Kelionė per Vladimiro Putino šalį

Kelionė per Vladimiro Putino šalį

Baikalo–Amūro magistralę (BAM) „vargu ar galima pavadinti turistų traukos objektu, – skelbiama turistinėje interneto svetainėje, skirtoje šiai maždaug 3800 km ilgio geležinkelio linijai, nutiestai per Rytų Sibirą ir Rusijos Tolimuosius Rytus. – Daugeliui nė neteko apie ją girdėti.“

Senesnis BAM konkurentas Sibiro geležinkelis neabejotinai populiaresnis. Nuo atidarymo 1916 m. juo keliavo ne viena garsi asmenybė, tarp jų apie keliones tuomet rašę autoriai Peteris Flemingas, Paulas Theroux ir Colinas Thubronas. Tačiau būtent BAM, nemėgstama šiaurinė geležinkelio atšaka, kurią XX a. ketvirtajame dešimtmetyje inicijavo Josifas Stalinas, o 1984 m. užbaigė Leonidas Brežnevas, leidžia geriausiai pajusti rusų nuotaikas už kosmopolitiškų Maskvos ir Sankt Peterburgo didmiesčių ribų. Šiandien BAM žemės visų pirma yra Vladimiro Putino šalis.

Pakeliauti BAM per Sibirą mane įkvėpė Dervlos Murphy knyga „Netyčia per Sibirą“ (Through Siberia by Accident). Nepaisiau nė fakto, kad bebaimė airių senolė D. Murphy susilaužė koją paslydusi primityviame traukinio vagono tualete. Dar labiau mane skatino tai, kad XIX a. paskutiniame dešimtmetyje mano prosenelis prisidėjo tiesiant Sibiro geležinkelio Tolimųjų Rytų ruožą, bet man taip ir nebuvo tekę apsilankyti galutinėje šios linijos stotelėje Vladivostoke, kur gimė tėvas. Dėl to su trimis draugais leidomės į neįtikėtiną dviejų savaičių trukmės nuotykių kelionę traukiniu per Sibirą.

Su paminklu „Motina Tėvynė šaukia!“ Volgograde, amžinąja liepsna prie Nežinomo kareivioFsa kapo Pergalės parke Maskvoje ir didžiulėmis hidroelektrinėmis, kuriomis nusagstytas traukinio maršrutas, BAM simbolizuoja prigesusią Sovietų Sąjungos galią. Ši geležinkelio linija buvo paskutinis sovietų valdžios bandymas pasistūmėti į Tolimuosius Rytus.

Kaip pasakė L. Brežnevas, BAM buvo amžiaus statybų projektas, nusidriekęs tūkstančius kilometrų per amžinojo įšalo sukaustytas upes, girias ir kalnus. Šiandien jis daugiausia rusena Sovietų Sąjungos mitologijoje kaip kolektyvinio darbo paminklas.

Tynda – tipinis BAM miestas. Prie stoties kitapus gatvės stūkso statula, vaizduojanti mechanizmų apsuptą didvyrišką merginą, parke stovi senas garvežys, o į tolį driekiasi eilės beveidžių daugiabučių. Ant stulpo priklijuotas vienišas skelbimas: „Simpatiška maloni mergina be žalingų įpročių įsidarbintų cemento pardavėja.“

Ant stulpo priklijuotas vienišas skelbimas: „Simpatiška maloni mergina be žalingų įpročių įsidarbintų cemento pardavėja.“

BAM muziejuje Severobaikalske eksponuojami geležinkelio tiesėjų manekenai, nuotraukos, medaliai ir naudota technika, įskaitant didžiulius metalinius samovarus, kuriuose darbininkai virdavo arbatą. Garbingiausia vieta atiteko Fiodorui Fiodorovičiui – nuasmenintam neapdainuotam didvyriui, kuriam buvo pavesta nelaimingų atsitikimų prevencija: jis ieškodavo gedimų plaktuku stuksendamas bėgius ir vagonų jungtis.

Muziejaus kuratorei Tatjanai Nikolajevnai Vetrovai BAM simbolizuoja vienybę. Statant maršruto stotis (kai kurios jų gana įspūdingos) pasitelkti visų Sovietų Sąjungos tautų, susivienijusių įgyvendinti šį milžinišką projektą, architektūros stiliai.

Pasiteiravau Tatjanos, ar muziejus turi turistams skirtą lankstinuką. „Šia tema gausu akademinių straipsnių“, – atsakė ji. Neatlyžau ir dar kartą paprašiau trumpo turistinio vadovo, bet ji nepasidavė ir atsakė, kad tokios gausybės faktų glaustai neišdėstysi.

Galiausiai Tatjana man už 350 rublių (5 eurus) pardavė eiliuotą BAM istoriją. Joje pasakojama, kad geležinkelis buvo „šauksmas visam mūsų jaunimui“. BAM’ovcai, kaip buvo praminti geležinkelį tiesiantys darbininkai, daug neuždirbo ir to nė nesitikėjo. Vietoj to, priešingai nei kapitalistinėse šalyse, jie plušėjo dėl savo valstybės ir vienas kito. „Savo vaikus mokome susirasti draugų, kaip mes anuomet.“

Nuotaika neapsakomai elegiška: anais laikais draugai susibūrė statyti naujo pasaulio. Kaip sako Tatjana, BAM buvo atsidavusių darbininkų meilės ir didvyriško pasiaukojimo darbas dėl vaikų ir anūkų. Kaip ir kalbant apie 1941–1945 m. Didįjį Tėvynės karą, visi baisumai grimzta užmarštin, bet liepsna negęsta.

O tų baisumų tikrai netrūko. Tatjana tvirtina, kad BAM pradėta tiesti 1974 m. Tai – politiškai korektiška data, kai imta naudoti „švarią darbo jėgą“. Tačiau pirmąjį geležinkelio ruožą, kurį J. Stalinas inicijavo norėdamas užtikrinti kelią į rytus atokiau nuo Kinijos sienos, nutiesė prievartinė darbo jėga, įskaitant rusų kalinius ir vokiečių bei japonų karo belaisvius, suvežtus į vadinamuosius BAM’lagus, kurie dabar virtę apleistais miestais.

Net ir savanoriai plušėjo ne taip noriai, kaip pasakojama. Neturėdami tinkamo būsto ir elektros po pertraukos grįždavo tik nedaugelis, o nemažai pasišalindavo nė neišdirbę sutarto laiko.
Vis dėlto L. Brežnevo laikais BAM statyba parodė, kad merdinti sovietinė sistema vis dar gali šį tą nuveikti. Nors buvo gajus įsitikinimas, kad vėlyvuoju laikotarpiu Sovietų Sąjunga buvo visiškai nusilpusi, geležinkelį pavyko užbaigti.

Sibiras, kuriame vis dar gyvena 20–30 mln. rusų, iš sovietinės sistemos gavo gerokai daugiau naudos nei europinė Rusijos dalis.

Sibiras, kuriame vis dar gyvena 20–30 mln. rusų, iš sovietinės sistemos gavo gerokai daugiau naudos nei europinė Rusijos dalis. Žmonės, kuriuos sutikome keliaudami BAM, dažnai kartojo, kad Rusijos širdis yra ne miestai, o kaimo vietovės. Juk sovietinė valdžia pratęsė carinę politiką subsidijuoti į rytus besikeliančius rusus, ir jie tik dabar grįžta į Europą. O juos iš dalies keičia kinai ir uzbekai.

Kelionėje BAM regėjome daug skaudžių priminimų apie geresnius regiono laikus. Atmintyje labiausiai įstrigo apleistas kolūkis prie Baikalo ežero, kadaise klestėjęs iš žvejybos ir kailių. Vis dar gyvenamame ir prižiūrėtame kaime keli žmonės augina daržoves, laiko vištas bei vieną kitą karvę ir pardavinėja niekučius tokiems lankytojams kaip aš. Ant kranto lyg į sausumą išmesti banginiai rūdija žvejų laivai.

Gyvenvietėje pietums skanaujant naminę sriubą ir blynus šeimininkė šlovino V. Putiną, kuris, jos nuomone, pastatė Rusiją ant kojų žlugus Sovietų Sąjungai. „Ko tie Vakarai taip nemėgsta Rusijos? – pasiteiravo vienas mūsų bendrakeleivių. – Ar jie nesupranta, kad chaotiška Rusija yra gerokai didesnė grėsmė pasauliui nei vieninga?“ BAM šalyje išsakyti nuomonę apie tarptautinę teisę gali būti sudėtinga.

Robertas Skidelsky yra Didžiosios Britanijos Lordų Rūmų narys ir Voriko universiteto politikos mokslų garbės profesorius

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų