, o po jos į centrinę miesto aikštę suvarytoms avims perpjaunamos gerklės. „Tereikia vieno tikslaus pjūvio, kad gyvūnas nesikankintų“, – paaiškina pro šalį einantis peiliu nešinas samarietis. Viduriai ir kailiai sumetami į ugnį, kuri šėlsta žemėje iškastose kelių metrų gylio duobėse. Skerdena sukabinama ant baslių, nuleidžama į šią požeminę orkaitę, duobė uždengiama smulkia metaline tvora ir užverčiama moliu. Iš po žemės kyla dūmai, regis, velniai veržiasi į paviršių. Tuo šventė žioplinėtojams baigiasi, nes prie vaišių stalo samariečiai gali sėstis tik be svečių. Tačiau belaukdami kepsnio pakviečia išgerti arakės, vietinės naminukės, kurios alkoholio koncentracija – 60 proc. tūrio. Atskiestas vandeniu, gėrimas pabąla. Jaunesni šventės dalyviai ima ginčytis, ar per artimiausias septynias dienas galės valgyti humusą, – mat Velykų savaitę samariečiams leidžiamas tik šviežias (be konservantų) maistas, t. y. vaisiai, daržovės ir mėsa.

Po vidurnakčio duobės atkasamos, iškepta mėsa ištraukiama ir prasideda puota. Kas nesuvalgoma, sumetama atgal į ugnį. „Koks švaistūniškumas!“ – mąstau. „Šis ritualas simbolizuoja ugnies ir dūmų stulpą, kuris iš žemės keliauja dangaus, Dievo link. Jei Dievas dūmų neužuos, auka nebus priimta“, – paaiškina Ovedijas. Čia verta prisiminti biblinę istoriją apie brolius Kainą ir Abelį – žemdirbį ir gyvulių augintoją. Abu paaukojo Dievui, ką turėjo: pirmas – daržovių, antras – ėriuką. Dievas vegetariškos aukos nepriimė, ir įpykęs žemdirbys Kainas nužudė brolį. „Galbūt Dievui patinka kepsnys, – svarsto Ovedijas. – Tarkim, kilogramas pomidorų sielos neturi, tad Dievas jų kaip aukos nepriims. Jam, matyt, reikia kraujuojančių aukų.“ Kalbame apie sielą ar kraują? „Kraują.“

Kaip aiškinama terminų žodyne, samarietis yra ne tik Samarijos (senovės Palestinos miestas) gyventojas, bet ir gailestingas žmogus. Šios nedidelės religinės bendruomenės tikėjimas daug kuo panašus į judaizmą, o jos nariai kasdieniame gyvenime integravęsi ir į palestiniečių, ir į žydų visuomenę. Šnekamojoje kalboje žodžių junginys „gerasis samarietis“ tapo bendriniu posakiu, apibūdinančiu bėdon puolusių gelbėtojus. Krikščionims pažįstamas Evangelijoje pagal Luką užrašytas alegorinis Jėzaus pasakojimas, kai gauja banditų užpuola, apiplėšia, primuša ir palieka pakelėje mirti vienišą keliauninką. Pro šalį einantys žmonės jam padėti nesustoja, ir tik prisiartinęs samarietis pasilenkia pagelbėti sužeistam nepažįstamajam.

Pažinti nepažįstamų pirmąkart išsiruošiu saulėtą žiemos dieną. Nuo Jeruzalės – apie 50 km į šiaurę. Cigarečių pardavėjas, išgirdęs, kad lankysiu samariečius, pataria: „Gerai, bet atmink: jie tiki vieni keliausiantys į dangų, o musulmonai, žydai, krikščionys kentės pragare.“ Apie samariečius net ir Šventojoje Žemėje dažnai išgirsi pramanų ir prietarų. Vėliau Hosni Kohenas, vienas iš dvylikos samariečių kunigų, į klausimą apie pragarą atsakys: „Kiekvieno mūsų Dievas spręs, kas keliaus į pragarą, o kas – į dangų. Jei esi geras žmogus, nėra ko nerimauti.“ Keleto istorijos knygų autorius, bendruomenės aktyvistas H. Kohenas sėdi ant odinės sofos arabiškų, angliškų ir hebrajiškų knygų gausioje bibliotekoje, kurią pats ir įkūrė. Ant kavos staliuko padėtas lankstinukas apie Klaipėdos uostą rusų kalba. „Aš – iš čia“, – bedu pirštu į Lietuvos žemėlapį. „Kaip toli nuo Ukrainos?“ – klausia H. Kohenas. „Per Baltarusiją“, – paaiškinu. Įtariu, kodėl jis domisi: bendruomenėje neseniai apsigyveno už samariečio ištekėjusi ukrainietė.

Samariečiams labai pasisekė, kad jų bendruomenė tebegyvuoja. Praėjusio amžiaus pradžioje dėl persekiojimų ir asimiliacijos samariečių buvo telikę vos 140. Kalno papėdėje kuždamasi, kad samariečiai išsigelbėjo raganavimu tikintiems kitataučiams brangiai pardavinėdami užbūrimus ir užkalbėjimus – kam skyryboms, o kam vedyboms. Ne veltui jie skelbiasi puikiai išmanantys astrologiją. Tačiau vietos įstatymas, leidžiantis tuoktis tik samariečiams, ir neproporcingas vyrų bei moterų skaičius lėmė, kad jau keletą dešimtmečių bendruomenei trūksta jaunų moterų, o dėl artimų giminaičių vedybų pasaulį išvysta nemažai apsigimusių kūdikių. Iš kitų kraštų kviečiamos potencialios nuotakos prieš jungtuves, kaip ir minėta ukrainietė, privalo priimti samariečių tikėjimą, nors jų (kaip ir musulmonų) atžalos kilmę ir religiją „paveldi“ iš tėvo pusės.

Kasdieniame gyvenime samariečiai arabiškai bendrauja su palestiniečiais ir hebrajiškai – su žydais. Bendruomenės nariai turi tris – Izraelio, Jordanijos ir Palestinos – pasus. Vaikai mokosi palestiniečių mokyklose ir universitetuose, dirba palestiniečių valdžios bei verslo įstaigose. Privilegijuotas Izraelio pasas jiems leidžia laisvai keliauti tarp Vakarų Kranto ir Izraelio teritorijos, suteikia socialines garantijas, palengvina verslo sąlygas. O Jordanijos karalius Huseinas savo karalystės dokumentą suteikęs iš didelės meilės šiai religinei mažumai. Finansinę paramą bendruomenė gauna ir iš palestiniečių, ir iš Izraelio valdžios. Galbūt todėl privengia politinių klausimų ir apsiriboja teiginiais apie taikos viltį.

Samariečių muziejuje paskaitą apie tikėjimo ypatumus man veda darbuotoja, kilusi iš Nabluso. Ji pasakoja, kad samariečių tikėjimas remiasi penkiais principais: Dievas yra vienas; jo pranašas yra Mozė; Tora yra Mozės Penkiaknygė (penkios pirmosios Biblijos knygos); Gerizimo kalnas yra šventa vieta; tikima dangumi ir pragaru bei Paskutiniojo teismo diena, kai pasirodys Mesijas ir įvyks pasaulio pabaiga. Pagal samariečių kalendorių, gyvename 3653 m. (prieš tiek metų jų protėviai atkeliavo į Šventąją Žemę).

Savo unikalumą samariečiai grindžia keturiais ypatumais. Pirmiausia, senovės hebrajų kalba, kuria užrašyta samariečių šventoji knyga Tora ir kuria laisvai kalbėti, rašyti bei skaityti privalo kiekvienas bendruomenės narys. Tikima, kad senovės hebrajų kalba yra visų pasaulio kalbų motina. Kiekviena iš 22-ų abėcėlės raidžių mini kūno dalį: pavyzdžiui, raidė „šyn“ yra dantų formos, „ayin“ – akies, todėl ja kalbant kūnui kaskart suteikiama forma. Antrasis ypatumas – samariečių Torai yra 3640 metų. Tarp šios ir žydų Toros suskaičiuota 7 tūkst. skirtumų, kai kurie jų – vos prielinksnių reikšmės, kiti svaresni (ištisi sakiniai minimi vienoje, bet ne kitoje knygoje). Trečiasis – Šventojoje Žemėje be pertraukos gyvenę 3653 metus, samariečiai skelbiasi išsaugoję seniausią pasaulyje folklorą, tradicijas ir apeigas. Ketvirtasis ypatumas – jų istorija neva taip pat seniausia pasaulyje: savo protėvių kartas atsekę ir užrašę nuo Adomo iki Mozės, o save kildina iš Abraomo sūnaus Izaoko (kaip ir žydai bei krikščionys).

81-ų Oveidijas, 137-os kartos Levio genties palikuonis, yra vyriausias samarietis, todėl jam suteiktas vyriausiojo kunigo statusas. Bendruomenėje šios pareigos labai svarbios, nes jis sprendžia visus su religija ir tradicijomis susijusius klausimus. Pavyzdžiui, nustato, kuris skerdikas turės garbės bendruomenei tiekti mėsą. (Leidžiama valgyti tik samariečio skerstų gyvūnų mėsą. Kiaulienos, kaip ir islame bei judaizme, griežtai atsisakoma.) Šioje kultūroje taip pat laikomasi košerinio principo – mėsa nevartojama kartu su pieno produktais. Laikomasi ir šabo: nuo penktadienio pavakarės iki šeštadienio vakaro samariečiai ilsisi, nenaudoja elektros, neruošia ir nevalgo karšto maisto, nevairuoja, nedirba ir nesimoko. Per šabą nusiprausiama, apsivelkami balti drabužiai ir meldžiamasi. Septynių valandų trukmės malda padalijama dalimis: viena – aušrai, kita – vakarui ir t. t. Tiksliai taip, kaip parašyta Toroje.

Būtent dėl to samarietės menstruacijų dienomis izoliuojamos, joms nevalia liesti bendruomenės narių ar daiktų. Maisto gamyba, vaikų priežiūra ir kiti namų ruošos darbai tuomet tenka moters vyrui, motinai ar anytai. Tiesa, už bendruomenės ribų moters darbai ar mokslai neribojami. Menstruacijoms pasibaigus dera išsimaudyti ritualinėje vonioje (apsivalyti) ir tik tuomet galima grįžti. Panašus izoliacijos laikas numatytas ir pagimdžiusioms moterims. Gimus berniukui, 40 dienų niekam neleidžiama liesti naujagimio ar jo mamos, o pasaulį išvydus mergaitei šis periodas tęsiasi dukart ilgiau.

Staiga prisimenu ukrainietę nuotaką ir kelias dešimtis kitų moterų, apsigyvenusių tarp samariečių. Kodėl (jei ne iš meilės), klausiu muziejaus darbuotojos, moteris save pasmerktų kasmėnesinei izoliacijai ir griežtoms religinėms apeigoms? Ji pacituoja samariečių vyrų atsakymą: menstruacijų savaitė moteriai yra atostogos, nes jai nereikia virti, skalbti ir viskuo rūpintis. Kadangi bendruomenėje trūksta silpnosios lyties atstovių, vyras esą negali nieko žmonai atsakyti baimindamasis, kad ši pareikalaus skyrybų. O šios mažoje bendruomenėje yra tikra pragaištis. Dangun arba pragaran. Tik kur tas dangus?

Prie arakės taurės sugėrovas prisipažįsta, kad šįmet paaukotos avies mėsa veikiausiai nebus skani, nes per trumpai kepta. Tačiau jos vis tiek neliks, o po savaitės mantijomis apsisiautę samariečiai leisis į piligriminę saulėtekio kelionę ir kops iki paties Gerizimo kalno viršaus. Šventei pasibaigus gyvenimas grįš į įprastas vėžes: saulė kils ir leisis, Kirijat Luzoje mindžikuos Izraelio kareiviai, alkoholio parduotuvėje nusidrieks eilės, muziejaus apžiūrėti prieš pat jam užsidarant įsmuks palestinietė, vedina trimis vaikais.
O iki tol H. Kohenas mano užrašų knygutėje paaiškins Dovydo žvaigždės prasmę ir tikins ateitį žinąs iš anksto. Užklaustas, ką matė, paskutinįsyk pažiūrėjęs palinguos galva: „Nieko gero.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų