Klasių kova vandens šautuvais

Klasių kova vandens šautuvais

Kodėl Lietuvoje streikuoja tik mokytojai, nors kai kurios darbuotojų grupės turi daug daugiau priežasčių kraštutinėmis priemonėmis reikalauti geresnių darbo sąlygų?

Lietuvoje streikų organizavimas yra griežtai reglamentuotas įstatymu ir užtrunka kelias savaites – ilgiau nei Belgijoje, Danijoje ar Prancūzijoje. Ten pakanka dienos arba kelių, o kai kuriose valstybėse streiko organizavimo tvarką nusistato pačios profsąjungos.

Pasak Daivos Petrylaitės, kuri vadovauja Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Kolektyvinės darbo teisės ir socialinės partnerystės institutui, Vakaruose profsąjungų veiklos tradicijos nepalyginti brandesnės ir pasitikėjimas jomis aukštesnis, todėl mūsų šalyje tokių pačių sąlygų tikėtis vargiai įmanoma. Jos vertinimu, streikų organizavimo tvarka Lietuvoje optimaliai suderina darbuotojų, darbdavių ir visuomenės interesus. Streikų teisinis reglamentavimas nuo 2002 m., kai priimtas iki šiol galiojantis Darbo kodeksas, buvo ne kartą sušvelnintas, o Tarptautinė darbo organizacija pastabų šaliai nebeturi, vadinasi, taisyklės atitinka ir tarptautinius standartus.

Klampus procesas

Kai kurie profsąjungų nariai teigia, kad streiko Lietuvoje surengti neįmanoma. Kiti kone piktinasi šiais kolegomis ir, nors turi priekaištų valdžiai dėl sudėtingos procedūros, ją įveikia.

Tačiau ilgokai užtrunkantis procesas gali įklampinti į teisines darbdavių pinkles, o teismai profsąjungoms paprastai nebūna palankūs. Prieš porą metų D. Petrylaitės vadovaujamas institutas profesinių sąjungų lyderių apklausoje teiravosi, kodėl jie taip retai naudojasi teise streikuoti. „Ne kartą girdėjome atsakymą „kol tokia teismų praktika, nėra prasmės“. Tai jau viena objektyvių priežasčių, bet, žinoma, nevienintelė ir, drįsčiau pasakyti, neesminė“, – mano pašnekovė.

Garsiausiai nuskambėjo Klaipėdos apylinkės teismo 2011 m. liepos sprendimas atidėti „Švyturio-Utenos alaus“ darbuotojų streiką. Pasak D. Petrylaitės, jis neatlaiko nei teisinės, nei loginės kritikos. „Laimė, vėliau teismai „apsigalvojo“, bet Lietuva skaudžiai nuskambėjo tarptautinėje bendruomenėje“, – teigė teisininkė. Alaus darykla prilyginta visuomenei gyvybiškai svarbias paslaugas teikiančioms įmonėms, o užkulisiuose kalbėta, kad toks sprendimas priimtas spaudžiant aludariams. Nors streikas vėliau aukštesnės instancijos teismų buvo pripažintas neteisėtu, toks sprendimas priimtas remiantis visai kitais argumentais.

Streikui reikia drąsos ir užsidegimo, o ilga procedūra gesina pradinį entuziazmą. Tuo metu darbdaviui suteikiama laiko pereiti per kolektyvą ir, nors tai draudžiama įstatymu, psichologiškai paspausti.

Lietuvoje taikūs kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodai – taikinimas, tarpininkavimas – visai neveikia.

Valstybės požiūris į darbo ginčų sprendimą atmestinas. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas Andrius Navickas teigė, kad pastaroji mokytojų akcija buvo pirma, dėl kurios pagal nustatytus terminus teikėsi susirinkti Trišalė taryba. Ankstesni streikai skelbti taip ir nesulaukus šios įstatymuose numatytos procedūros. Valstybės paskirtais taikintojais, kurie turėtų susodinti nesutariančias šalis prie stalo ir padėti joms rasti kompromisą, nesinaudojama. Kaip pasakojo A. Navickas, vienu atveju tokio taikintojo tonas derybose tik erzino abi konflikto šalis, o kitas bandymas kreiptis į tarpininką baigėsi jo atsakymu, kad neturi laiko.

„Tyrimai rodo, kad Lietuvoje taikūs kolektyvinių darbo ginčų sprendimo metodai – taikinimas, tarpininkavimas – visai neveikia“, – tvirtino D. Petrylaitė ir pabrėžė, kad socialiniai partneriai pirmiausia turėtų stiprinti derybų ginčų sprendimų kultūrą.

Sodina naujus brūzgynus

Priėmus rengiamą naująjį Darbo kodeksą, kuriuo siekiama darbo santykius padaryti lankstesnius juos individualizuojant, plataus masto socialinis dialogas gali būti stumteltas keliais laipteliais žemyn.

Kodekso projekte numatoma, kad kolektyvinės sutarties sąlygos būtų taikomos tik profsąjungų nariams, o ne visiems darbuotojams kaip dabar. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai paskatins stoti į darbo organizacijas ir jas sustiprins. Tačiau darbdaviui suteikiama galimybė manipuliuoti pavaldiniais, pavyzdžiui, profsąjungoms nepriklausantiems arba iš jų išstosiantiems siūlyti geresnes trumpalaikes sąlygas, kurios galės būti bet kada pakeistos. „Kas išeina? Jei streikavo mokytojų profsąjunga, tie 8 mln. eurų būtų skirti tik jos nariams?“ – retoriškai klausė Gražina Gruzdienė, Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė. Tokia tvarka akivaizdžiai skaldytų dirbančius žmones.

Be to, naujajame kodekse numatoma darbdavio galimybė skelbti lokautą – laikinai nutraukti darbo sutartis su neteisėtai streikuojančiais pavaldiniais ir į jų vietą priimti naujus, kol bus nutrauktas neteisėtas streikas. Žinant, kad neteisėtų streikų, kurie būtų tęsęsi net sulaukus atitinkamo teismo sprendimo, Lietuvoje nėra buvę, lokautas gali būti pasitelktas nebent kaip išankstinė darbuotojų bauginimo priemonė.

Trumpos kojos

Surengtas streikas šį tą sako apie profsąjungos potencialą, tačiau kraštutinių akcijų nesiėmimas nebūtinai reiškia, kad organizacija neveiksni.

„Streikas yra ne tikslas, o priemonė“, – IQ teigė Maistininkų profsąjungos vadovė G. Gruzdienė, paklausta, kodėl jų organizacija, rengusi garsųjį streiką „Švyturio-Utenos alaus“ darykloje, nebesiima panašių veiksmų. Pasak jos, šiuo metu nėra reikalo, nes kolektyvinių sutarčių laikomasi. 23 stambiose maisto ir gėrimų gamybos įmonėse veikiančios profsąjungos darbų ciklas susietas su jų galiojimo konkrečioje bendrovėje terminu. Šiam baigiantis sėdamasi prie stalo. Bėgant mėnesiams kalbamasi vis su kita įmone, kol ratas apsisuka ir prasideda iš naujo.

Kita vertus, ji pripažįsta, kad kai kurie darbdaviai atsisako su darbuotojais dalytis smarkiai pagerėjusiais rezultatais, bet profsąjunga tose įmonėse per silpna, kad ryžtųsi streikuoti. O kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, mėsos arba grūdų, darbuotojų organizacijų apskritai nėra.

Esamas streikų reglamentavimas įveikiamas, tačiau ne susiskaldžiusioms arba vos dešimtis narių skaičiuojančioms profsąjungoms.

„Profsąjungos nepatrauklios ir silpnos. Nors kiti priekaištauja, kad užsiimu saviplaka, mano nuomone, geriau tai pripažinti ir atsispirti nuo dugno“, – mano LŠDPS pirmininkas A. Navickas. Pasak jo, kai kurie profsąjungų lyderiai patenkinti esama padėtimi ir nesuinteresuoti organizacijų plėtra ir stiprėjimu, nes tai didintų vidinę konkurenciją ir kiltų rizika atsisveikinti su postu.

Pasak Vilniaus švietimo profesinės sąjungos (VŠPS) pirmininkės Rūtos Osipavičiūtės, organizacijos taip susiskaldžiusios, kad net jų nariai neatsirenka tarp panašiai skambančių pavadinimų. Egzistuoja konkurencija, dalis įtariai žiūri viena į kitą, o tai sudaro palankias sąlygas jomis manipuliuoti. „Vienoje mokykloje veikė VŠPS, kuri aktyviai dirbo, ir administracijai tai nepatiko. Tad ji pasikvietė kitą Vilniuje veikiančią profesinę sąjungą, kad įkurtų kitą organizaciją. Ji nieko neveikia, bet ja naudojamasi kaip atsvara“, – IQ pasakojo R. Osipavičiūtė.

Mokytojų profsąjungos prieš vasarį vykusį streiką deklaravo vienybę, tačiau prasidėjus akcijai jų ambicijos ir nuomonės išsiskyrė – dalis sutiko su ne itin konkrečiais derybų rezultatais ir nutraukė streiką. Visiems kitiems liko susitaikyti ir atsitraukti.

—–

Kaip streikuoti?

Streikas gali būti skelbiamas, jei darbdavys nesilaiko kolektyvinės sutarties arba jei žlunga derybos dėl naujų sąlygų.

Darbdavys įspėjamas prieš savaitę, o visuomenei itin svarbiose įmonėse, įskaitant viešąjį transportą, – prieš dvi savaites.

Jei stabdomas ne vienos įmonės ar įstaigos darbas, o streikuoja visa šaka, situaciją pirmiausia būtina aptarti Trišalėje taryboje.

Darbdaviui kreipusis į teismą, sprendimas priimamas per 10 dienų. Streiką pripažinus neteisėtu, nuostolius darbdaviui atlygina profesinė sąjunga.

Dalyvaujantiems streike atlyginimas nemokamas. Išmokėjimo klausimas sprendžiamas derybose dėl streiko nutraukimo.

Daugiau leidinio naujienų