Kas nuo mūsų slepiama?

Kas nuo mūsų slepiama?

Kai buvau mažas, vėlyvajame sovietmetyje, mano tėvų namuose didžiulėje vazoje augo kažkoks citrusinis medelis. Gal citrinų medis, gal apelsinmedis – nebuvo spėjęs subrandinti vaisių, kai tėvai atidavė kaimynams, nes išsigandę žiemos šalčių pagalvojo, kad pas mus nušals. Nes neturėjome centrinio šildymo.

Nors naminių apelsinų paragauti neteko, bet savo akimis mačiau – galima pas mus užsiauginti citrusinių kultūrų. Ir augintų žmonės, jei Žemės ūkio ministerija europinę paramą skirstytų įvairiau. Ne vien kviečių ir bulvių magnatams.

Vėliau, pradinėse klasėse, greta pasakojimų apie juodąją ranką, gatvėmis važinėjantį karstą, skraidančius šunis Rygos zoologijos sode plito gana patikima informacija, kad kažkur Kaune yra stikliniai šiltnamiai, kuriuose žiemą auga bananai. Sovietmečiu, suprantama, trūko visko – ir stiklo, ir vinių, ir tašelių. Tuomet retas sau galėjo leisti stiklinį šiltnamį. Bet dabar! Kodėl neduoda žmonėms patiems bananus auginti? Kodėl niekas turgeliuose nepardavinėja bananų daigų ir sodinukų? Kokia čia tarptautinė mafija bananų monopolį uzurpavusi? Tapinai, ištirk.

Juk ir su riešutais panašiai buvo. Visi galvojome, kad Lietuvoje auga tik lazdynų riešutai. O graikiniai riešutai – tik Graikijoje. Va ir ne! Tie neva graikiški riešutai auga, pasirodo, ant riešutmedžių. Kur tuos riešutmedžius pasodini, ten ir auga. Tai sužinoję lietuviai ėmėsi auginti savo soduose graikinius riešutus. Pakako, kad kažkas nutekino informaciją apie galimybę užsiauginti jų patiems. Dabar bet kuris šešiaarininkas gali apeiti krautuvininkų godumą ir prisipurtyti graikiškų riešutų be antkainių ir pvm’ų.

Pavasarį, kai pradeda visu smarkumu žydėti alyvos, man kyla štai tokių klausimų: alyvos pas mus žydi ir keroja kaip pasiutusios, bet po visų tų žydėjimų nėra alyvuogių derliaus. Gal pas mus specialiai tik dekoratyvines alyvas patvoriais susodino? Kad gražiai žydėtų ir nukreiptų dėmesį nuo aktualių klausimų? Žydėti tai žydi, bet kur uogos? Kodėl mes turim mokėti už alyvuoges ir aliejų ispanams, italams, graikams ir tarpininkams? Kodėl patys neauginam? Kur moksliniai įrodymai, kad neaugtų? Vynuogės juk seniai keroja Lietuvoje – visokiausių rūšių. Vadinasi, augtų ir alyvuogės. Reikia kaimo žmones šviesti – iš serbentų ir agrastų milijonų nesusikrausi. Seniau niekas nieko nežinojo net apie šilauoges. Pasirodo, yra tokios. Augintinos ir pelningos. Arba remontantinės avietės. Prie ruso – nebuvo. Dabar – yra. Turbūt visada buvo, bet visokios žinybos ir departamentai slėpė nuo žemdirbių ir sodininkų.

Pavyzdžiui, bulvės. Seniau visi suko galvas, kaip jas užauginti kuo didesnes. Kad gaminant cepelinus ir kugelį mažiau darbo lupant būtų. Bet jau atsivalgė visi tų cepelinų ir kugelių. Net turistai jau atskrenda atsivalgę šitų patiekalų. Nes globalizacija. Ir dar dėl to, kad radosi supratimas, jog visi peraugę vaisiai ir daržovės būna neskanūs. Dabar pelningiau pardavinėti kuo mažesnes, nes mažosios skanesnės. Senovėje lietuviai to nežinojo ir mažiausias, brangiausias bulves sušerdavo kiaulėms. Kaip ir morkas. O paaiškėjo, kad pirkėjai už mažąsias morkas linkę mokėti keleriopai daugiau nei už didžiausias. Kaip ir už agurkus – tokių, kur tik vienas telpa į trijų litrų stiklainį, niekas nebeperka. Nebent kokie priešiškai nusiteikę agentai, kad nufotografuotų ir per „Vremia“ parodytų, kaip Lietuvoje viskas blogai.

Man įtarimų kelia ryžiai. Seniau ryžiai būdavo tik balti. Bet kai baltųjų ryžių atsivalgėm tiek, kad jau nebeįdomu, staiga paaiškėja, kad yra ir apvaliųjų, ir rudųjų, juodųjų, raudonųjų ir visokių laukinių. Vadinasi, jų būdavo ir seniau, tik jų neatveždavo, nes mums tiko bet kokie pigiausi. Nebuvo informacijos, tai ir nereikėjo kitokių. O jei tuos informacijos slėpėjus gerai pakratytume, galbūt paaiškėtų, kad visi tie laukiniai ryžiai auga ir Lietuvoje – drėgnose pievose ir pamiškėse. Kad vasarą braidydamas po rasas gali prisirauti ir prisikulti laukinių ryžių atsargų visiems metams. Žinokit, nenustebčiau.

Apie mėsą – siaubingai plati tema. Lietuvos didmiesčių gyventojų nei strutiena, nei kengūriena, nei krokodiliena nebestebina. Tik kainos kandžiojasi. Gal ponai kaimiečiai pagaliau teiksis steigti krokodilų, zebrų ir kengūrų fermas, kad nebereikėtų šitų mėsų skraidintis iš už jūrų marių? Mitas, esą lietuviai kulinariškai konservatyvūs. Iš kriminalinių suvestinių žinome – tautiečiai Britanijoje jau įrodė – gulbės irgi valgomos. Tiesa, neskanios. Šunys ir katės nevalgomi, nes dauguma turi savo profilius feisbuke. Ir žalčiai nevalgomi. Nes lietuviais esame mes gimę.

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų