Kas nori ir kas gali

Kas nori ir kas gali

Artėjantys Seimo rinkimai – proga įvertinti potencialius partijų lyderius, kurie pretenduotų vadovauti naujai Vyriausybei. Ar tarp jų yra galinčių vesti tautą?

Eidami į rinkimus mes, sąmoningai ar ne, galvojame apie politikus kaip apie lyderius. Vieni labiau, kiti paviršutiniškai ar tik remdamiesi nuojauta, tačiau paprastai bandome įsivaizduoti, kaip vienas ar kitas politikas imsis lyderystės, sutelks komandą ir energiją politiniams darbams ir įgyvendins reikalingas reformas. Tačiau ne visos pertvarkos vyksta sėkmingai, o neretai dalis išrinktų asmenų net ir nesugeba jų pradėti.

„Reformų sėkmė labai priklauso nuo lyderystės. Neseniai išleidome knygą apie 15-ąją Vyriausybę (2008–2012 m., vadovas Andrius Kubilius), kurioje analizavome, kaip įgyvendinant ministrų kabineto prioritetus, tarp kurių buvo daugiausia struktūrinių reformų, buvo imtasi aktyvios lyderystės, – pasakojo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vitalis Nakrošis. – Žmonės buvo motyvuojami ir telkiami bendriems tikslams, buvo veikiama viešai, siekiama kompromiso ir t. t. Visa tai, mūsų nuomone, lėmė, kad Lietuvoje įvyko tam tikros reformos, pavyzdžiui, aukštojo mokslo. Politikai išlaikė dėmesį, aktyviai veikė siekdami priimti sprendimus ir juos įgyvendinti.“

Tradiciškai prieš Seimo rinkimus partijos pateikia ne tik savo kandidatų sąrašus, bet ir nurodo, kas iš jų galėtų pretenduoti vadovauti Vyriausybei, jei partiją lydėtų sėkmė. Socialdemokratai, akivaizdu, nekeistų dabartinio premjero ir ministrų kabineto vadovu toliau siūlytų Algirdą Butkevičių. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga potencialiu premjeru įvardija Saulių Skvernelį, Lietuvos liberalų sąjūdis – Eugenijų Gentvilą. Konservatoriai oficialiai skelbia, kad Vyriausybei būtų pasirengęs vadovauti partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Darbo partija siūlytų Valentiną Mazuronį, o „Tvarka ir teisingumas“ – Rolandą Paksą. Tačiau pastarosioms dviem mažiausiai galimybių sulaukti kvietimo sudaryti ministrų kabinetą, tad rimtai vertinti jų kandidatus į premjerus net neverta.

Kas iš potencialių politinių lyderių galėtų efektyviausiai vadovauti Vyriausybei? Ir kokių savybių jiems labiausiai prireiktų?
Anot V. Nakrošio, politinei lyderystei ypač reikia ambicingos politinės darbotvarkės ir aiškių strateginių tikslų; lyderystės kompetencijų – įgūdžių adekvačiai suvokti esamą padėtį ir pasinaudoti tinkamomis lyderystės priemonėmis; gebėti veikti aktyviai, būti alkanam ir energingam, įsitraukti į artimus santykius su suinteresuotomis grupėmis.

Prie šių savybių būtina pridėti ir komunikacijos gebėjimus. „Politikos negali būti be komunikacijos, – kalbėjo „VRP Hill+Knowlton Strategies“ valdybos pirmininkas Mykolas Katkus. – Visų pirma eina komunikacija ir tik vėliau turinys, išmanymas arba ekspertiškumas. Todėl politikams komunikacijos įgūdžiai visais laikais buvo labai svarbūs.“

Jam pritaria ir ryšių su visuomene agentūros „Nova media“ vyresnysis partneris Arijus Katauskas: „Politikas neišvengiamai turi gebėti pristatyti savo idėjas, apginti jas, mokėti diskutuoti, greitai mąstyti, būti puikus oratorius ir t. t. Žinoma, tai šiek tiek rožinis pasaulis, jei galvotume, kad visi tokie bus, – ne, tarp jų yra didelė pilkoji masė. Dažniausiai linksniuojami politikai turi charizmą. O charizmos turbūt niekas neįsivaizduoja be gebėjimo komunikuoti.“

Vis dėlto, pasak A. Katausko, pastaruoju metu Lietuvoje labai trūksta gerai kalbančių politikų, aukščiausi vadovai šiuo gebėjimu taip pat nepasižymi: „Jeigu jau Rita Miliūtė dalijasi vaizdo įrašu ir sako, kad nieko nesuprato, ką premjeras bandė pasakyti, pripažinkime, tai jau problema. Nežinau, kaip tai nutiko, nes anksčiau premjeras gana neblogai kalbėjo.“

Kaip pastebi ekspertai, šiais laikais nebeužtenka vien gerai kalbėti ar gerai atrodyti. „Gebėjimai kalbėti, atrodyti ir rašyti politikams svarbūs nuo neatmenamų laikų, bet naujas įgūdis, kuris labai svarbus dabar, ir toli gražu ne visi politikai tai suvokia, – tai mokėjimas režisuoti save kaip produktą, pateikti kaip tikrovę. Atsiranda poreikis turėti postmodernų įgūdį – tau reikia galvoti ne tik apie bazinius įgūdžius, bet ir apie gebėjimą suvokti, kaip tai pateikti“, – tvirtino M. Katkus. Socialinės medijos šio įgūdžio svarbą dar labiau išryškino, nes politikams nebereikia žurnalistų kaip jų ir rinkėjų tarpininkų. Todėl socialiniuose tinkluose efektyviai komunikuoti gebantys politikai (ar jų komandos nariai) įgauna rimtą pranašumą.

Beveik visi paminėti svarbiausi kandidatai į premjerus, išskyrus G. Landsbergį, jau turi darbo Vyriausybėje patirties ir jų politinės lyderystės bruožai galėjo būti matomi viešai. Politinė patirtis labiausiai siejama su profesine kompetencija kaip viena lyderystės savybių, tačiau tai nevienintelis efektyvios lyderystės pranašumas. Kai kuriais atvejais ir jauni, itin didelės patirties aukščiausiuose politikos postuose neturintys politikai atsiskleidžia kaip lyderiai ir tampa charizmatiškais vadovais.

Pavyzdžiui, Estijos premjeras Taavi Rõivas ėmė vadovauti savo šalies vyriausybei vos 34 metų, tačiau spėjo pagarsėti kaip kompetentingas, ryžtingas ir efektyviai besinaudojantis moderniomis komunikacijos priemonėmis. Todėl net ir G. Landsbergis (jam dabar taip pat 34 metai) neturėtų būti iš anksto nurašytas kaip prastas lyderis. Be to, nemažai lyderystės ženklų galima matyti iš rinkimų programų – kiek jose ambicijos, ryžto ir gebėjimų sutelkti komandą aplink partijos vadovą.

„Politinių partijų rinkimų programose galima pamatyti tam tikrų skirtumų. Galbūt ambicingiausia Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų programa, tačiau negaliu komentuoti G. Landsbergio lyderystės profilio, nes jis dar nėjo vadovaujamų pareigų“, – pripažino V. Nakrošis.

Kiekvienas potencialių kandidatų pasižymi savita charizma, kuri traukia nebūtinai visus, tačiau turi ir savo gerbėjų ratą. Pavyzdžiui, A. Butkevičius nelinkęs kurti didelių vizijų ir jomis įtikinėti masių, jam sunkiai sekasi improvizuoti, tačiau jis išlieka vienas populiariausių politikų Lietuvoje. Vadinasi, daliai rinkėjų patinka jo stabilumas ir ramus elgesys. Panašiai ir S. Skvernelis – nors turi politinės patirties tik gana siauroje srityje, spėjo išgarsėti kaip ginantis savo poziciją, ryžtingas, savo darbui atsidavęs profesionalas. E. Gentvilas, nors, A. Katausko nuomone, ir nėra puikus oratorius, jis turi didžiulę politinę patirtį ir išmano įvairias sritis. Atitinkamai, jį vertinantys rinkėjai greičiausiai pabrėžtų jo stabilumą, kompetenciją ir santūrų būdą.

Lyderių savybės geriausiai atsiskleidžia kritinėse situacijose, o jų premjero poste visada pasitaiko.

Vis dėlto geriausiai lyderių savybės atsiskleidžia kritinėse situacijose, o jų premjero poste visada pasitaiko. Todėl IQ redakcijos pateikiami subjektyvūs potencialių premjerų lyderystės įvertinimai yra išankstiniai, nes negalime nuspėti, kokios politikų savybės išryškėtų realiomis aplinkybėmis. Taip pat pateikiame alternatyvių pretendentų į premjero postą vertinimą.

Atpažinti lyderį

Politinių lyderių charakteristikas ir jų veiksmų svarbą vadovaujamoms tautoms analizavo dar antikos filosofai. Aristotelis daug dėmesio skyrė idealių valdymo formų paieškai, idealių lyderių bruožams ir savybėms. Iki šiol mokslininkai ir įvairūs motyvacinių metodikų kūrėjai, ieškodami sėkmingos lyderystės receptų, semiasi įkvėpimo iš Aristotelio veikalų. Ypač patrauklu lyderystės apraiškų ieškoti politinių lyderių kalbose, kurias galima analizuoti remiantis trimis Aristotelio retorikos elementais: Ethos, Pathos ir Logos.

Politinių lyderių charakteristikas ir jų veiksmų svarbą vadovaujamoms tautoms analizavo dar antikos filosofai.

Ethos atspindi lyderio ar viešo kalbėtojo charakterį ir etiką, nes tai lemia auditorijos pasitikėjimą juo. Kitaip tariant, tai reputacija ir gebėjimai įtikinti kitus savo autoritetu. Šiuolaikiniams politiniams lyderiams ši Aristotelio laikų savybė svarbi tam, kad įkvėptų rinkėjų pasitikėjimą ir motyvuotų juos palaikyti išsakomą viziją. Iki šiol „pasitikėjimas“ ir „charizma“ yra svarbiausi politinių lyderių atramos taškai, nuo kurių priklauso jų populiarumas ir pergalės rinkimuose.

Pathos – tai emocijos ir vertybės, į kurias apeliuojama, taip pat empatija ir nuoširdumas. Šiuolaikiniams politikams tai ypač svarbu, nes nuasmenintuose politikų ir visuomenės santykiuose rinkėjai dažniausiai pasigenda nuoširdumo, atjautos ir emocinio ryšio. Štai kodėl JAV prezidento rinkimuose kandidatai taip dažnai savo kalbose leidžiasi į „paprasto amerikiečio“ lygį ir tikslingai renkasi kuo paprastesnes frazes, demonstruodami, kad žino, ką reiškia būti paprastu fermeriu ar gamyklos darbininku. Lygiai taip pat politiniai lyderiai mėgsta perdėtai remtis emocijomis, skatindami auditorijos baimes ir nuogąstavimus. Donaldas Trumpas ypač mėgsta Pathos pusę – eskaluodamas baimes dėl imigrantų ar be skrupulų keikdamas nuo žmonių nutolusius „suktus Vašingtono politikus“.

Logos – tai racionalumas ir intelektas. Ši lyderių savybė turi atspindėti viešo asmens gebėjimus analizuoti, remtis logika, demonstruoti savo kompetenciją ir priimti geriausius sprendimus, kurie atitiktų rinkėjų interesus. Šį elementą linkę pabrėžti politikai paprastai mėgsta savo kalbose remtis faktais, statistika, aiškiai dėlioja argumentus ir bando įtikinti auditoriją esantys savo srities žinovai.

Šie klasikiniai elementai viena ar kita forma dažnai aptinkami ir sudėtingesniuose metoduose, bandant užfiksuoti sėkmingai lyderystei reikalingas savybes. Iš tiesų, nėra vieno ar baigtinio charakterio bruožų rinkinio, kuris tiktų visiems lyderiams. Be to, jie gali išnaudoti savo stipriąsias puses ir bandyti nuslėpti trūkumus. Skirtingose kultūrose lyderiams tampa svarbesni specifiniai bruožai, kurie nebūtų tokie patrauklūs kitur. Pavyzdžiui, Vladimiras Putinas gerai įvaldė ryžtingo, jėgą demonstruojančio „alfa patino“ įvaizdį – tai bemaž visiška priešingybė Baracko Obamos charizmos tipui. Vis dėlto politinę lyderystę tiriančių mokslininkų darbuose galima užtikti pasikartojančių elementų, būdingų populiariems politikams, valstybių ir vyriausybių vadovams.

Įvairiais tyrimais nustatyta, kad ekstravertiškumas ir charizma yra vieni dažniausiai pasikartojančių politinių lyderių bruožų. Vertinant politikus vadinamuoju penkių veiksnių modeliu, psichologų taikomu asmenybės tipui apibūdinti, nustatyta, kad dauguma politikų yra ekstravertai, aukšto sąmoningumo (t. y. organizuoti, sistemingi), atviri naujoms idėjoms, linkę įsiklausyti į kitų pasiūlymus ir psichologiškai stabilūs. Būtent tokie asmenys turi reikiamų savybių siekti politinės karjeros ir tapti lyderiais. Tyrėjai jiems linkę priskirti ir aukštą intelektą bei gerus komunikacijos ir socialinius įgūdžius.

Kita vertus, ne visuomet lyderio vaidmens imasi būtent tokie idealūs tipažai. Istorijoje buvo ne vienas atvejis, kai valstybių vadovais tapdavo emociškai nestabilūs neurotikai ar paranojikai (Hitleris, Stalinas), neturintys aukštojo išsilavinimo ir esantys žemo intelekto (Nikita Chruščiovas) arba nepakenčiantys jokios kitos nuomonės ir nedemonstruojantys socialinio jautrumo (Kim Jong-ilas ir daugelis kitų diktatorių). Kai kurios teorijos teigia, kad politiniais lyderiais siekia tapti asmenybės, kaip tik jaučiančios netikrumą, pripažinimo trūkumą ir turinčios kitų psichologinių bėdų. Žinomas amerikiečių politologas ir komunikacijos ekspertas Haroldas Dwightas Lasswellas, remdamasis Sigmundo Freudo teorijomis, teigė, kad politiniais lyderiais tampama visų pirma dėl galios troškimo. Politine galia esą siekiama atkurti pažeistą savivertę, kompensuoti dėmesio, pagarbos trūkumą. Kiti psichologai yra pastebėję, kad tarp politikų gerokai dažniau nei įprastais atvejais galima užtikti narcisizmo požymių. Pavyzdžių nereikėtų toli ieškoti – V. Putinas turbūt neatsitiktinai mėgsta pozuoti nuogu torsu ir skrupulingai rūpinasi savo raukšlėmis, o D. Trumpas bemaž kiekvienoje savo kalboje pabrėžia, koks jis tobulas verslininkas, derybininkas ir apskritai geriausias bemaž visose srityse.

Geros lyderystės bruožai

Harvardo (JAV) universiteto profesorė Barbara Kellerman pabandė apibrėžti, kas yra „gera lyderystė“ ir „bloga lyderystė“. Jos teigimu, geri lyderiai sugeba sukurti prasmes ir tikslus, sustiprinti grupės tapatybę, užtikrinti tvarką ir mobilizuoti žmones kolektyviniam darbui. Blogais lyderiais tampama dėl nemokšiškumo (autorė pateikia ilgamečio Olimpinio komiteto vadovo Juano Antonio Samarancho pavyzdį; prie jo būtų galima pridėti ir dabartinį Europos Komisijos vadovą Jeaną Claude’ą Junckerį), griežtumo ir kietakaktiškumo (ši savybė taikyta ir Margaret Thatcher), nesitvardymo (Borisas Jelcinas), nejautrumo, korupcijos (godumo), ignoravimo (autorė nurodo Billą Clintoną, turėdama galvoje ignoruotą Ruandos genocidą) ir tiesiog pykčio (Radovanas Karadžičius).

Politinių lyderių psichologinius portretus ir veiklos stilių analizuojantys tyrėjai taip pat išskiria lyderystės tipus pagal tai, politikai linkę inicijuoti pokyčius ar prisitaikyti prie aplinkybių. Adaptyvūs lyderiai imasi tik tokių permainų, kurios būtinos reaguojant į aplinkybes ir iššūkius, jie vengia radikalių pokyčių ir yra inertiški. Inovatyvieji linkę labiau rizikuoti ir pradėti esmines reformas, kurios keičia visuomenių ir organizacijų pagrindinius veiklos principus. Lietuviškos premjerystės istorija rodo, kad vieni ministrai pirmininkai imdavosi reformų, net rizikuodami savo populiarumu (A. Kubilius), o kiti mieliau plaukdavo pasroviui ir mėgaudavosi savaiminiu ekonomikos augimu (A. Butkevičius). Tiesa, tyrėjai pripažįsta, kad kiekvienas laikotarpis reikalauja kitokio lyderystės tipo – nėra gerai nuolat turėti tik inovatyvius lyderius, besiimančius radikalių reformų, kaip ir pražūtinga per ilgai užsibūti adaptyviesiems, kurie ilgainiui skatina stagnaciją.

Vis dėlto V. Nakrošis pabrėžia, kad politinei lyderystei svarbi ambicinga darbotvarkė ir aiškūs tikslai, kurių reikėtų siekti. „Taip pat labai reikalingas asmeninis alkis, energija, noras veikti efektyviai, kad suburtų sekėjus, motyvuotų žmones ir pasiektų kompromisą, – teigė profesorius. – Kalbant apie dabartinę Vyriausybę, jai trūksta ambicingos darbotvarkės, ir tai riboja lyderystės galimybes.“

Daugiau leidinio naujienų