(Scanpix nuotr.)

Kartą paragavęs, negali sustoti

Kartą paragavęs, negali sustoti

Nors populistų žala tradicinėms demokratinėms vertybėms gali šokiruoti, jų populiarumas ir toliau auga. Kodėl?

Populistinių jėgų stiprėjimas paprastai signalizuoja politinę krizę ir tampa reakcija į nusivylimą tradicinėmis politinėmis jėgomis. Vakaruose pasipriešinimas įsigalėjusiems liberaliosios demokratijos principams kainavo „Brexit“ ir Donaldo Trumpo išrinkimą prezidentu.

Po pastarojo įvykio drastiškų sukrėtimų tradicinės vakarietiškos politinės santvarkos nebepatyrė, o kraštutinės dešinės kandidatės Marine Le Pen pralaimėjimas Emmanueliui Macronui Prancūzijos prezidento rinkimuose 2017 m. buvo priimtas kaip europietiškojo populizmo kapituliacija. Visgi populizmas iš Europos horizonto ne tik nesitraukia, bet priešingai – tampa naująja politine realybe, palaipsniui įsitvirtinančia svarbiausiose įstatymų leidybos institucijose.

Įsitvirtinusieji

Pokriziniu laikotarpiu tikėta, kad populistinių partijų stiprėjimą Europoje skatino žmonių, ypač darbininkų klasės, nusivylimas įsivyravusia politine sistema ir skylėtomis teisinėmis sistemomis, sudarančiomis sąlygas turtingiems tapti dar turtingesniems. Dėl finansinės krizės darbo netekę ar dėl sumažėjusių atlyginimų diržus susiveržti priversti asmenys prarado pasitikėjimą neoliberalia, laisvos rinkos principais grįsta santvarka, kuri nesugebėjo užtikrinti didėjančios gerovės ir lygybės Vakarų visuomenėse. Šiame kontekste populistų sėkmę lėmė jų nežinomumas, nes nepatenkinti tradicinėmis partijomis žmonės ėmė gręžtis į alternatyvas.

Pasak 2017 m. Tony Blairo instituto publikuotos ataskaitos „Europos populizmas: tendencijos, grėsmės ir ateities perspektyvos“, Europos šalių rinkimuose 2000 m. populistams teko vidutiniškai 8,5 proc. balsų. 2012 m., praėjus ketveriems metams nuo finansų krizės pradžios, šis skaičius buvo dukart didesnis. Miuncheno Ekonomikos studijų centro atliktas tyrimas, analizavęs finansines krizes ir rinkimus 20-yje demokratinių šalių nuo 1870 m., parodė, kad po staigaus ekonominio nuosmukio populistinių partijų populiarumas gali išaugti net 30 proc. Tyrėjai taip pat nustatė, kad praėjus vidutiniškai penkeriems metams po krizės ir ekonomikai pradedant atsigauti, balsavimo tendencijos paprastai grįžta į įprastus rėmus.

Visgi naujausioji populizmo banga Europoje paneigė pastarąją tendenciją. Praėjus dešimtmečiui nuo krizės pradžios populistinės partijos ir toliau nestokoja palaikymo. 2017 m. Europoje vykusiuose rinkimuose populistams teko rekordinis palaikymas – 24,1 proc., o Rytų Europos šalyse – net 31,6 proc. Vokietijos Bundestago rinkimuose 2017 m. kraštutinės dešinės populistų „Alternatyva Vokietijai“ sulaukė 12,6 proc. balsų, pirmą kartą pateko į šalies parlamentą ir tapo didžiausia opozicine partija jame. Tais pačiais metais Nyderlandų parlamento rinkimuose dešiniojo sparno antiimigracinė Laisvės partija pagal balsų skaičių nusileido tik valdančiajai Žmonių laisvės ir demokratijos partijai. Šių metų rugsėjį rinkdami parlamentą švedai rekordiškai gausiai palaikė populistinę Švedijos demokratų partiją. Išties vos kelių Europos valstybių parlamentuose kairiųjų arba dešiniųjų pažiūrų populistų partijos neturi nė vieno atstovo.

Baimės faktorius

Populistiniai judėjimai nėra vien naujųjų laikų politinių sistemų spragų padarinys. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Justinas Dementavičius pažymi, kad populizmas – radikalioji opozicinės nuomonės išraiška – yra neatsiejamas nuo pačios demokratijos. Pasak politologo, anksčiau populistinėmis laikytos grupės pasižymėjo rūpesčiu dėl nuskriaustų liaudies masių, kurioms gerai gyventi neleido korumpuotas valstybinis, biuriokratinis ar kapitalistinis elitas.

Visgi moderniojo populizmo tvarumą lemia tai, kad šių dienų visuomenėje neapykantą jo atstovai sėja daug platesnėje dirvoje, taip pritraukdami įvairesnę rėmėjų auditoriją, turinčią ne vien finansinių, bet ir kultūrinių ar socialinių nuogąstavimų. Neapykantos strėlių taikiniais be kapitalistinės sistemos keliamos socialinės atskirties šių dienų populistai renkasi imigraciją, globalizaciją, kultūrinį liberalizmą ar viršnacionalinių institucijų (pavyzdžiui, Europos Sąjungos, Tarptautinio valiutos fondo) stiprėjimą. Pykčio ir baimės persmelktus sentimentus jie skatina pabrėždami tokias išvardytų reiškinių neva keliamas grėsmes kaip terorizmas, socialinio aparato silpnėjimas, nacionalinio identiteto, suverenumo ar moralinių vertybių praradimas.

Didėjantis pykčio priežasčių spektras lemia tai, kad modernioje visuomenėje populistams lengviau atrasti „priešišką“ grupę, skirtą sugerti žmonių neapykantą ir atliekančią atpirkimo ožio funkciją, dažniausiai nepagrįstai apkaltinant ją dėl tam tikrų politinių, ekonominių ar socialinių problemų. Anglijos Voriko universiteto politologas George’as Löfflmannas, tyrinėjantis populistines grupes, IQ pateiktame komentare tvirtino, kad populistai politinę realybę mato pro konflikto prizmę: „Populistų politinis supratimas remiasi ne konstruktyvia konkurencija nusistovėjusioje sistemoje, siekiant ją pagerinti, bet egzistencine kova prieš „žmonijos priešus“, kurios esmė – įteigti žmonėms, kad esant kitokioms aplinkybėms, jie gyventų geriau.“

Apskritai, populizmas remiasi atskirties principu, aiškiai brėždamas liniją tarp „mes“ ir „jie“ sluoksnių. Populistų retorikoje yra įprasta girdėti, kad „mūsų“ – niekuo dėtų žmonių daugumos – kasdienybė yra apsunkinama dėl „jų“ mažumos veiklos ar tiesiog egzistavimo. Šių dienų populizmas šią priešpriešą kursto besiremdamas ne vien socialiniu statusu, bet ir tautybe, pilietybe, religinėmis pažiūromis ar lytine orientacija. „Populizmas yra siaura ideologija – ji tesuponuoja „liaudies“ ir „elito“ konfliktą, kur tiek „liaudis“, tiek „elitas“ gali būti bet kas, o pats konfliktas gali būti ir ekonominis, ir kultūrinis, ir socialinis“, – apibendrino J. Dementavičius.

Populizmas yra siaura ideologija – ji tesuponuoja „liaudies“ ir „elito“ konfliktą, kur tiek liaudis, tiek elitas gali būti bet kas.

Pasak jo, populistų sėkmę lemia ir jų sumanus manipuliavimas žmonių emocijomis: „Savo programose jie gali nurodyti svarbią problemą, kuri rūpi nemažai daliai žmonių, ir pažadėti ją lengvai išspręsti. Tai padaryti be galo lengva, nes žmonės paprastai siekia būti laimingesni ir yra patiklūs“. Tiesa, populistų nurodomi principai yra tokie, kad jiems atstovauti tradicinėms partijoms būtų nepriimtina dėl vertybinių nuostatų: globalizacijos stabdymas, sienų uždarymas, religinių mažumų draudimas ar tarptautinių institucijų reglamentų nepaisymas. Tad pateikdami politinę alternatyvą populistai taikosi į tas rinkėjų grupes, kurių sentimentai nėra atspindimi nuosaikesnių partijų kampanijose. Išties populizmas sėkmingiausias tada, kai jis ne tik persivilioja kitų politinių jėgų rinkėjus, bet ir mobilizuoja iki tol visai nebalsavusius. Pavyzdžiui, 2017 m. Vokietijos parlamento rinkimuose net 38 proc. rinkėjų, balsą atidavusių už populistinę „Alternatyvą Vokietijai“, prisipažino nedalyvavę ankstesniuose rinkimuose.

Šie populizmo mobilizaciniai sugebėjimai atsispindi agitacinėse strategijose. Populistai savo retorikoje stengiasi atsiriboti nuo tradicinio politinio elito žodyno, naudodami „paprastiems žmonėms“ suprantamą kalbą. Dėmesį jie pritraukia suprimityvindami politinę realybę, įvardydami vienalytes, o ne kompleksiškas problemas ir jų sprendimų būdus, kuriuos politiškai mažiau nuovoki auditorija lengviau įsisąmonina ir prisimena, eidama prie balsadėžių. Tai iliustruoja Nyderlandų populistų Laisvės partija, 2017 m. rinkimuose dalyvavusi su vieno puslapio programa. Joje didžiąja problema buvo pasirinkta imigracija, priešiška grupe – šalį „užplūdę“ musulmonai, o sprendimo būdu – visiškas šalies „apsivalymas“ nuo islamo. Aiški programa su konkrečia problema ir siūloma išeitimi – tradiciniai populistinės strategijos elementai – užtikrino partijai svarų palaikymą.

„Populistai išties efektyviai mobilizuoja emocijas. Žmonėms, kurie yra nusivylę taupymo politika ar nepatenkinti socialiniais ir kultūriniais visuomenės pokyčiais, populistai žada sugrąžinti idealizuotus nacionalinės didybės laikus, kurių galbūt niekada ir nebuvo“, – patvirtino G. Löfflmannas.

Visgi J. Dementavičius pabrėžia tai, kad paskutiniųjų metų populistinės tendencijos yra susijusios ne vien su pakitusiu politiniu paveikslu, bet ir su pakitusia viešąja sfera. Šių dienų populistinės jėgos sumaniai išnaudoja technologijas, kuriomis lengviau pasiekti dideles auditorijas. Populizmas ir socialiniai tinklai sudaro tandemą, nes jis remiasi trumpais, bet skambiais šūkiais, o būtent tokios žinutės patraukia dėmesį. Socialiniuose tinkluose turinys beveik nėra reguliuojamas, tad bendraudami su rinkėjais populistai gali nevaržomi naudoti jiems įprastą neapykantos ir gąsdinimų persmelktą kalbą.

Ateities perspektyvos

Populizmas yra demokratijos vaisius. Nors jo retorika dažnai hiperbolizuota, paprastai ji atspindi reakciją į vangų didelei visuomenės grupei rūpimų klausimų sprendimą tradicinėse politinėse partijose ar institucijose. Pasak J. Dementavičiaus, jei viskas būtų tobula, populizmo nebūtų, tačiau tobula niekada nėra, tad realu manyti, kad populizmas nesitrauks tol, kol gyvuos liberalioji demokratija.

Tradicinės santvarkos šalininkai turėtų nerimauti ne dėl populistinio judėjimo egzistavimo, bet dėl jo masto. Jei radikaliųjų pažiūrų partijų populiarumas ir toliau sėkmingai augs, tik laiko klausimas, kada iš opozicijos jos pereis į valdžią. „Tokia perspektyva yra gąsdinanti. Populizmas atsiranda kaip realybę supaprastinanti kritika, o ant tokios kritikos pagrindo auga nedemokratinės alternatyvos. Kitaip sakant, baisiausia ne populizmas, o tai, kas gali ateiti po jo sukelto chaoso“, – tikino J. Dementavičius.

Baisiausia ne populizmas, o tai, kas gali ateiti po jo sukelto chaoso.

Svarbiu išbandymu liberaliajai demokratijai taps 2019 m. Europos Parlamento (EP) rinkimai, kurie vyks populistų populiarumui esant rekordinėse aukštumose. Šių metų gegužę atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad 63 proc. jaunesnių nei 25 metų rinkėjų tiki, jog alternatyvios partijos gali efektyviau spręsti problemas nei tradicinės politinės jėgos, tad tikėtina, kad į EP jie aktyviau rinks populistus. Pastarieji neslepia besiviliantys suformuoti daugumą parlamente, o tai, žinant jų nepritarimą europinėms vertybėms, nemenkai pakenktų Bendrijos veiksmingumui.

Visgi populizmas nėra įprasta ideologija, turinti aiškų politinį planą. Veikiau tai – bendravimo su rinkėjais forma ir strategija palaikymui pritraukti. Tikėtina, kad valdžioje įsitvirtinusios populistinės partijos prarastų bent dalį savo radikalumo ir nesiektų išardyti sistemos, kurioje pačios veikia. Pasak J. Dementavičiaus, akimirka, kai populistai ima priklausyti politinei struktūrai, yra populizmo mirtis, nes jie tampa elitu, kuriam prieš tai oponavo. Kad ir kaip būtų, politinės sistemos yra stabilesnės, kai jose nedominuoja populistinės jėgos, tad liberalios demokratijos šalininkams nerimauti tikrai yra dėl ko.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų