Atominė Ruslana (Scanpix nuotr.)

Receptas pergalei: Ukrainos sėkmes Eurovizijoje lėmė ne tik puikūs atlikėjai, tačiau ir finansinis užnugaris

Receptas pergalei: Ukrainos sėkmes Eurovizijoje lėmė ne tik puikūs atlikėjai, tačiau ir finansinis užnugaris

Ukraina, atrodo, rado atsakymą į Lietuvą kamuojantį klausimą – kaip įtikti nenuspėjamam „Eurovizijos“ žiūrovui

Dvi pergalės ir viena antroji vieta, kelialapis į visus finalus nuo tada, kai buvo įvesti pusfinaliai, – Ukrainos sėkmė „Eurovizijos“ konkurse per 15 metų nuo 2003-iųjų, kai šalis jame dalyvauja, nevadintina atsitiktinumu. Tokia jos nelaiko ir specialistai. Tai greičiau sėkminga investicija.

Kai rinktis yra iš ko

Aštuonerius metus „Eurovizijos“ konkurso atrankas Lietuvoje koordinavęs ir šalies delegacijai vadovavęs muzikologas Jonas Vilimas ir LRT populiariosios muzikos redaktorius, ilgametis „Eurovizijos“ atrankos komisijos narys Ramūnas Zilnys pirmiausia primena Ukrainos dydį – daugiau nei 40 mln. gyventojų turinčioje valstybėje atrankų organizatoriai turi nemenką pasirinkimą: pradedant atlikėju ir baigiant dainų kūrėjais.

Trimis sėkmingiausiais atvejais – 2004 m., kai su ugningąja daina „Wild Dances“ nugalėjo ukrainiečių ksena Ruslana, 2016 m., kai dramatiška daina „1944“ apie sovietų vykdytus Krymo totorių trėmimus pergalę lėmė Džamalai, ir 2007 m., kai Verka Serdiučka (aktorius Andrijus Danilka) Europai parodė šou „Dancing Lasha Tumbai“ (ir buvo apkaltintas politikavimu daugeliui išgirdus skambant žodžius „Russia goodbye“) ir liko antroje vietoje – atlikėjai pasižymėjo ir išskirtine energija bei charizma.

Verka Serdiučka buvo pavykęs personažas su energijos užtaisu ir toms trims minutėms apskaičiuota įtaiga, Džamalos vidinė energija leido pagauliai perteikti asmeninę istoriją, neginčytinas buvo ir temos aktualumas – asociacijos su Rusijos prieš porą metų įvykdyta Krymo okupacija buvo tiesiog neišvengiamos, o fenomenalų temperamentą pademonstravusi Ruslana net šoumenų būryje atrodė kaip sprogstamasis užtaisas.

Kaip nuskambėjo, taip (Fotobanko nuotr.)

„Reikia prisiminti ir tai, kad ukrainiečių kultūra susibėgusi iš daugybės tautų, todėl tokia ryški ta dūšia ir vitalinė energija – tai veikia. Daugiausia kartų „Euroviziją“ laimėję airiai nublanko, kai prisijungė Rytų Europos šalys. Ir ukrainiečiai tikrai nepaprastai balsingi, tokių balsų, kokius jie turi, Lietuvoje nedaug“, – sakė J. Vilimas.

Su slavišku užmoju

Visoms žinutėms ištransliuoti reikėjo ir išskirtinio atlikėjų profesionalumo, ir tokios pat profesionalios komandos pagalbos. Visi trys „Eurovizijos“ herojai iš Ukrainos tokias turėjo. Siekti pergalės Ruslanai padėjęs sutuoktinis vėliau ne vienus metus buvo samdomas ir taip pat ambicingai nusiteikusių Azerbaidžano atstovų. Bet svarbiausia, kaip pabrėžė R. Zilnys, ukrainiečiai visada turėjo solidų biudžetą savo vizijoms įgyvendinti. Tai kur kas svarbiau nei tradiciškai stipriausiu laikomas koziris – gausi ir geranoriška kaimynystė. „Kaimynai ir diasporos leidžia tikėtis, kad iš atitinkamų valstybių pavyks gauti daugiau balų. Bet pergalei to niekada neužtenka“, – patikino J. Vilimas.

Ukraina kaip ir Gruzija ar Azerbaidžanas net sunkiausiais šalies ekonomikai laikais lėšų „Eurovizijai“ skyrė tiek, kad stebėdavosi ir Vakarų valstybių atstovai. „Ukraina ne vienus metus į savo atlikėjų pasirodymus merkė tikrai didelius pinigus. Net ir prasidėjus karui ji visada skyrė daugiau pinigų nei Lietuva, – sakė R. Zilnys ir priminė, kad laimėjus Ruslanai buvo minimos septynženklės sumos eurais: – Ruslanos pasirodymas tikrai buvo ugningas, varinėjantis kraują, bet neabejotina, kad prie jos pergalės prisidėjo ir pinigai.“

Daugybę kartų „Euroviziją“ iš arti stebėjęs muzikos redaktorius įsitikinęs: kad ir kiek būtų kalbama, jog siekiant laimėti svarbiausia yra daina ar atlikėjas, gausu pavyzdžių, kai pergalė pasiekiama tiesiog investavus į savireklamą – pasirūpinus, kad dar iki „Eurovizijos“ dienos apie atlikėjus būtų kalbama kaip apie laimėtojus. Toks yra šiųmečio „Eurovizijos“ šeimininko – Izraelio – pavyzdys, anksčiau tą patį padarė Azerbaidžanas, kai laimėti, kaip buvo juokiamasi užkulisiuose, nesutrukdė net dainavimas šiek tiek pro šalį.

Nenupirkta emocija (Fotobanko nuotr.)

Kiek kitoks Ukrainos eurovizinėje istorijoje buvo tik Džamalos atvejis, kai laimėta skyrus itin kuklų Ukrainai maždaug 100 tūkst. eurų biudžetą. Lietuvoje tokį pavyko surinkti tik grupei „Laura and the Lovers“ (2005 m.). Džamalai nebuvo žadama pergalė, bet žiūrovus jos žinutė sujaudino. „Nesakau, jog ta daina nebuvo verta pergalės, bet pripažinkime, kad sutelkti žiūrovų dėmesį jai padėjo tikrai sudėtinga, žiauri politinė situacija Ukrainoje. Tad galima sakyti, kad šiek tiek sužaidė politinis motyvas“, – svarstė R. Zilnys.

Bet ši atlikėja buvo labiau išimtis. Anksčiau Ukraina taškėsi pinigais, kad atlikėją Ani Lorak kaip komandos narys atlydėtų Filipas Kirkorovas, o Zlata Ognevič galėtų pasikviesti vieną aukščiausių pasaulio žmonių – JAV gyvenantį ukrainietį Igorį Vovkovinskį, kuris vaidino milžiną ir nešė ją ant rankų į sceną. „Visa tai brangiai kainuoja, ir ukrainiečiai tikrai daug yra išleidę „Eurovizijai“. Prieš dešimt metų Ukraina buvo ta šalis, kuri rengdavo pačius prabangiausius vakarėlius ir dalydavo žurnalistams krūvas dovanų“, – pasakojo R. Zilnys.

Šiemet Ukraina neturės progos patvirtinti ar paneigti ekspertų svarstymų – dar vasarį paskelbta, kad ukrainiečiai į Izraelį nevyks, atrankos organizatoriams nesutarus su nacionalinę atranką laimėjusia dainininke Maruv. Ši nesutiko su ultimatyviais jų reikalavimais, kai paaiškėjo, kad yra ne kartą koncertavusi, o ir artimiausiu metu planuoja pasirodymus Rusijoje.

„Šįkart ukrainiečiams nerūpėjo „Eurovizija“ – jie rinko prezidentą. Bet kai jie vėl labai užsimanys laimėti, mes nemažai pinigų“, – mano R. Zilnys.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų