Kieno ausis glosto skalikų lojimas?

Kieno ausis glosto skalikų lojimas?

Naujausiame Steveno Spielbergo filme „Valstybės paslaptis“ („The Post“) dramos epicentre atsiduria „The Washington Post“ leidėja Kay Graham ir dienraščio vyriausiasis redaktorius Benas Bradlee.

Pagal istorinius įvykius sukurtoje kino juostoje pasakojama, kaip į žurnalistų rankas patenka slapti vyriausybės dokumentai, atskleidžiantys politikų melą apie padėtį Vietnamo kare, kuriame beviltiškai įstrigę jauni amerikiečiai kasdien aukoja gyvybes. Aukščiausias įtampos taškas pasiekiamas scenoje, kurioje K. Graham, aistringai įtikinėjama B. Bradlee, turi nuspręsti, ar laikraštis publikuos straipsnį su slaptais dokumentais, nes ji rizikuoja prarasti verslą, o laikraščio vadovai – ir laisvę.

Nesunku nuspėti, kad toks leidimas buvo duotas ir ši publikacija tapo vieno didžiausių JAV istorijoje ‒ Votergeito ‒ skandalo, išvertusio iš posto prezidentą Richardą Nixoną, preliudija. Sentimentaliame ir romantiškame S. Spielbergo pasakojime idealizuojama drąsa, tiesa ir atsakomybė – vertybės, būdingos ne tik šio filmo herojams, bet galbūt ir anų laikų jų prototipams.

Sugrįžkime iš XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios Jungtinių Valstijų į šių dienų Lietuvą. Politikų melas jau seniai nebėra atsakomybės ar bent atgailos reikalaujanti nuodėmė, o mažų ar didesnių votergeitų nutinka kone kasdien.

Kiekvieną naują skandalą stengiama ne užglaistyti, bet užgožti dar naujesniu – paaiškėjus, kad žemės ūkio ministras Bronius Markauskas šeimininkauja svetimame sklype, valdantieji nutekino istoriją apie šiltoje valdiškoje tarnyboje įsitaisiusį ir ramiai pensijos laukiantį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Gabrieliaus Landsbergio uošvį. Viešųjų ryšių požiūriu, tai buvo gana patrauklus masalas skambių antraščių pakerėtai visuomenei – štai net paties Landsbergio uošvis yra „ūsuotasis bebras“.

B. Markausko tai neišgelbėjo, tačiau jo istorija užgožė kitą skandalą, susijusį su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininku Ramūnu Karbauskiu ir ne kartą žiniasklaidoje linksniuotomis statybomis Kauno marių regioniniame parke. Portalo 15min.lt informacija, kad galbūt asmeninėms politiko reikmėms skirto komplekso statybas apmoka „Agrokoncernas“, taip nuslėpdamas šimtus tūkstančių eurų mokesčių, didelio atgarsio nesulaukė.

Demokratinių valstybių visuomenės politikams gali daug ką atleisti – kvailybes, politines išdavystes ir sekso skandalus, bet tik ne mokesčių slėpimą. Tačiau Lietuvoje, kaip rodo ir ši su R. Karbauskiu susijusi istorija, tai mažai kam rūpi. Pasvarstykime, kodėl.

Demokratinių valstybių visuomenės politikams gali daug ką atleisti – kvailybes, politines išdavystes ir sekso skandalus, bet tik ne mokesčių slėpimą.

R. Karbauskis yra nepažeidžiamas. Nuosavoje partijoje jis – vienintelis šeimininkas, baudžiauninkai su gandru atlape grėsmės jam nekelia. Visuomenės akyse jis – nemėgstamiausias politikas, lenktynėse reitingų dugno link besivaržantis su savimi. Tad gal oponentams neverta eikvoti jėgų.

Kita versija – opozicija tokia išretinta ir aptingusi, kad nespėja, o gal ir nenori, gilintis į sudėtingesnės analizės reikalaujančias istorijas. Ne paslaptis, jog žurnalistams kartais tenka paraginti politikus sureaguoti, kad skandalingi faktai nepaskęstų įvykių sraute ir bent kurį laiką pavyktų išlaikyti juos dėmesio centre.

Trečias scenarijus ‒ nemalonus ir pavojingas: skeletų savo spintose turinčios politinės organizacijos nenori pilti žibalo į ugnį, nes liepsnos gali atsiristi ir į jų namus. Štai konservatoriai ką tik patvirtino kitų metų rinkimų į merų postus kandidatų sąrašą, kuriame figūruoja veikėjai, iki šiol neatsikratę įtarimų dėl pernelyg lengvabūdiško elgesio su savivaldybės Europos pinigais.

Žiniasklaida taip pat nėra vieninga – dažniausiai plataus dėmesio sulaukia tik auditorijos lengvai virškinamos temos. Tuomet nei politikai, nei teisėsauga negali nereaguoti. Tačiau painioms nusikalstamoms schemoms išnarplioti reikia laiko ir pastangų, o prie greitojo maisto pratusiems informacijos vartotojams pernelyg sunku į tai gilintis. Tuomet tyli televizijos ir portalai, ranka numoja politikai, o neigiami herojai siundo ant priešininkų advokatus arba kaltina žurnalistus vykdant konkurentų užsakymus.

Buvusio Liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio bylai keliaujant į teismą, žiniasklaidoje pasipils tikra sensacijų kruša. Publika ryte ris slapta įrašytų pokalbių nuotrupas ir reikalaus naujos dozės. Feisbuko nuomonių lyderiai be įrodymų šaipysis iš herojų ar smerks juos aprašančius žurnalistus – kiekvienas nersis iš kailio, kad įtiktų savo auditorijai. Toliau stebėsime, kaip demokratijos sarginis šuo virsta skardžiabalsiu bedančiu skaliku. Jo lojimas maloniai glostys ausį R. Karbauskiui ir panašiems veikėjams.

Ovidijus Lukošius yra alfa.lt ir žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų