Kauno mokslo ir verslo ryšys: darbas prasideda nuo pokalbio

Kauno mokslo ir verslo ryšys: darbas prasideda nuo pokalbio

Mokslą ir verslą jungiantys tiltai Kaune jau statomi – netrūksta nei sėkmės pavyzdžių, nei nuolatinių iššūkių. Visgi visų suinteresuotų pusių sutelktinių pastangų dar pasigendama.

Bendradarbiavimas tarp verslo ir mokslo kuria abipusę naudą: pirmajam padeda kurti inovacijas, antrajam – komercializuoti išradimus ir teikti paslaugas verslui. Specialistų teigimu, tokie pavyzdžiai –neabejotinai reikšminga inovatyvaus miesto dalis.

Jais besiremiančios sėkmės istorijos ne tik atliepia technologinius, gamybinius ir praktinius mokslo iššūkius, bet ir pritraukia investuotojus, kuria darbo vietas, gerina bendrą ekonominę ir socialinę miesto padėtį.

Būtina, bet nepakankama sąlyga

IQ kalbintas Kauno technologijų universiteto Nacionalinio inovacijų ir verslo centro (KTU NIVC) vadovas Mindaugas Bulota teigė, kad šiuo metu Kaune jaučiamas itin padidėjęs verslo užklausų skaičius, kurį lėmė nuolat į miestą ateinantys investuotojai. Jie esą ieško ne tik verslui palankios mokestinės ar įstatyminės aplinkos, bet ir erdvės, kurioje būtų jiems reikalingų specialistų, pakankamas bendras mokslo lygis ir atviros aukštųjų mokyklų durys.

Vienas tokių pašnekovo įvardytų pavyzdžių yra mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) sutartis su tarptautine Suomijos kapitalo kompanija „Peikko Group“. Ja numatyta 2018–2019 m. atlikti plieno ir betono sąveikos kompozitinėse kolonose tyrimus. Bandymams jau dabar naudojama ne tik KTU Statybos ir architektūros fakulteto, bet ir specifinė išorės partnerių įranga. Šiam tyrimui mokslininkai įsigijo papildomos įrangos ir modernizavo 500 tonų galios bandymų presą – automatizavo jo valdymą.

Vis dėlto kai kurie verslo atstovai įsitikinę, kad tokie pavyzdžiai neretai ne tik pavieniai, bet ir grįsti fragmentišku bendradarbiavimu. Inovatyvias IT įmones vienijančios asociacijos „Blaster“ vadovė Karolina Stankevičienė pripažįsta, kad tokio pobūdžio partnerystė, kai mokslas ir verslas kalbasi dėl konkrečių projektų, pavyzdžiui, prašo įvertinti konstrukcijos atsparumą, yra būtina, bet nepakankama sąlyga efektyviausiam mokslo ir verslo bendradarbiavimui.

„Tokiu būdu mes apsikeičiame žiniomis, tačiau daug svarbiau yra atrasti sritis, kur mokslas ir verslas dirbtų kartu vardan vieno tikslo“, – sakė K. Stankevičienė. Tam reikia ne tik daugiau kalbėtis tarpusavyje, bet ir tai pradėti daryti labai anksti – nuo mokyklos suolo.

Susikalbėjimo stinga

Vienu svarbiausių iššūkių, stabdančiu abi puses tenkinantį verslo ir mokslo bendradarbiavimą, IQ kalbinti pašnekovai įvardija susikalbėjimo trūkumą. Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas Benjaminas Žemaitis sakė, kad tai nenuostabu – verslui reikia kuo greitesnio rezultato, kad galėtų spręsti savo problemas, o mokslininkas juda daug lėčiau. Todėl labai svarbu, kad aukštojo mokslo įstaigos būtų atviros verslui, o šis aiškiai komunikuotų savo poreikius.

Verslui reikia kuo greitesnio rezultato, kad galėtų spręsti savo problemas, o mokslininkas juda daug lėčiau.

Tad neretai tenka keisti mokymo įstaigos ar verslo organizacijos veiklos modelį. „Turime atsakyti sau į klausimą, ar verslo ir mokslo struktūros šiandien yra pajėgios kurti inovacijas“, – sakė Kauno technologijų universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanė Edita Gimžauskienė ir pridėjo, kad dažnai reikia keisti jų valdymą – būdus, kaip priimami sprendimai, kaip veikia tarpfunkcinės komandos ir kaip jose organizuojami procesai, taip pat – organizacinę kultūrą.

„Tarpdisciplininė prieiga yra tai, kas galėtų visiems atnešti naudos. Šiandien negalime kalbėti apie vieną discipliną ar probleminį lauką. Iššūkiai tiek valstybėse, tiek visuomenėse ar versle yra kompleksiniai, tad ir žmones organizuoti reikia kompleksiškai. Tai reiškia, kad turime išmokti pasitikėti ir bendradarbiauti“, – įsitikinusi E. Gimžauskienė.

Elektronikos gamintojos UAB „Kitron“ direktoriaus Mindaugo Šeštoko nuomone, Lietuvoje diskutuojant apie verslo ir mokslo bendradarbiavimą, dažnai apsistojama ties viena gana siaura sritimi – mokslinių tyrimų vystymu. Dėl to įmonėms ir aukštosioms mokykloms kyla sunkumų susikalbėti.

„Mokslas nėra tik tyrimų vystymas. Tai didelė ir svarbi industrializacijos, komercializacijos, gamybos, tiekimo ir galiausiai pardavimo grandinės dalis. Kiekvienoje iš šių sričių yra daug erdvės kurti inovacijas, auginti kompetencijas ir atrasti galimybes“, – sakė M. Šeštokas.

Jo teigimu, nors Lietuvoje nėra įmonių su stipriais pasauliniais prekių ženklais, gamybos paslaugų įmonės, kuriose dirba daug darbuotojų, turi didelį potencialą. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į studentų bazines kompetencijas: projektų valdymą, problemų sprendimą, kalbų mokėjimą, kokybės sistemų išmanymą, sugebėjimą bendrauti ir kalbėtis su klientu.

„Būtent šiuo tikslu reikia ieškoti būdų užmegzti bendradarbiavimą su universitetais“, – mano M. Šeštokas.

M. Bulotos teigimu, svarbiausia – suvokti, kad kartu galima nuveikti žymiai daugiau tiek moksle, tiek versle. „O kai verslas ir mokslas vieni kitus suranda ir supranta, ką galima kartu nuveikti, bendradarbiavimas tik auga, – sakė pašnekovas. – Verslas, norėdamas rasti sąlyčio taškų su mokslu, turi pradėti dirbti taip, kaip pradeda darbuotis verslo partneriai – nuo bendrų, bet mažų projektų. Jei juos lydi sėkmė, tada galima pereiti prie didesnių veiklų.“

Trūksta subalansuoto požiūrio

Valstybė vis dar blaškosi, neinvestuoja į talentus ir jų parengimo kokybę, o vietoj to renkasi struktūrines reformas, mano pašnekovai. Tad mokslo ir verslo bendradarbiavimas daugeliu atvejų vyksta mikrolygmeniu. Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos prezidentas Nerijus Varnas pasakojo, kad susidūrusi su konkurencija iš verslo pusės dėl savo mokslininkų ar specialistų ne viena aukštojo mokslo institucija yra priversta ieškoti būdų, kaip juos išlaikyti.

„Skaičiuojame labai paprastai: jei tuos žmones perleisime verslui, efektas bus trumpalaikis – vienai įmonei duosime vieną dėstytoją. Tačiau jei sugebėsime jį išlaikyti, ateityje galėsime pasiūlyti nuo 20 iki 30 jaunų specialistų, – sakė N. Varnas. – Ši tendencija, mano nuomone, nesikeis. Kauno regione turime daug investuotojų.“

Tačiau nuo tokių veiksmų neretai atgraso biurokratija ir valstybės požiūris. „Jei naudojamos struktūrinės lėšos, abi puses slegia daug atsakomybių ir atskaitomybių. Į inovacijų kūrimą labai griežtai žiūri ir ministerijos. Nesukūrus jokio produkto, projektas traktuojamas kaip nesėkmingas. Nesėkme laikoma ir tai, kad nepavyksta sukurti produkto prototipo, – samprotavo M. Bulota. – Taip neturėtų būti, nes prototipas gali būti tik maža projekto dalis. Nesėkmė gali parodyti, kad gal neverta investuoti į šį produktą, o verčiau rinktis kitą.“

Esant tokiai tvarkai, pašnekovo nuomone, ministerijos labai prisiriša prie apčiuopiamų rodiklių, nes juos lengva pamatuoti. Tačiau valdančiųjų institucijų lankstumas labai padėtų tiek verslui, tiek mokslui. Kaip ir atsakingesnis ateities vertinimas. B. Žemaičio teigimu, neteisinga, kad verslas turi teikti tiek įvairių savo veiklos ataskaitų ir statistikos, bet negauna grįžtamojo ryšio apie perspektyvas.

„Ministerijos sako, kad labai sunku prognozuoti ateitį. Tačiau įmonės tą daro. Tad reikia jų klausti, kokių darbuotojų joms gali reikėti per ateinančius dvejus ar trejus metus, – sakė Lietuvos prekybos pramonės ir amatų asociacijos prezidentas. – Jei dėtume daugiau pastangų orientuoti žmones artimiausiems metams, užsipildytų laisvos darbo vietos, jie gautų darbą ir nebūtų tokie nusivylę.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų