Kitoje sienos pusėje

Kitoje sienos pusėje

Vakarų Krante gyvenanti Justina Poškevičiūtė tikina, kad tarptautinės žiniasklaidos sukurtas Palestinos paveikslas yra baugus, bet neišbaigtas.

 

Baigdama magistrantūros studijas, kaip ir dauguma bendraamžių, šiek tiek panikavau. Neįsivaizdavau, kur tiksliai noriu vykti, ką daryti. Apsispręsti padėjo visiškai netikėtas dalykas. Studijų metais mokslo reikalais lankiausi Palestinoje ir grįžau labai suglumusi. Ne tik dėl to, ką ten teko išvysti, bet ir dėl sparčiai didėjančio troškimo sugrįžti. Niekada nesvarsčiau, kad norėčiau bent trumpai pagyventi Artimuosiuose Rytuose, tad baigusi studijas nusprendžiau ieškoti įdomesnių darbų ir praktikos galimybių. Bet jau po kelių mėnesių sėdėjau į Izraelį skrendančiame lėktuve. Teliko atsidurti kitoje sienos pusėje.

Ar nepavojinga? Paminėjus Palestinos vardą, šis klausimas užduodamas atsargiai, tarytum bandant tų pavojų išvengti. Čia ir prasideda sakinių „Na, kaip čia pasakius…“ virtinė. Dabar gyvenu Vakarų Krante, Ramaloje, kuri yra tarsi saugesnis burbulas. Ramala, besiplečianti administracinė šalies sostinė, pritraukia gabiausius žmones iš kitų Vakarų Kranto apskričių, čia įsikūrė daugybė organizacijų, įmonių ir įstaigų. Gyvenimas verda. Žinoma, mieste yra ir nedarbo, ir skurdo, tačiau čia jo daug mažiau nei kituose Vakarų Kranto regionuose.

Žiniose vyrauja šiurpesni vaizdai: štai Izraelio kariuomenė atliko reidą Kalandijos pabėgelių stovykloje netoli Ramalos, nausėdijų gyventojai nukirto vietinių palestiniečių alyvmedžius prie Nabluso miesto, Hebrone suimti keli vaikai. Kiekvieną rytą, kai tas naujienas skaitau prie savo darbo stalo, suvokiu, kaip saugiai jaučiuosi pačioje Ramaloje (ir kaip mažai apie normalų gyvenimą girdėti tarptautinėje spaudoje).

Tačiau kartą teko pačiai lankytis ką tik Izraelio kariuomenės nugriautame mažame beduinų kaimelyje Jordano upės slėnyje. Nugriautos metalinės konstrukcijos, ant žemės besimėtantys vaikų batai ir knygos, šalia vieniša tebestovinti saulės baterija, kadaise bendruomenei teiktos pagalbos simbolis. O ir pačiame mažyčiame Vakarų Krante žmonių kasdienybė stipriai skiriasi. Tiesą sakant, vien patogiai sėdint prie darbo stalo to galima ir nepastebėti.

Užsieniečių gyvenimas Palestinoje taip pat gerokai skiriasi nuo vietinių. Kad ir koks stiprus būtų solidarumo su palestiniečių tauta jausmas, jis nepanaikina vieno esminio skirtumo tarp vietinių ir čia atvykusiųjų: tai – judėjimo laisvė. Palestinoje turbūt pirmą kartą gyvenime pajutau gėdą, kad automatiškai, tik dėl to, kad esu iš kitur, turiu daugiau privilegijų. Savaitgalį, jei noriu, galiu nuvykti ir į Jeruzalę, ir į Tel Avivą, o tai daugumai palestiniečių yra neįmanoma. Užsieniečio pasas su atvykus į Izraelį uždedamu spaudu suteikia daugiau privilegijų nei visą gyvenimą čia nugyvenusių palestiniečių asmens tapatybės kortelės.

Su draugais nutarę vykti į šalia Tel Avivo esantį paplūdimį kertame patikros punktą ir riedame toliau, o draugams palestiniečiams reikia pateikti prašymą leidimui gauti, kurio galiausiai gali ir nesulaukti. Kalbu su veterinarijos gydytoju, išgelbėjusiu porą mano dabar auginamų kačių, ir klausiu, ar jis gali nuvykti į Jeruzalę. Nors ir turi JAV pasą, kuris oficialiai turėtų leisti keliauti tiek po Izraelį, tiek po Palestiną, į Jeruzalę jam vykti neleidžiama, kaip ir tūkstančiams palestiniečių. Jeruzalę ir Ramalą skiria tik 15 kilometrų. Ir, žinoma, Vakarų Kranto siena.

Čia gyvenant turbūt neįmanoma nepaisyti politinės situacijos ir jos skaudžių reiškinių. Nykias mintis iš dalies išblaško man asmeniškai brangiausias Ramalos turtas – jos žmonės. Pats miestas neturi nei gražaus senamiesčio, nei įspūdingų pastatų, bet štai žmonių paslaugumas ir svetingumas visoje Palestinoje priverčia šypsotis bene kasdien. Vieną dieną buto savininkė pakvies pusryčių, o vakare senukai kaimynai įkalbinės paragauti saldumynų ir išgerti kavos. Savo kabinete apžiūrėjęs sunegalavusią katę veterinarijos gydytojas pats parveža ją mums namo ir dar pasilieka paplepėti prie vakarienės stalo. Vieną vakarą su draugu nuėję pažiūrėti bendrame sode įsikūrusių kačių nedelsiant kaimynų buvome pakviesti vakarienės, kuri užsitęsė valandas ir buvo pagardinta įdomiomis istorijomis bei juoku. Draugė manęs neseniai paklausė apie svetimoje šalyje gautas pamokas. Vienas geriausių dalykų, kurių noriu išmokti čia, – svetingumas.

Ne tik žmonių svetingumas, bet ir socialinis gyvenimas Ramaloje yra išskirtinis. Jau pirmą kartą lankydamasi šiame mieste girdėjau draugus nei skundžiantis, nei džiaugiantis, o tiesiog konstatuojant faktą: čia visi visus pažįsta. Nereikėjo daug laiko, kad tai suvokčiau. Štai draugė, su kuria kartu lankome arabų kalbos kursus, anksčiau gyveno mano kolegės name, o vakarėlyje sutiktas žurnalistas pasirodė esantis kaimynų sūnaus kolega ir t. t. Ramaloje pilna jaunimo iš įvairiausių šalių, žurnalistų, nevyriausybinių organizacijų ir vyriausybinių įstaigų darbuotojų, savanorių. Daugybė įdomių žmonių, tiek užsieniečių, tiek vietinių.

Kiekvieną savaitgalį kažkas kažkur vyksta, pažįstamų būrys plečiasi, įdomių istorijų bagažas pilnėja. Ar tai per Helovino vakarėlį sutiktas „National Geographic“ tyrinėtojas, ar sode užkalbinęs kaimynas poetas, ar draugas iš Gazos: visi turi ką papasakoti. Telieka įdėmiai klausyti ir tarytumei vaikiškus kubelius bandyti dėlioti viską savo galvoje.

Turbūt apie kiekvieną musulmonišką šalį vyrauja nuomonė esą visi žmonės, net ir jaunimas, yra konservatyvūs ir užsidarę. Negaliu sakyti, kad taip nėra Palestinoje – yra ir religingo jaunimo, ir konservatyvaus. Moterų padėtis šalyje irgi negali būti giriama: apie lyčių vaidmenis čia nediskutuojama, moterys išteka labai jaunos, o kalbėti apie smurtą šeimoje kaip visuomeninį reiškinį yra tabu. Tačiau yra jaunimo, kuris nei sutinka su šitokiomis tradicijomis, nei pagal jas elgiasi. Smagu, kad turiu liberalių draugų palestiniečių, bet taip pat suprantu, kad jie neatstovauja visai šaliai.

„Kaip reaguoji, kai gatvėse tave varsto vyrų žvilgsniai?“ – kalbantis apie moterų padėtį Palestinoje klausia kambario draugas. Ką galiu jam atsakyti? Ne pirmi metai gyvenu ne Lietuvoje, ne pirmi metai ir už Europos ribų, tad įžūlūs žvilgsniai nedirgina taip, kaip galėtų gąsdinti čia atvykus tiesiai iš Lietuvos. Aišku, tie žvilgsniai ar replikos nėra malonios, bet galima lengviau nekreipti dėmesio, kai ausinėse garsiai groja muzika, o ant nosies ilsisi akiniai nuo saulės (ko čia šiaip ar taip tikrai reikia). Žinoma, pasitaiko smurtinių ar seksualinių nusikaltimų, bet jų, deja, būna visur. Tačiau kasdien eidama į darbą nesijaučiu nesaugi, visi „welcome!“ šūksniai skamba labiau absurdiškai, nei bauginamai. Kartais gelbsti ir humoras. Štai kolega iš JAV, kai būna geros nuotaikos, važiuodamas kur Ramaloje nuleidžia automobilio stiklą ir vietiniams jaunuoliams retkarčiais sušunka „welcome!“.

Dirbu vietinėje organizacijoje ir turiu būrį šaunių kolegų. Kartais, kai internete skaitinėju straipsnius apie musulmonų jau neva puolamą Europą ir kaip reikia nuo jų gintis, negaliu nesišypsoti. Net nežinau, kurio labiau bijoti – namo vaiko pažiūrėti pakvietusio ir sočiai pavaišinusio kolegos ar po šalį pavežiojusio draugo iš Betliejaus. Radikalų Palestinoje yra, bet ne tiek daug. O palestiniečių noras turėti tėvynę be diskriminacijos ir svetimos šalies kareivių lietuviams turėtų būti suprantamas.

Diskusijos dažnai verda prie mažytėmis lėkštutėmis nukrauto pietų ar vakarienės stalo. Pasikvietę draugų į namus kartais ko nors paruošiame, o kartais, nubėgę į netoliese esantį mažytį kioską, priperkame vietinio maisto. Humusas, įvairios salotos, kelių rūšių duona, alyvuogės, įvairios marinuotos daržovės ir tradicinė juoda kava su kardamonu, patiekiama mažyčiuose puodukuose. Prieš atvykstant čia kurį laiką teko pagyventi Pietryčių Azijoje, kurios taip giriamas maistas po pusės metų pradėjo pabosti. Kada įgris palestinietiška virtuvė – nežinia. Kol kas to baiminuos mažiau nei kada nors įvyksiančio susitikimo su svarstyklėmis.

Nuo politikos iki draugų, nuo religijos iki maisto – apie Palestiną galima pasakoti be galo daug. Vis dėlto, kad ir kaip keistai skambėtų, mano gyvenimas čia iš esmės nesikeičia nuo to, kaip gyvenau kitur. Manau, gyvenimo pagrindą sudaro žmonės, kuriuos subursi aplink save. Jei tave supa pozityviai mąstantys, įdomūs ir tiesiog geri žmonės – geografinė vieta tampa svarbi tiek, kiek leidžia su tokiais žmonėmis susipažinti. Ramaloje jaučiuosi apsupta būtent tokių žmonių, kurie padeda pastebėti malonius kasdienius aspektus, o ne vien politines realijas.

Žmonės čia, kaip ir visur, iš gyvenimo nori labai paprastų dalykų. Čia išryškėja visa žmonių gyvenimo paletė, kurios televizijos reporterių kameros dažnai nefiksuoja.

Ką pamatyti?

Al-Manara ir Jasiro Arafato aikštė. Netoli viena kitos esančios šios dvi aikštės – tai pats Ramalos centras, kuriame susigrūdusios kavinės, ledainės, juvelyrinių dirbinių parduotuvės ir bankai, o aplinkinės gatvės dieną virsta turgumi. Aplink Al-Manarą, didžiulėmis liūtų galvomis pasidabinusią centrinę aikštę, tiesiogine šio žodžio prasme sukasi gyvenimas: vienoje nuo aikštės išsišakojusioje gatvėje yra autobusų stotis, kitoje – vaisių ir daržovių turgus, dar kitoje – centrinė policijos nuovada, ir galiausiai driekiasi brangiausių parduotuvių gatvė, kurioje mažai ko negalima rasti. Jasiro Arafato aikštė yra lyg Al-Manaros tęsinys su visu jos verdančiu gyvenimu.

Kalandijos patikros punktas ir Vakarų Kranto siena. Nors šie objektai skamba kaip lankytinos politinio turizmo vietos, vis dėlto kiekvienam apsilankusiam turėtų būti įdomu savo akimis išvysti Vakarų Kranto užtvarą su politiniais grafičiais ir kitokiais užrašais. Žinoma, nei ši siena, nei kalėjimą kiek primenantis Kalandijos patikros punktas negali sukelti teigiamų emocijų, bet padarys stiprų įspūdį ir padės geriau suprasti palestiniečių padėtį.

Pabėgėlių stovyklos – dar vienas objektas, retai minimas lankytinų vietų sąrašuose. Tačiau esant Ramaloje, ypač jos naujuosiuose rajonuose, pravartu ir įdomu pamatyti smarkiai kitokią realybę. 1949 m. pastatyta Al-Amari stovykla buvo Ramalos periferijoje, bet miestui plečiantis tapo jo dalimi. Kuo pabėgėlių stovykla skiriasi nuo likusių miesto rajonų? Skurdesne aplinka ir nostalgiškais senolių pasakojimais apie turėtus namus Haifoje ar kitoje dabartinio Izraelio teritorijoje.

Kur pavalgyti?

Meniškai ir jaukiai įrengtą restoraną „Ziryab“ galima rasti vienoje pagrindinių miesto gatvių. Tradicinio audinio sofos, prieblanda, mažytis fontanas, gardus vietinis ir tarptautinis maistas bei, kaip ir beveik kiekviename restorane, įvairios vandens pypkės.

Į tikro garso ir elektroninės muzikos koncertais garsėjantį bohemišką barą „Bet Anyse“ kiekvieną ketvirtadienį suplūsta vietinis ir atvykęs jaunimas. Baras įsikūręs netoli centro – bet kokį Ramalos rajoną čia galima pasiekti  nebrangiu taksi.

Turbūt Ramaloje nėra jokio kito baro, kurio atidarymas sukeltų šitiek emocijų. Mat garsusis „Snobar“ – tai baras atvirame ore, aptvertoje teritorijoje, kuriai priklauso ir vasarą veikiantis baseinas. „Snobar“ dirba tik nuo balandžio iki spalio, tad tiek jo atidarymas, tiek uždarymas pritraukia gausybę žmonių. Čia organizuojami vakarėliai prie baseino, ant grotelių kepama mėsa, vyksta renginiai.

Vietiniai kioskai ir kavinės. Tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek turbūt daugelyje kitų regionų nereikia baimintis vietinio maisto kioskų ir užeigų. Ramaloje jų apstu ir daugelyje už 10 šekelių (apie 7 litus) galima prisivalgyti iki soties.

Kur apsistoti?

„Grand Park Hotel“. Jis neseniai gavo pirmojo penkių žvaigždučių viešbučio Palestinoje titulą. Įsikūręs viename naujausių Ramalos Al-Masjūn rajone „Grand Park Hotel“ ne tik garsėja paslaugų kokybe, bet ir organizuoja renginius bei šventes. Nuo 100 JAV dolerių.
www.grandpark.com

„Hostel Ramallah“. Šiuo metu vieninteliai Ramalos nakvynės namai, pritraukiantys jaunimą iš įvairiausių šalių. Bohemiška, bet patogi jų aplinka sumišusi su malonių darbuotojų juokais ir vakarėlių muzika. Nakvynės namai įsikūrę centriniame miesto rajone. Nuo jų iki žymiausių Ramalos barų ir kavinių – ne daugiau nei dešimt minučių kelio, iki autobusų stoties – tiek pat. 13 JAV dolerių už lovą aštuonviečiame kambaryje.
www.hostelinramallah.com

Vietinių namai. Nors Ramala yra nedidelis miestas, namuose apsistoti čia siūlo daug jaunimo. Nevyriausybinių organizacijų darbuotojai, vietiniai žurnalistai ir jauni verslininkai, čia jau dešimtį metų pragyvenę humanitarinių organizacijų vadovai mielai suteikia nakvynę atvykėliams.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų