Scanpix nuotr.

Karalius nuogas

Karalius nuogas

Per dieną bestseleriu tapusioje knygoje pažerta šokiruojamų faktų apie JAV prezidentą Donaldą Trumpą ir Baltųjų rūmų intrigas

Prezidentas visiškai neskaito – nei jam pateiktų svarbių dokumentų, nei juo labiau knygų. Diskusijos prieš priimant reikšmingus sprendimus netrunka ilgiau nei kelios minutės, nes jis ima blaškytis ir neišlaiko dėmesio. Savo kambaryje jis turi tris televizorius ir mieliau valandų valandas žiūri TV laidas, skambina bičiuliams, negu sprendžia politines dilemas.

Tokį pirmųjų D. Trumpo metų Baltuosiuose rūmuose paveikslą piešia žurnalistas Michaelas Wolffas. Sausio 5 d. pasirodžiusi jo knyga „Fire and Fury: Inside the Trump White House“ sukėlė skandalą JAV ir buvo iššluota iš knygynų lentynų. Jau pirmosiomis dienomis nupirkta daugiau kaip milijonas egzempliorių. Nacionalinė žiniasklaida aptarinėjo kiekvieną knygos detalę.

Prezidento atstovai, pavadinę ją prasimanymų rinkiniu, paskutinę akimirką mėgino teisinėmis priemonėmis blokuoti knygos išleidimą, tačiau nesėkmingai.

Baltųjų rūmų reakcija nestebina žinant turinį. Sudaromas įspūdis, kad D. Trumpas paprasčiausiai nepajėgus užimti įtakingiausią pasaulyje politinį postą. Nejaugi galime pasikliauti žmogumi, kuris neturi nuomonės ir žinių beveik jokiu klausimu? Autoriaus teigimu, svarbiausius sprendimus dažniausiai nulemia tas, kuris su prezidentu pasikalba paskutinis. Tiesa, ir šis pokalbis nebūna paprastas, mat skaityti vengiantis D. Trumpas peržiūri tik vaizdo medžiagą. Jis, žinoma, tai paneigė ir patikino esąs labai stabilus genijus.

Svaiginama pergalė

Šių dilemų nebūtų kilę, jei ne 2016 m. lapkričio 8-oji, kai D. Trumpas netikėtai laimėjo rinkimus prieš Demokratų partijos atstovę Hillary Clinton. Tai buvo šokas ne tik pasauliui, bet ir pačiam D. Trumpui – aplinkiniai prisimena, kad paskelbus rezultatus jis buvo tarsi ištiktas stabo. Jo kampanijos rengėjai planavo pralaimėti ir išsiskirstyti – daugelis, tarp jų ir politiku tapęs milijardierius, jau buvo numatę, ką veiks ateityje. Vis dėlto rinkėjai būtent jam patikėjo formuoti JAV vykdomąją valdžią.

Tai negalėjo reikšti nieko kita, tik chaosą. Suvokdamos, kad pats D. Trumpas yra tarsi tuščias balto popieriaus lapas, į kurį galima įrašyti bet ką, dėl įtakos iškart ėmė kautis dvi skirtingos grupės: „banonitai“ (Steve’o Bannono – kraštutinių pažiūrų ideologo, kūrusio D. Trumpo rinkimų platformą – aplinka) ir „džervankos“ (pirmiausia dukra Ivanka Trump ir jos vyras Jaredas Kushneris, kurių pažiūros apibūdinamos kaip konservatyviai liberalios). Šios peštynės dėl priėjimo prie D. Trumpo ausies paaiškina pirmųjų vadovavimo metų nenuoseklumą: pavyzdžiui, inauguracinę kalbą rašė S. Bannono aplinka, todėl ji buvo itin negatyvi, nacionalistinė, nukreipta prieš globalizaciją. O po kelių mėnesių pasisakymą Kongresui jau rengė „džervankos“, tad tonas buvo kur kas nuosaikesnis.

D. Trumpo kampanijos rengėjai planavo pralaimėti ir išsiskirstyti – daugelis, tarp jų ir politiku tapęs milijardierius, jau buvo numatę, ką veiks ateityje.

Pačiam D. Trumpui svarbu tik būti dėmesio centre ir sulaukti nuolatinių pagyrų. Taip pat – publikuoti socialiniame tinkle „Twitter“, kur jo žodžių nevaržo net patys artimiausi žmonės. Rezultatas – nuolatiniai skandalai.

Skambiausias kilo vieną kovo rytą, tarp ketvirtos ir penktos valandos, D. Trumpui parašius, kad buvęs šalies vadovas Barackas Obama rinkimų kampanijos metu įsakė pasiklausyti jo pokalbių telefonu. Tokią žinią D. Trumpas išgirdo per TV ir pristatė kaip faktą, nors, savaime suprantama, vėliau šią informaciją paneigė jau naujojo prezidento paskirti žvalgybos vadovai.

Galiausiai vidinę ideologinę kovą laimėjo „džervankos“, o S. Bannonas, kadaise įtakingiausias D. Trumpo aplinkos žmogus, vasaros pabaigoje buvo išmestas iš Baltųjų rūmų. Būtent pyktis ir neapykanta dėl susidariusios situacijos įvardijama kaip priežastis, kodėl S. Bannonas taip noriai viską pasakojo knygos autoriui ir leidosi būti cituojamas. Jis taip pat netikėtai pareiškė manantis, kad kampanijos metu vykęs D. Trumpo sūnaus ir žento susitikimas su Kremliui artima advokate, kuri žadėjo suteikti rusų surinktą neigiamą informaciją apie H. Clinton, buvo išdavikiškas ir nepatriotiškas.

Toks kritiškas vertinimas mažų mažiausiai neįprastas, mat S. Bannonas niekada negarsėjo skeptišku požiūriu į Rusiją. Be to, anksčiau panašius bandymus diskredituoti D. Trumpo bendražygius vadino prasimanymu. Bet būtent jo pasisakymai taps nauju atspirties tašku tiems, kurie sako, kad D. Trumpas ir Rusija susiję.

Knyga jau davė naudos

Šiuos ir kitus leidinio teiginius reikia svarstyti su didele išlyga. Autoriaus teigimu, jo šaltiniai, leidę surinkti skandalingą informaciją – Baltųjų rūmų personalas, įskaitant artimiausius prezidento patarėjus. Esą buvo paimta per 200 interviu, nes buvo suteiktas laisvas priėjimas. Prezidento aplinka neigia, kad M. Wolffas turėjo tokias privilegijas Baltuosiuose rūmuose, tad realių skaičių patikrinti neįmanoma.

Knygoje gana daug citatų, bet daugeliu atvejų tikslus šaltinis neatskleidžiamas – tad lieka spėlioti, kuri informacija patikima, o kuri – išgalvota. Juo labiau kad kai kurie cituojamieji jau atsiribojo nuo teiginių, o ir pats autorius praeityje negarsėjo skrupulingumu – jo knygose faktai persipindavo su išgalvotais pasakojimais.

Tiesa, vienas dalykas atrodo sunkiai paneigiamas. S. Bannonas, aplink kurį sukasi visas pasakojimas, nepaneigė savo citatų, tuo sukeldamas D. Trumpui įniršį. Tai nebūtinai reiškia, kad atspindima Baltųjų rūmų realybė – netgi priešingai, veikiau tai subjektyviai pakreiptas žvilgsnis, kurį formavo S. Bannonas, vis dar įpykęs dėl prarastos įtakos ir tebeturintis asmeninių politinių ambicijų. Nors turbūt tiksliau teigti – turėjęs ambicijų, mat pasirodžius knygai buvo atleistas iš „Breitbart“ portalo ir iš esmės tapo atstumtuoju net kraštutinių dešiniųjų stovykloje.

M. Wolffo teksto sukeltas D. Trumpo ir S. Bannono konfliktas gali tapti vieninteliu realiu – ir pozityviu – knygos rezultatu. Detalės apie D. Trumpo darbo pobūdį, nors ir kelia didelių abejonių prezidento tinkamumu eiti pareigas, buvo viešai aptariamos ir anksčiau. D. Trumpo kritikams tai bus dar vienas argumentas apie senus dalykus, o šalininkai tvirtins, kad knygos autorius niekada neįrodys savo teiginių pagrįstumo.

Sugriauti D. Trumpo ir S. Bannono ryšiai gali pastūmėti prezidentą tapti nuosaikesnį politikoje. Juk būtent radikalusis patarėjas formavo jo kraštutines pozicijas, kurios anaiptol nedžiugino tradicinių JAV sąjungininkų, tarp jų ir Europoje. Jam pasitraukus, D. Trumpo administracija ėmė labiau priminti ankstesnę respublikonų valdžią.

Linas Kojala yra Harvardo universiteto tyrėjas, Rytų Europos studijų centro direktorius

Komentarai

  • mylėkit D Trumpą,o ne koneveikite nes jis gali nusisukti nuo Lietuvos.Kas tada bus su Putinu,galas

  • tegu nusisuka jei dėl to Putinui būtų galas.

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų