Gedulas Kraistčerče (Scanpix nuotr.)

Kodėl baltųjų nacionalistų terorizmas kelia pasaulinę grėsmę

Kodėl baltųjų nacionalistų terorizmas kelia pasaulinę grėsmę

Kraistčerčo žudikas veikė vienas, bet sekdamas siaubinga tendencija

Atrodo, kad jis – tradicinis vienišas vilkas. Kovo 15-ąją dviejose mečetėse Kraistčerče, Naujojoje Zelandijoje, 50 į pamaldas susirinkusių žmonių nužudęs, o dar devynis sunkiai sužeidęs vyras, policijos žiniomis, nepriklausė jokiai organizacijai. Australo Brentono Tarranto, kuriam 28-eri, teigimu, smurtą sėjantys įsitikinimai susiformavo savarankiškai, naršant internetą ir apsilankius Europoje. Ginklus vyras įsigijo pats, įgūdžius tobulino priemiesčio šaudykloje. Ten niekas nė neįtarė, kad B. Tarrantas ruošiasi žudyti.

Vis dėlto jis priklausė platesniam judėjimui. Ant jo ginklų išvedžiotus vardus ir šūkius žino viso pasaulio baltųjų nacionalizmo ekstremistai, o kiti žmonės – vargiai. Padrikame internetiniame manifeste „Didysis pakeitimas kitais“ kartojama pagrindinė kraštutinės dešinės konspiracijos teorija, esą į Vakarų šalis migruojantys kitos odos spalvos žmonės ir musulmonai yra įsibrovėliai, kuriems padeda elitas, susimokęs svetimšaliais pakeisti etninius europiečius. Kadaise tai buvo kraštutinė idėja, o šiandien apstu paplitusių jos variantų, skambančių ne tik anoniminių pusgalvių žinutėse socialiniuose tinkluose, bet ir renkamųjų politikų kalbose nuo Vengrijos iki Ajovos.

Vienišas vilkas ir kitu atžvilgiu buvo su gauja. Dažnėja neonacių, baltųjų viršenybės apologetų ir kitų dešiniųjų ekstremistų išpuolių. Remiantis „Washington Post“ atlikta Pasaulinės terorizmo duomenų bazės analize, JAV tokių išpuolių daugiau nei islamistų atakų. Iš 263 šalyje 2010–2017 m. įvykusių teroristinių incidentų net 92 atvejais kalti kraštutiniai dešinieji, džihadistai įvykdė 38. Europa kol kas labiau kenčia nuo džihadistų, tačiau nuo 2010 m. padaugėjo mirčių nuo kraštutinės dešinės terorizmo (žr. grafiką).

Per pastaruosius šešetą mėnesių pasipylė su kraštutinės dešinės teroristais susiję incidentai. Pernai rudenį Pitsburgo sinagogoje baltasis nacionalistas nužudė 11 žmonių. Prancūzija užkirto kelią planui nužudyti šalies prezidentą Emmanuelį Macroną. Ispanija suėmė fašistą, kuris ketino atimti gyvybę ministrui pirmininkui Pedro Sánchezui. Vokietija išsiaiškino, kad kariuomenėje veikė ekstremistų kuopelė, neva ketinusi pasikėsinti į užsienio reikalų ministrą ir kitus. Vasarį FTB suėmė JAV pakrančių apsaugos tarnybos pareigūną, sukaupusį arsenalą ir parengusį sąrašą, kurie demokratų politikai bus jo taikiniai.

Pasauliniame kontekste nuo baltųjų nacionalistų terorizmo žūva daug mažiau žmonių nei nuo džihadistų. Bet, pasak Jacobo Aaslando Ravndalo iš Norvegijos ekstremizmo tyrimų centro, reiškinys dažnesnis, nei pripažįsta valdžia. Teisiškai paprastai tik iš anksto planuotas išpuolis priskiriamas terorizmui, o kraštutiniai dešinieji neretai puola spontaniškai. Net sudeginus pabėgėlių centrą tai gali būti pripažinta ne terorizmu, o neapykantos nusikaltimu. ES teisėsaugos agentūra „Europol“ 2017 m. kraštutinei dešinei priskyrė tik 3 proc. teroro išpuolių. Tačiau žiūrint į J. A. Ravndalo sudarytą žiaurių ideologiškai motyvuotų incidentų duomenų bazę, nors Vakarų Europoje džihadistai nužudo daugiau žmonių, kraštutiniai dešinieji įvykdo daugiau išpuolių.

Dešinieji nesiekia viešumos

Baltųjų nacionalistų keliama grėsmė nuvertinama iš dalies dėl jų polinkio vengti viešumo. B. Tarrantas – išimtis, kaip ir jo didvyris Andersas Breivikas, 2011 m. Norvegijoje nužudęs 77 žmones. Jie parašė manifestus, siekė daugiau žiniasklaidos dėmesio. Be to, Kraistčerčo žudikas priminė rafinuotas džihadistų organizacijas tiek demonstratyviu nusikaltimo žiaurumu, tiek siekiu supriešinti visuomenę, kad būtų dar daugiau ekstremizmo.

„Islamo valstybė“ bando išprovokuoti, kad Vakarai imtųsi persekioti musulmonus ir išjudintų radikalizmui prijaučiančius iš „pilkosios zonos“. Dešinieji ekstremistai turbūt tikisi išprovokuoti islamistų atsaką. Policija tiria, ar įvykis Utrechte, Nyderlanduose, kai praėjus trims dienoms nuo Kraistčerčo žudynių tramvajuje nužudyti trys žmonės, neturi teroristinių motyvų. Iš Turkijos kilęs įtariamasis suimtas.

Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoğanui Kraistčerčo išpuolis tapo įrodymu, kad susimokyta prieš Turkiją ir islamą. Jis citavo žudiko manifestą, kuriame raginama išmesti turkus iš Europos ir nužudyti R. T. Erdoğaną. Prezidentas ne itin subtiliai pareiškė, kad tik jis gali apsaugoti turkus nuo nevaldomo baltųjų nacionalizmo.
Kraistčerčo žudikas taip pat tikėjosi išprovokuoti griežtesnius ginklų įstatymus, kad sukiltų ginklų savininkai. JAV, pagrindiniame B. Tarranto taikinyje, didesnės ginklų kontrolės tikėtis neverta. Bet Naujosios Zelandijos ministrė pirmininkė Jacinda Ardern bando griežtinti laisvus šalies ginklų įstatymus. Tai nesukels pilietinio karo. Naujoji Zelandija didžiuojasi daugiakultūriškumu, laikosi nuosaikesnės politikos nei Australija.

Galbūt būtent tai, kaip ir negriežti ginklų įstatymai, ir paskatino B. Tarrantą rinktis Naująją Zelandiją. Jis rašė norįs įrodyti, kad niekur nėra saugu. Kraistčerče musulmonai prarado saugumo jausmą. Išpuolį išgyvenęs Tofazzalas Alamas teigia bijantis „eiti į mečetę, bijantis bet kokios minios, net bijantis atidaryti duris“.

Tačiau žudiko manifestą įkvėpė įvykiai tolimoje Europoje. Į radikalią dešiniąją ideologiją, vyro teigimu, jį atvertė kelionė į Prancūziją 2017 m., kai pamatė, kiek daug ten musulmonų. Ant apsauginės jo liemenės puikavosi „juodosios saulės“ simbolis, kuriuo buvo dekoruotos grindys nacių lyderio Heinricho Himmlerio pilyje. Ant ginklų vyras užrašė džihadistų aukų Stokholme ir Paryžiuje vardus. Automobilyje prieš šaudymą klausėsi 1993 m. dainos „Dievas yra serbas“, kurioje palaikomas Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžićius, apkaltintas genocidu už vaidmenį 1995 m. įvykdytose 8 tūkst. musulmonų žudynėse Srebrenicos apylinkėse.

Idėja, kad musulmonai ir ne baltieji žmonės yra „įsibrovėliai“, kuriais kosmopolitiškas elitas siekia pakeisti etninius europiečius, kyla iš XX a. 8-ojo dešimtmečio Prancūzijos „naujosios dešinės“ mąstytojų, kaip antai Alainu de Benoist ir Renaud Camus. Ji neretai turi sąsajų su įsitikinimu, kad daugiakultūrės visuomenės anaiptol ne skatina įvairovę, o kaip tik naikina, nes skirtingos kultūros ir rasės susimaišo. Labiausiai pakvaišę tokių idėjų apologetai imigraciją prilygina genocidui.

Rusiška kova su ekstremistais (Scanpix nuotr.)

Idėjos sudomino musulmonams priešiškus politikus populistus, tūkstantmečių sandūroje iškėlusius Europoje galvas, ypač po Rugsėjo 11-osios išpuolių JAV, taip pat įkvėpė kraštutinės dešinės jaunimo tinklą „Generation Identity“. Bet didžiuoju akstinu tapo maždaug 2 mln. prieglobsčio parašančių imigrantų antplūdis į Europą 2015–2016 m., daugiausia iš Artimųjų Rytų.

Dešiniesiems populistams ši krizė buvo Dievo dovana. Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas nuo migrantų atsitvėrė tvora ir pasivadino krikščioniškos Europos gynėju. Aršus pasipriešinimas musulmonų imigracijai (realiai ar įsivaizduojamai) rodo kelią populistinėms dešinės partijoms Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje ir Italijoje. Kovo mėnesį Europos Parlamente Javieras Ortega Smithas iš naujos kraštutinės dešinės ispanų partijos „Vox“ griausmingu balsu pasakojo, kad jei ne Ispanijos ir Venecijos laivynų pergalė Lepanto mūšyje prieš turkus 1571 m., šiandien visos parlamentarės „vilkėtų burkas“.

Pasak Danielio Köhlerio iš Vokietijos radikalizacijos ir deradikalizacijos tyrimų instituto, ne sutapimas, kad būtent įsisukus migrantų krizei padaugėjo kraštutinės dešinės smurto, taip pat išaugo kraštutinės dešinės partijų šansai: „Jei manai, kad turi <…> apsiginti nuo „įsibrovėlių“, kaip apsiginsi nenaudodamas jėgos?“

JAV plintantys kraštutinės dešinės žiaurumai taip pat turi sąsajų su vyraujančia politika. 2009–2018 m. daugiau kaip trys ketvirčiai iš 313 žmonių, kuriuos nužudė ekstremistai, gyvybės neteko nuo baltųjų viršenybės apologetų rankos. 2016-aisiais, Donaldo Trumpo pergalės prezidento rinkimuose metais, pranešimų apie išpuolius prieš musulmonus FTB gavo daugiau (127) nei bet kuriais kitais metais nuo 2001-ųjų (93).

Išpuoliai padažnėjo 2008 m. išrinkus Baracką Obamą. Penkiolika metų, įskaitant praleistus JAV nacionalinio saugumo departamente (NSD), dešiniąsias teroristų grupes tyrinėjęs Darylas Johnsonas 2009 m. parašė darbą ir įspėjo, kad juodaodžio pasirodymas Baltuosiuose rūmuose gali išprovokuoti kraštutinės dešinės smurtą. Dėl to demonizuojamas konservatorių, 2010 m. jis pasitraukė iš NSD. Pasak D. Johnsono, šiandien departamentas neturi dešiniųjų terorizmo ekspertų. Departamento atstovas spaudai to neneigė, tačiau e. laiške nurodė, kad NSD yra „įsipareigojęs kovoti su visų formų žiauriu ekstremizmu, ypač kylančiu iš rasinės viršenybės arba fanatizmo“.

Nepripažįsta tiesos

D. Trumpas nesureikšmina dešiniųjų ekstremistų keliamos grėsmės ir juos vadina „nedidele grupe žmonių, kurie turi labai rimtų problemų“. 2017 m. jo administracija nutraukė su baltųjų viršenybės idėja kovojančių grupių finansavimą. Pasak kibernetinio saugumo eksperto Peterio Singerio iš „New America Foundation“, tais metais pakviesto pakalbėti su D. Trumpo nacionalinio saugumo komanda, jie atmetė baltųjų viršenybės apologetų terorizmą kaip „teisėsaugos problemą“ ir neigė, kad tai tarpvalstybinis reikalas.

Realiai ekstremistines dešiniąsias JAV ir Europos grupes sieja vis glaudesnis ryšys. Europos „Generation Identity“ grupės bendrauja su amerikiečių kraštutinės dešinės organizacija „Identity Evropa“, kurios 2017 m. surengtame mitinge „Suvienykime dešinę“, vykusiame Šarlotsvilyje, Virdžinijoje, baltasis nacionalistas automobiliu įsirėžė į minią ir žuvo vienas prieš mitingą protestuojantis žmogus. Tąkart buvo skanduojama „Žydai mūsų nepakeis“, turint omenyje tą pačią Europos ekstremistų ir Kraistčerčo žudiko palaikomą „didžiojo pakeitimo kitais“ tezę.

Pasak Briano Levino, vadovaujančio Kalifornijos valstijos universiteto San Bernardine Neapykantos ir ekstremizmo tyrimų centrui, JAV baltiesiems nacionalistams D. Trumpas yra tas pats, kas europiečiams tokie lyderiai kaip V. Orbánas. Mokslininko teigimu, grupės pamatė, kad jų idėjos, pavyzdžiui, pastatyti sieną ir uždrausti arba išvaryti musulmonus, „tapo vyraujančios politikos dalimi“. Joms tai – „žalia šviesa“ smurtauti. B. Levinas taip pat pabrėžia, kad pastarąjį dešimtmetį grupės švelnino įvaizdį, kaip ir kraštutinis dešinysis Europos jaunimas. Neliko skustų galvų ir kareiviškų batų, dabar vyrauja trumpai kirpti plaukai, marškinėliai ir velvetiniai švarkai.

A. Breiviko tradicijų tąsa (Scanpix nuotr.)

Skirtingai nei kai kuriuos džihadistus, kraštutinių dešiniųjų grupių nefinansuoja valstybės, nesiūlo saugaus prieglobsčio. Kraštutinėje dešinėje netrūksta besižavinčių Rusija, tačiau ji nėra svajonių šalis. Ryšius su Europos kraštutinės dešinės partijomis Rusija palaiko, tačiau savų ekstremistų negaili. Praėjusiame dešimtmetyje, valstybei žaidžiant su nacionalistiniais judėjimais, neapykantos pakurstytų išpuolių, dažnai prieš imigrantus ir iš Šiaurės Kaukazo migruojančius šalies piliečius, skaičius priartėjo prie 700 per metus. Kai 2011 m. Maskvoje policijai teko susiremti su kraštutinės dešinės grupėmis, įsivėlus ir futbolo chuliganams, paaiškėjo, kad pavojinga toleruoti ultranacionalistus. Kai jie 2011–2012 m. prisijungė prie antivyriausybinių protestų, valstybė ėmėsi ardyti grupes, sulaikė žiauriausius veikėjus. 2014 m. prasidėjus karui su Ukraina judėjimas skilo į palaikančius vyriausybę ir palaikančius Ukrainą. Nepriklausomas stebėjimų centras SOVA 2018 m. užfiksavo tik 57 neapykantos pakurstytus išpuolius.

Ukrainietiškas modelis

Kiti Vakarų baltieji nacionalistai žiūri į pačią Ukrainą, kur po 2014-ųjų Maidano sukilimo aktyviai reiškiasi kraštutinė dešinė. Pusiau fašistiniai sukarinti būriai, kaip antai Azovo batalionas, kovoja su Rusija šalies rytuose, prisiėmė policijos vaidmenį. Todėl, pasak Antono Šechovcovo iš Vienos universiteto, Kijevas „traukia kraštutinę dešinę iš viso pasaulio“. Dalis Europos radikalų kartu su ukrainiečiais kovojo fronte. Kijeve pastebėta JAV baltųjų viršenybės apologetų. Bet, pasak A. Šechovcovo, „migracija – pirmojo pasaulio problema“, ir nors anksčiau kraštutinės dešinės grupės taikėsi į atvykėlius iš Afrikos ir Azijos, Azovo batalionas mieliau sutrukdytų gėjų eitynes. Bet kuriuo atveju, žiaurios romantikos ištroškusiems Ukrainos vyrams netrūksta darbo rytuose.

Vakarų vyriausybėms aktualiau kraštutinės dešinės radikalizmas ginkluotosiose pajėgose. Juk kariai yra treniruoti, gali prieiti prie ginklų. JAV NSD prieš dešimtmetį įspėjo, kad dešinieji ekstremistai bandys „verbuoti ir radikalizuoti“ veteranus, ir priminė XX a. paskutinio dešimtmečio teroro išpuolius, surengtus kartėlio apimtų buvusių karių, pavyzdžiui, sprogimą Oklahomos Sityje. Išnagrinėjus 119 pavienių teroristų išpuolių, įvykdytų JAV ir Europoje nuo 1990 m., nustatyta, kad 26 proc. užpuolikų buvo tarnavę kariuomenėje.

Ginkluotosiose pajėgose auga rasinė įtampa. Neseniai atlikęs apklausą, laikraštis „Military Times“ nustatė, kad 2018 m. su rasizmu susidūrė daugiau kaip pusė ne baltųjų JAV tarnybų narių, palyginti su 42 proc. ankstesniais metais. 2017-aisiais suimti du jūrų pėstininkai, nes Šiaurės Karolinoje ant pastato pakabino transparantą apie baltųjų viršenybę. Kovo 18-ąją naujienų svetainė „Huffington Post“ nurodė, kad septyni JAV kariai dalyvauja „Identity Evropa“ veikloje.

Vokietijos valdžia tiria apie 450 bylų dėl dešiniojo ekstremizmo įtarimų Bundesvere. Pernai saugumo tarnybos nustatė, kad kraštutiniam dešiniajam „Reichsbürger“ judėjimui priklauso tuzinai policininkų ir karių. 2017 m. rugsėjį suimti keturi britų kariai, priklausantys uždraustai neonacių grupei „National Action“. „Jei pakankamai mūsų pateks į armiją, – sakė vienas, – būsime reikiamoje vietoje, kai viskas pradės griūti.“

Kariuomenės griežtina kandidatų patikrą ir elgiasi budriau. Pasak jų, naujokams įkalama į galvą, kad reikia laikytis įstatymų. Tačiau politinis švietimas daugumoje ginkluotųjų pajėgų draudžiamas, ir tam yra pagrįstų priežasčių.

Sunku susekti, iš kur gali kilti pavojus, nes, pasak vokiečių mokslininko D. Köhlerio, kraštutinės dešinės žiaurumus paprastai vykdo padrikos individų grupės, radikalizuotos per socialinius tinklus. Jam tai – „avilio terorizmas“. Beveik neįmanoma nuspėti, kada noras ką nors pamatyti mirusį taps veiksmais.

Kraistčerčo žudikas yra tobulas pavyzdys. Jis dažnai lankėsi pranešimų svetainėje „8chan“, kuri naudotojams su pasididžiavimu leidžia skelbti viską, kas nepažeidžia JAV įstatymų. (Po išpuolio svetainės administratoriai pareiškė, kad bendradarbiaus su policija.) Svetainėje aptariama viskas nuo japoniškos animacijos iki vaidmenų žaidimų. Įprasta rašyti anonimiškai.

Kraštutinė dešinė bendrauja skiltyse, žymimose pavadinimu „Politiškai nekorektiška“. Tenykštė kultūra – tai nebrandūs memai, absurdai ir ironija, todėl sunku suprasti, ar ten skelbiamas turinys vertintinas rimtai. Kai B. Tarrantas „8chan“ svetainėje pareiškė, kad ruošiasi žudyti ir feisbuke paleido tiesioginę transliaciją, daugelis atsakiusių buvo nustebę (dažnai maloniai), jog iš tiesų šaudoma, kaip žadėta.

Žudiko manifeste taip pat netrūksta „8chan“ stiliaus ironijos, kartais vadinamos „šūdų rašymu“. Rimtas tiradas apie mažą europiečių gimstamumą keičia teiginiai, kad radikalizmo semtasi iš vaikiško kompiuterinio žaidimo „Spyro the Dragon 3“. Jei žiniasklaida į tokius teiginius reaguotų rimtai, tik įrodytų nesusigaudanti.

Po išpuolių pasigirdo raginimų, jog interneto platformos turi geriau riboti žiaurų kraštutinės dešinės turinį. Bendrovė „Facebook“ kaltinama, kad 17 minučių leido išpuolį transliuoti tiesiogiai. Ši atkerta, kad vos radusi vaizdo įrašą pradėjo jį aktyviai blokuoti, pašalino 1,5 mln. bandymų paskelbti jį iš naujo. Tačiau po išpuolio jau buvo praėjusios kelios valandos, o internautai dar galėjo rasti kopijų. (Nepadėjo, kad šį tą panaudojo kelios „vyraujančios“ žiniasklaidos svetainės ir net R. T. Erdoğanas.)

Didžiosios interneto platformos gali padaryti daugiau, bet užduotis bus milžiniška. Pasak Beno Nimmo iš Oksfordo interneto instituto, esminė problema, kad „radikalizuojantis turinys nėra pastovus“ – kas vienam yra postūmis į smurtą, kitam tik nekalta satyra. Viltys, kad dirbtinis intelektas padės aktyviai filtruoti turinį, nepasiteisino – vis tiek reikia didžiulių tikrintojų komandų, o ir jie neretai suklysta.

Nors sunku neleisti teroristams naudotis internetu, kiti gyventojai gali bent jau jiems nepadėti. Taiklu, kad Kraistčerčo žudiką domina buvusi Jugoslavija: kaip aname kare, baltieji nacionalistai siekia smurto reginiais ir propaganda supriešinti gyventojus. Naujojoje Zelandijoje J. Ardern apvertė tai aukštyn kojomis. Ministrė pirmininkė bandė panaudoti siaubingas žudynes, kad paskatintų šalį vieningai pasipriešinti pažiūroms, kurių naujojo žymiausio šalininko ji nė neketina vadinti vardu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų