Knygų apsėsti

Knygų apsėsti

Jų pomėgis – intriga aplinkiniams. Tačiau rinkti knygas ekonomistas Gitanas Nausėda, verslininkas Vaclovas Kontrauskas ir dailininkas Kazys Varnelis ėmė ne dėl išorinio įspūdžio. Ieva Rekštytė domisi kolekcininko prigimtimi ir svarsto, kur yra riba tarp meilės ir manijos.

 

Kavinės salėje, kurioje prisėdome, dvi moterys linksmina kūdikį garsiai pliaukšėdamos delnais kažką panašaus į flamenko ritmą. Net imu nerimauti, kad šis (nors ir jaukus) triukšmas neišmuštų iš vėžių mano pašnekovo – SEB banko prezidento patarėjo ir vyriausiojo ekonomisto G. Nausėdos, kuris skaičiuoja, kiek jam kaip kolekcininkui metų. Netrukus tenka pripažinti, kad išsiblaškyti labiau gresia žurnalistei. „Esu paauglys, virstantis suaugusiu vyru, – net neatkreipęs dėmesio į šurmulio šaltinį taria jis. – Kolekcionuoti pradėjau būdamas trisdešimt penkerių, dar dirbdamas Lietuvos banko Pinigų politikos departamente.“ Tuomet kabinete už nugaros kabėjęs Lietuvos banko organizatoriaus, ekonomikos mokslų daktaro Vlado Jurgučio portretas tarsi pasufleravo pradėti būtent nuo jo veikalų.G. Nausėda pasakoja vėliau nusipirkęs kelias ne itin vertingas smetoninio laikotarpio knygeles: „Natūralu, imiesi kuklesnių dalykų, o jau paskui atsiranda skonis ir išmanymas.“

Interneto eros įsigalėjimas kolekcininkams atvėrė gilesnius antikvarinių vertybių lobynus. Ekonomisto lentynose ėmė kauptis XVI–XVIII a. knygos, o kolekcija išsigrynino į dvi dalis: lituanistiką ir prūsistiką. „Žiūriu, kad, metams bėgant, aš, gimęs Klaipėdoje, vis labiau orientuojuosi į Mažąją Lietuvą. Net visai gali būti, kad mano kolekcijos atšaka – prūsistika – bus (gal jau net ir yra) svarbesnė“, – svarsto jis. Prūsijos literatūra jam pirmiausia įdomi tiek, kiek susijusi su Lietuva ir lietuvių kalba. Tokios literatūros Vokietijoje vis dar galima rasti, o Lietuvoje dabar tai itin reti trofėjai.

„Smagus tas medžiotojo darbas, – G. Nausėda primerkia akis. – Tykojimo, abejonės, derybų, net, sakyčiau, ritualinių šokių „pirksi–parduosi“ elementai… Gal todėl kolekcionuoti labiau linkę vyrai. Man medžioklė ar žvejyba nepriimtina iš esmės – tai žudymas, bet šiokie tokie grobio instinktai, matyt, vis tiek yra: jei ne žvėrys ir žuvys – tai knygos.“ Jų „medžioklė“ taip pat reikalauja tinkamo pasirengimo. Pašnekovas pasakoja, jog prieš leisdamasis į ją ieško literatūros apie būsimus laimikius bei jų autorius ir yra įsitikinęs, kad be to knygų krovimas į lentynas būtų visiškai betikslis reikalas. „O dabar, žiūrėk, nejučia imi gaudytis ir junti, kad knygų pasaulyje tavęs taip lengvai nebesuvedžios.“

G. Nausėdą tai ypač žavi. Sykį, įsigijęs unikalų XIX a. leidinį, ryžosi apie jį parašyti mokslinį straipsnį ir liko apstulbęs, kad įgūdžius, įgytus rengiant disertaciją ekonomikos tema, galėjo panaudoti ir knygotyros darbe. „Aišku, jis būtų buvęs kreivas ir prisvilęs blynas, jei ne profesoriaus, knygotyrininko Domo Kauno pagalba, – prisipažįsta, – bet vis tiek tai suteikė malonumo ir pojūtį, kad išsiveržiau iš savo orbitos: galėjau operuoti mokslinėmis sąvokomis, analizuoti kitų autorių knygotyros, kuri taip toli nuo ekonomikos mokslo, darbus. Buvo ypač malonu patirti, kad dar nesu profesinis idiotas.“

Kai pašnekovas pastebėjo, kad jo kolekcija iš lituanistikos pereina į prūsistiką, sustiprėjo ir ambicijos surinkti viską, ką šioje srityje įmanoma. Išsamumas ir užbaigtumas jam itin svarbu: „Kolekcija vertinga ne dėl egzempliorių skaičiaus, o dėl to, kad pasirinkęs sugebi užbaigti net ir labai siaurą temą, stengiesi pasiekti maksimumą.“ Ir tai ne tik skambus tikslas. Vienas mėgstamiausių ekonomisto autorių yra Kristoforas Hartknochas – Torūnėje gimęs XVII a. istorikas, kuris rašė Prūsijos tema. Iš devynių jo knygų G. Nausėdai tetrūksta vienos. Išbaigtumo siekis, jo manymu, net galėtų paaiškinti potraukį ką nors kaupti: „Viena mano hipotezių, kodėl žmonės apskritai kolekcionuoja, yra ta, kad pasaulis netobulas, labai fragmentiškas, o kolekcionavimas yra artėjimas idealumo, pilnumo, visavertiškumo ar net dievybės link.“

Ar turimą kolekciją jis jau drįstų pavadinti išsamia ar bent prie to priartėjusia? „Suprantu, kad gyvenimo neužteks jai idealiai užpildyti, bet priartėti prie to tikrai galima, – šypteli. – Prisimenu Joachimo Lelewelio pavyzdį. Jis buvo ne tik garsus istorikas, pedagogas, bet ir kolekcininkas. Kelių XVI a. žemėlapių ieškojo visą gyvenimą ir atrado tik likus trims mėnesiams iki mirties.“

Savo keistybe („visi kolekcininkai jų turi“) ekonomistas vadina savitos tvarkos lentynose dėsnius. Nors kai kuriuos dalykus gyvenime esą atlieka chaotiškai ir neplanavęs, knygos privalo būti preciziškai surikiuotos pagal dydį. Toks sprendimas paremtas estetika – „man taip gražiau atrodo“. Net jei trijų ar keturių tomų veikalai yra nevienodai įrišti, jie atsiduria skirtingose vietose. Pašnekovas linkteli išvydęs mano nuostabą – jis taip apsisunkina, tačiau atmintis dar nebuvo nuvylusi ieškant, kur padėtas norimas leidinys. „Lentynos ilgis – 5 met­rai, tad iš abiejų kampų pradedu rikiuoti nuo didžiausios iki mažiausios ir taip išeina tokie knygų trikampiai.“

Dar kai Nausėdai statėsi namą Pavilnyje, nekilo abejonių, kad šiems trikampiams reikia atskiros patalpos. Ji tapo kolekcininko ramybės erdve ir turbūt vienintele vieta, kur ekonomistas leidžia sau nieko neveikti arba tiesiog žiūrinėti ir lytėti relikvijas („Tarytum jauti, kad ta intelektualinė jėga, užkonservuota knygoje, tampa tavo rankų šiluma.“). Namiškiai šį šeimos galvos pomėgį arba, kaip jis juokais įvardija, – ligą, kurios jau nebenori gydyti, palaiko. Tai jam itin svarbu. „Jei žmona nepritartų, man būtų daug sunkiau. Jausčiausi, tarsi tai būtų beprasmė veikla. O Diana nuo pat pradžių mane rėmė ir suprato, kad man tai reikalinga, kad nuo to atsigaunu.“

Tai, kad kalbamės pašnekovo pasiūlytoje kavinėje, o ne bibliotekoje, skatina pasidomėti, kokią jis nubrėžęs kolekcijos prieinamumo ribą. Atrodo, ji visiškai aiški: „Jeigu atsirastų mokslininkų, kuriems būtų įdomu mano kolekciją patyrinėti, aš pasirengęs tai padaryti. Pavyzdžiui, turiu rankraštinę XVIII a. pirmosios pusės lietuviškųjų Prūsijos apskričių valstybės turto valdymo knygą, kurios išlikęs turbūt vienintelis egzempliorius.“ Tampyti eksponatus po įvairias parodas ekonomistas nemato didelės prasmės. Juk knyga nėra pats tinkamiausias ekspozicijų objektas – negali išskaidyti ir parodyti jos visos. „O leisti naudotis ir laisvai vartyti… – G. Nausėda akimirką stabteli, – tai nesusiję su kokiu nors psichologiniu mandražu, bet jaučiuosi atsakingas už tą knygą, kad ji būtų išsaugota.“ Tikro kolekcininko žodžiai.

 

Pažintis su V. Kontrausko kolekcija prasidėjo… nuo „Jogailos“ kokteilio. Būtent su karšto alaus gėrimu, kurį mėgo siurbčioti pats kunigaikštis, rankose teko pirmą kartą apžiūrėti verslininko sukauptą kulinarijos knygų rinkinį. Tąsyk V. Kontrausko vadovaujamame restorane-muziejuje „Ida Basar“, kuris lapkritį minės dvidešimtpenkmetį, buvo pristatyta paveldosaugininkės Gražinos Drėmaitės iniciatyva išleista knyga „Radvilų dvaro meniu“. Anot verslininko, šis leidinys yra liudijimas, „kokie mandri buvo mūsų protėviai“. O dabar pasikalbėti apie kolekcionavimą „Ida Basar“ restorane susitinkame ankstyvą rytą, tad savaime suprantama, kad ant stalo garuoja ne „Jogailos“ kokteilis, o puodelis kavos.

„Sovietmečiu buvo bandoma įrodyti, kad Lietuva – tai bulvių kraštas, – piktinasi V. Kontrauskas. – Net ir šią mūsų kultūros bei istorijos dalį siekta sumenkinti, tačiau įvairūs tyrinėjimai atskleidžia ką kita. Kai paskaitome kunigaikščių Radvilų dvaro valgiaraštį ar XVII a. lenkų virtuvės kuchmeisterio Stanisławo Czernieckio receptus, matyti, kad kai kurie patiekalai buvo itin rafinuoti.“
V. Kontrauskas mėgsta griauti mitus ir stebinti restorano lankytojus netikėtais senosios lietuvių virtuvės atradimais. Su žmona Henrita juodu išstudijavo daugybę istorinių dokumentų, ieškodami menkiausių užuominų apie lietuvių poreikį valgyti ir gerti. Pora įsitikino, kad mūsų virtuvėje pėdsakų paliko daugybės tautų tradicijos: nuo Viduržemio jūros regiono iki mongolų ir totorių. Pavyzdžiui, S. Czernieckio receptuose matoma karalienės Bonos Sforzos įtaka: atvykusi iš Italijos su visa svita, ji lietuvius supažindino su alyvuogėmis, artišokais, įvairiais prieskoniais, aliejumi.

Didelį įspūdį verslininkui padarė įrašai apie valdovų puotų mastą. Grįžę iš medžioklių, kurios kartais tęsdavosi apie 9 mėnesius, jie rengdavo grandiozines šventes, trukdavusias ištisas savaites. Stalus nuklodavo tai, kuo garsėjo Lietuvos dvaro virtuvė: žvėrienos, paukštienos, grybų, uogų, grūdinių kultūrų patiekalai. „Kolekcijoje turiu kelias kitų šalių kronikas, kuriose paminėta, kad pas mus buvo ypač laikomasi protokolo, svetimšaliai priimti taip, kaip jie įpratę. Valdovų pasiuntiniai apie lietuvių svetingumą labai gerai atsiliepdavo. Tose knygose jau buvo aprašomas ir šampanas, konjakas (tiesa, vadintas prancūziška degtine), itališkas, prancūziškas vynas“, – pasakoja V. Kontrauskas. Kai kurie mūsų šalyje gaminti patiekalai, pavyzdžiui, žąsienos sriuba ar kimšta žąsis su grikiais, pasiekė ir sudomino net Vakarų Europos virtuves.

Kolekcininkas artimiausiu metu ketina į restorano valgiaraštį įtraukti kelis receptus iš „Radvilų dvaro meniu“ ir S. Czernieckio užrašų. Taip pat išduoda ir didesnį ateities užmojį, kuris šiuo metu jį itin įkvepia: po keleto metų sostinės Bokšto gatvėje bus atidarytas Lietuvos kulinarijos paveldo muziejus. Jame verslininkas turės pakankamai erdvės savo svajonei – atgaivinti prarastą atmintį apie lietuvių kulinarinę kultūrą – įgyvendinti. Čia suplauks jo knygos, keramikos indai, stalo įrankiai, baldai, maisto gamybos priemonės. „Mane domina viskas, kas susiję su kulinarija“, – ranka plačiai mosteli verslininkas. Jo kolekcijoje yra daugiau kaip du tūkstančiai įvairiausių laikotarpių kulinarijos knygų, iš jų itin vertingų, antikvarinių – apie penkis šimtus.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad V. Kontrauską dominantys dalykai ir jo kolekcijos kryptys – gana atviras klausimas. Kulinarija yra tik dalis verslininko interesų, nors prisipažįsta, kad vis labiau stengiasi koncentruotis į muziejų ir jam ruoštis. Aistrą senienoms pašnekovas sako atsinešęs iš vaikystės. Gimęs Lazdijų rajone, Šventežeryje – „miestelyje su pradine ir vidurine mokykla, bažnyčia bei krautuve“, jis nuo mažų dienų kaupė degtukų dėžučių etiketes, pašto ženklus ir kantriai prašydavo leidimo užlipti į namų palėpę, kurioje buvo suversti jį masinantys seni namų apyvokos rakandai. „Labai anksti pradėjau rinkti daiktus, domėtis istorija ir, ko gero, susirgau, – konstatuoja pašnekovas, bet po pauzės pasitaiso: – nors veikiausiai gimiau sirgdamas.“

V. Kontrauskas pasakoja, kad iškart po tuoktuvių žmona šį pomėgį vertino nepalankiai. Tačiau būtent tai, kas sukėlė šeimoje nesutarimą, jį ir nuslugdė – bendra kolekcija. „Vestuvių proga gavome dovanų du paveikslus: Dalios Kasčiūnaitės kompoziciją ir Arvydo Baltrūno peizažą. Henrita tuo metu buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatė, atstovavo Lietuvos studentijai ir gaudavo 190 rublių deputatpinigių. Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai, tad nusprendėme, kad reikia iš jų pirkti paveikslus. Iš pradžių planavome 2 ar 3 per metus, bet įsigydavome 5–7.“

V. Kontrauskas, užbėgdamas man už akių, pats savęs paklausia: „Kam man viso to reikia? Žmonės dažnai to klausia. Dabar atrodo, kad viskas priklauso jau ne nuo manęs.“ Sykį per vieną jubiliejų vyras gavo savotišką nuraminimą – specialiai jam sudarytą horoskopą, kuriame aiškiai įvardytas „daiktų kaupimo kanalas“. Jo tėkmei jau daug dešimtmečių pasiduodantis verslininkas mano, kad dabar sukurti tokią kolekciją būtų sunku, o gal ir neįmanoma, net turint daug pinigų. „Nėra pasiūlos, – paaiškina, – nemažai senovės vertybių sunaikinta, ypač sovietmečiu. Jas saugojo tik pavieniai žmonės, kurie turėjo „dirbti po grindimis“, nes jei paaiškėdavo, kad esi kolekcininkas, tuoj buvo užklijuojama vagies ar spekulianto etiketė, veikiausiai viskas nacionalizuojama ir dar žiūrėk, kad į kalėjimą neuždarytų.“

Pasak pašnekovo, daugeliui vis dėlto pavyko įskiepyti požiūrį, kad antikvariniai daiktai turi būti saugomi muziejuose. „Reikia pripažinti, kad kaupimu užsikrėtę žmonės skriausdavo artimuosius finansiškai, tačiau man labai baisu, kai šeimos nariai, mirus kolekcininkui, viską išdalija pusvelčiui. Rinkinys yra vertingiausias dėl savo visumos, – atsidūsta. – Kolekcininkai buvo ir tebėra keistuoliai, vienišiai. Tačiau aš manau, kad ant jų ir laikosi pasaulis.“

 

Dailininko K. Varnelio namams-muziejui Vilniaus Rotušės aikštėje būdingi paradoksai. Jei taip iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kaip tuomet paaiškinti, kodėl vieni jį tituluoja įdomiausiu muziejumi Lietuvoje, o kiti nėra ničnieko apie jį girdėję? Be to, kad ir kiek kartų čia lankytumėtės, vis atrasite ką nors, kas prasprūdo pro akis anksčiau. Viena pažįstama tvirtino apžiūrėjusi visus eksponatus tik užsukusi ketvirtą sykį, tačiau net jau matytieji stulbino naujomis prasmėmis. Tipiškas K. Varnelio efektas.

Akivaizdu, kad pats menininkas mėgo paradoksus. Muziejaus salėse greta visą gyvenimą rinktų antikvarinių kūrinių – senovinės tapybos, skulptūrų, žemėlapių, senovinių baldų – jis įkomponavo savo modernius minimalizmo, konstruktyvizmo, optinio meno darbus, ir jie gotikinėse erdvėse, rodos, susikalba. Tai ne atsitiktinumas. Kiekvieną ilgus metus kurto muziejaus kertę nuolat gludino kūrybiškas ir reiklus menininko žvilgsnis.

Šįkart į K. Varnelio namus einu apžiūrėti vien jo knygų rinkinio, kuriam verta skirti atskirą vizitą. „Biblioteka, kaip ir visas muziejus, surežisuota paties K. Varnelio ir perteikia jo požiūrį į knygų pasaulį“, – vesdamasis į dailininko oazę, paaiškina muziejaus vedėjas Vidas Poškus.

Menininkas linko į knygas nuo pat vaikystės dienų Alsėdžiuose. Netoli šio Žemaitijos miestelio gyveno Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas Stanislovas Narutavičius. Jis buvo sukaupęs gausią biblioteką, kuri K. Varneliui tapo pirmu ryškiu susidūrimu su knygų pasauliu. Studijų metais dailininkas susipažino su Pauliumi Galaune, kitais Lietuvos eruditais, kolekcininkais, o gyvendamas Austrijoje, Vienoje, jau buvo įnikęs naršyti po aukcionus. 1949 m. į Jungtines Amerikos Valstijas išvyko su knygų prikimštais didžiuliais lagaminais, kuriuos dabar galima apžiūrėti muziejuje.

Tiek namuose Čikagoje, tiek Villa Virginia sodyboje Stokbridže K. Varnelis buvo įsirengęs biblioteką. „Amerikietiškąjį“ modelį jis pritaikė ir nepriklausomybės metais grįžęs gyventi į Lietuvą: išorinėse lentynose laikydavo knygas meno kūrinius, o vidinėse – leidinius apie meną.

Lietuvos bibliofilai K. Varnelį ir jo biblioteką mini kaip unikalų pavyzdį ir, ką čia slėpti, varvina seilę dėl kai kurių eksponatų. Ypač dėl lituanistikos serijos, į kurią pateko „So­theby’s“ aukcione įsigytas Pilypo Ruigio traktato „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“ rankraštis, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorijos“ pirmasis vilnietiškas leidimas ir kiti unikalūs veikalai.

„K. Varneliui knyga buvo svarbi kaip daiktas. Jis rinkinį formavo ne tam, kad jį visą perskaitytų“, – sako V. Poškus, prisiminęs dažnai lankytojų užduodamą klausimą, ar dailininkas įveikė visą biblioteką. Jis pirmiausia mėgo knygas vartyti. Nešdavosi į savo kabinetą ar sklaidydavo čia pat bibliotekoje, įsitaisęs krėsle, kuris tebestovi iki šių dienų tebestovintį krėslą. Beje, įspūdis, kad menininkas į jį klestelės vos mums palikus biblioteką, aplanko nesyk.

Paskutiniais gyvenimo metais, kai akys buvo nusilpusios, o rankos drebėjo, K. Varnelis labiau išgyveno ne dėl to, jog nebepavyksta tapyti, bet dėl to, kad nebegali vartyti ir apžiūrinėti knygų. „Pats ant savęs pykdavo, kad jas gadina, – prisimena vedėjas. – Tačiau iki paskutinių dienų kartą per savaitę eidavo į šalia esantį „Humanito“ knygyną ir labai nusiminė, kai tas išsikėlė į kitas patalpas Dominikonų gatvėje.“ Jo žmona Gabrielė, kuri tebegyvena šiuose namuose-muziejuje, pyktelėdavo ant vyro, esą lengva ranka leidžia pinigus knygoms, tad K. Varnelis neretai eidavo slapčiomis nuo sutuoktinės.

V. Poškus pasakoja, kaip, būdamas pakilios nuotaikos, dailininkas pasikviesdavo jį į kabinetą ir leisdavo pavartyti senąsias knygas, pavyzdžiui, iliustruotas secesijos meistrų Williamo Morriso ar Henry van der Velde. „Į K. Varnelio mokinius nepretenduoju, nieko jis specialiai manęs nemokė, tačiau kažkoks mokinio ir mokytojo santykis tarp mūsų buvo“, – sako V. Poškus ir priduria, kad, prisižiūrėjęs tokių autorių kaip W. Morrisas darbų, knygos meną pradėjo vertinti išrankiau.

Secesinėms knygoms menininkas jautė ypatingą simpatiją. „Jis turėjo gerą bibliofilo uoslę ir buvo reiklus kokybei, o secesinių įsigijo dar tada, kai jos nebuvo tokios populiarios, – atkreipia dėmesį pašnekovas. – K. Varnelis kaip dailininkas visuomet jautė artimą santykį su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, per jį – su secesija, modernizmu. Taigi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios leidiniai visuomet jam imponavo. Jie ir tapo jo knygų rinkinio branduoliu.“

Dailininkas biblioteką formavo pagal savo paties meninius interesus. Labai įdomi kolekcijos dalis – K. Varnelio aplankytų meno renginių (pavyzdžiui, pirmųjų optinio meno parodų Modernaus meno muziejuje Niujorke) katalogėliai. „Šie eksponatai gali padėti suprasti K. Varnelio meninį skonį, estetiką“, – pabrėžia V. Poškus. Keliaujant nuo lentynos prie lentynos norisi pasimėgauti būtent tuo – knygos kaip gražaus meno objekto kultu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų