Kaltė – svogūnas – ašaros

Kaltė – svogūnas – ašaros

Prieš dešimtmetį Vokietijoje išleista Günterio Grasso autobiografija sukėlė skandalą. Šiomis dienomis knygynus pagaliau pasieks ir lietuviškas jos leidimas. Laikas skandalui, susijusiam su „Svogūno lupimu“, jau praėjo, bet laikas knygoje ir knygos sukeltoms diskusijoms šiandien ypač aktualus.

Kai 2006-aisiais pasirodė „Svogūno lupimas“, G. Grassas jau seniai buvo laikomas vienu ryškiausių XX a. pasaulio literatūros vardų. Dar 1999 m. jo romanai įvertinti Nobelio literatūros premija. Vokietijoje, o ir gimtajame Gdanske, jo gimimo metais vadintame Dancigu, jis laikytas ne tik talentingu rašytoju, bet ir moraliniu autoritetu.

Todėl pasirodžius knygai, kurioje G. Grassas prisipažįsta, kad būdamas septyniolikos tarnavo nacių „Waffen SS“ legione, kilusi audra nebuvo netikėta. Saulius Repečka, autobiografiją lietuviškai išleidusios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius, pasakoja, kad likus vos kelioms savaitėms iki knygos pasirodymo G. Grassas šia tema davė interviu „Frankfurter Allgemeine“ žurnalistams.

Aštriausiai į G. Grasso prisipažinimą, suprantama, sureaguota Vokietijoje ir Lenkijoje. Lechas Wałęsa – buvęs Lenkijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas – vokiečių leidiniui „Bild“ pasakė manantis, kad G. Grassas turėtų atsisakyti gimtojo Gdansko garbės piliečio vardo. „Manau, kad Gdansko garbės piliečiu rašytojas niekada nebūtų tapęs, jei būtų anksčiau žinota, kad jis tarnavo SS“, – teigė politikas. Kai kurie jo kolegos, pavyzdžiui, įtakingas tuometis Lenkijos parlamento narys Jacekas Kurskis, tokią poziciją palaikė. Pasak politiko, nepriimtina tai, kad Gdanskas, kuris pirmasis paaukojo savo piliečių kraują Antrajame pasauliniame kare, garbės piliečiu skelbtų SS tarnavusį asmenį.

Tačiau Gdansko miesto taryba klausimo atimti garbės titulą iš rašytojo nesvarstė. Tuometis miesto meras Pawełas Adamowiczius laikėsi nuomonės, kad tokie raginimai – tik bandymas sužaisti politine lenkų korta, o politikai apskritai yra mažiausiai kvalifikuoti vertinti rašytojo gyvenimą.

S. Repečka vieną po kito vardija kitus lenkų intelektualus, kurie kilus pasipiktinimo bangai taip pat išreiškė nevienareikšmišką poziciją. Pavyzdžiui, Poznanės Vakarų instituto profesorius Andrzejus Saksonas pabrėžė plačiau neanalizuotą kilusio skandalo aspektą. Pasak jo, G. Grasso atvejis rodo, jog, priešingai nei pačių vokiečių šiandien bandoma įtikinti, anuometė vokiečių visuomenė aktyviai pritarė Hitlerio politikai, o ne jai priešinosi. Tačiau galiausiai viską apibendrino profesorė Irena Lipowicz, buvusi Lenkijos užsienio ministerijos lenkų ir vokiečių reikalų įgaliotoji atstovė. Ji paragino žiniasklaidą nesupaprastinti situacijos, nesielgti tiesmukai ir nekelti nereikalingos įtampos tarp dviejų tautų.

Įvairių reakcijų į autobiografiją kilo ir Vokietijoje. Čia būta šiokių tokių bandymų G. Grasso kaltę sušvelninti akcentuojant, kad jis tarnavo būtent „Waffen SS“ dalinyje. „Vermachto daliniuose tarnavusiems kariams Vokietijoje vėliau buvo mokama pensija, priešingai nei buvusiems SS kariams. Kiek teko domėtis, Niurnbergo procese „Waffen SS“ pripažinta tokia pat nusikalstama organizacija kaip ir visa SS“, – pasakojo S. Repečka.

„Skardinis būgnelis“ parduodamas gerai, o „Svogūno lupimas“, drįsčiau spėti, bus perkamas dar geriau. Tai rodo, kad G. Grassas vis dar įdomus lietuviams, – teigė S. Repečka.(Dariaus Markūno nuotr.)

Tačiau ir Vokietijoje netrūko aštresnių komentarų. Štai „Der Tagesspiegel“ žurnalistas Gregoras Dotzaueris pareiškė esąs šokiruotas: „Ar kas gali patikėti, kad Nobelio premijos laureatas, tautos sąžinė, legendų rašytojas buvo SS narys? Ar tai pigus istorijos pokštas? Ar tiesa, kurios kartybę mes dar turėsime išmatuoti?“ Garsus rašytojas Martinas Walseris sakė: „Pats atsakingiausias iš visų tėvynainių negali staiga po šešių dešimtmečių atskleisti, kad jis atsidūrė „Waffen SS“ be jokios savo kaltės.“

Nevienareikšmiškos reakcijos

Skandalingo prisipažinimo atgarsiai nusirito ne tik per G. Grassui artimiausias šalis, bet ir gerokai toliau. Pavyzdžiui, Amerikoje rašytojas Johnas Irvingas iš pradžių atsisakė išreikšti savo poziciją, tačiau vėliau apsigalvojo ir parašė laišką vokiečių laikraščio „Frankfurter Rundschau“ redakcijai. Tiesa, jame kalbėjo ne tik savo, bet ir kito garsaus rašytojo Kurto Vonneguto vardu: „Mano draugas Kurtas Vonnegutas pavadino šiuos nacionalistinius pezalus vokiečių spaudoje šūdo audra. Štai ką išskaičiau visuose laikraščių vedamuosiuose, išpuikėliškuose savo kolegų, kritikų, žurnalistų ir visų politinių stovyklų komentaruose. Visa tai – nuspėjamas veidmainiškas Grasso gyvenimo ir kūrybos apnuoginimas, vykdomas iš oi kokių bailių gudrus po laiko pozicijų. Kaip tik iš tokių pozicijų dauguma vadinamųjų intelektualų ir skelbia savo požiūrį. Grassas man lieka herojus, rašytojas ir moralinis kompasas.“

Vengrijoje, Čekijoje, kitose Rytų ir Centrinės Europos šalyse taip pat pasigirdo pasipiktinusių balsų. Kita vertus, S. Repečkos pastebėjimu, šiose šalyse į juodą G. Grasso biografijos dėmę pažvelgta ne taip griežtai. „Rytų bloke istorija sudėtingiau supinta. Nemažai žmonių buvo tarnavę tam tikruose daliniuose ir apie tai neprisipažino arba prisipažino vėliau. Todėl jie į G. Grasso istoriją žvelgė šiek tiek atlaidžiau“, – teigė pašnekovas.

Pavyzdžiui, Vengrijos žurnalistė Julianna R. Szekely vedė paraleles tarp G. Grasso ir režisieriaus Istváno Szabó praeities – šis prisipažino buvęs Stasi informatorius – ir gynė abu menininkus. O Čekijos laikraščio „Mladá fronta dnes“ žurnalistas Teodoras Marjanovicius rašė: „Netgi jei jis ir nebuvo piktavalis žmogus, G. Grassas parodė, jog jis buvo silpnavalis.“

Kilus G. Grasso skandalui Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė verstinių užsienio naujienų agentūrų pranešimų, taip pat portale bernardinai.lt publikuotas išverstas minėtasis knygos išvakarėse paskelbtas interviu. Aštresnės vietos intelektualų ar visuomenės veikėjų reakcijos nebūta. Nors palyginti neseniai, 2000-aisiais, G. Grassas lankėsi Lietuvoje kartu su kitais dviem Nobelio literatūros premijos laureatais – Czesławu Miłoszu ir Wisława Szymborska. Šioje kelionėje G. Grassas Lietuvos pajūryje įsigijo ir gintaro gabalą, kurį aprašo „Svogūno lupime“. „G. Grassas Lietuvai nebuvo svetimas žmogus. Mūsų kraštai gana glaudžiai susiję istoriškai. Tačiau mums būdingas vėluojančios istorijos fenomenas. Tarkime, žydų žudynių klausimas tik dabar imtas kelti visu aštrumu, nors apie tai jau buvo būtina kalbėti seniai. Tai mūsų tautos kaltės klausimas. Taigi kartu su G. Grassu ir mes galime klausti, kodėl apie tai prabylame tik dabar. Turbūt pasirodžius G. Grasso knygai apie joje keliamus klausimus dar nebuvome pasirengę rimčiau kalbėti“, – svarstė S. Repečka.

Didžiausią pykčio ir nusivylimo G. Grassu debesį užtraukė faktas, kad SS tarnavęs žmogus buvo laikomas vokiečių tautos sąžine, moraliniu autoritetu. Tačiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius sako, kad svarbu atminti, jog pats rašytojas savęs tokiu niekada nelaikė. „Nė vienas žmogus negali būti šalies sąžinė – tai kvaila“, – šie žodžiai priskiriami pačiam G. Grassui. Jau paaiškėjus rašytojo daug metų saugotai paslapčiai prikištas ir faktas, kad tautos sąžine vadintas menininkas anksčiau buvo įnirtingai užsipuolęs Kurtą Georgą Kiesingerį. Tačiau G. Grassas atrėmė: „Kritikavau jį, nes jis norėjo tapti kancleriu. Kalbėjau apie žmogų, kuris nacių valdymo laikotarpiu ėjo aukštas pareigas propagandos departamente. Jis buvo ne septyniolikmetis“, – citavo S. Repečka.

Galiausiai kaltintojų ir užtarėjų kalbos neišvengiamai apslopo, Gdansko garbės piliečio vardo iš G. Grasso niekas neatėmė, Nobelio literatūros premijos – taip pat. Tiesa, tai buvo anaiptol ne paskutinis „nepatogus“ susikirtimas maištingojo rašytojo gyvenime. Tarkime, 2012-aisiais jis publikavo eilėraštį „Kas turi būti pasakyta“, kuriame kritikavo Izraelio branduolinę programą. Už tai šioje šalyje jis paskelbtas persona non grata, taip pat jam uždrausta įžengti į gimtojo Gdansko sinagogą.

Permąstyti save ir praeitį

Jei ne ši tamsioji biografijos dėmė, galbūt „Svogūno lupimas“ niekada ir nebūtų atsiradęs? S. Repečkos nuomone, sunku šiandien pasakyti, kaip būtų buvę, visgi dalį atsakymo sufleruoja paties G. Grasso mintys: „Nepasakyčiau, kad tai buvo sunkus gimdymas. Iš pradžių teko šiek tiek prisiversti, įveikti save. Aš apskritai esu nusistatęs prieš autobiografijas. Daugelis jų mėgina skaitytoją įtikinti, kad buvo taip, o ne kitaip. Aš norėjau pavaizduoti viską atviriau, todėl forma man buvo man tokia svarbi.“ Visgi apie ilgą savo tylėjimą rašytojas kalbėjo: „Kuo sutikau būti apimtas kvailo jaunystės pasididžiavimo, tą norėjau nustumti į šalį po karo, kamuojamas nuolatinio gėdos jausmo.“

Beveik 400 puslapių autobiografijoje, kurią knieti vadinti romanu, žmogaus atminties patikimumo ir klastos korta žaidžiama dažnai. Atskleisdamas savo gyvenimo nuo ankstyviausių dienų iki romano „Skardinis būgnelis“ atsiradimo detales, G. Grassas dažnai suabejoja, ar taip iš tiesų buvo, ar atmintis iškreipia faktus ir kuria vaizdinius, kurie realybėje neegzistavo.

Dar knygos pasirodymo išvakarėse duotame interviu G. Grassas užsiminė, kad sunkiausia jam buvo savo prisiminimams atrasti formą. „Reikia suprasti, kad rašytojas žengė ant labai plono ledo ir bet kada galėjo įlūžti. Bet jis pasirinko metaforizuotą svogūno lupimo principą ir luobas po luobo lupo praeities sluoksnius. Man jo prisipažinimas skamba labai meniškai ir subtiliai“, – teigė S. Repečka. Jis pastebi, kad svogūno lupimo principas buvo paminėtas dar pirmajame šlovės sulaukusiame G. Grasso romane „Skardinis būgnelis“. Viename epizode aprašoma užeiga, kur pjaustomi svogūnai, o lankytojai, ašarodami nuo akis graužiančių aromatų, pašnekovams išsipasakoja savo istorijas.

Kalbėdamas apie būtinybę atsigręžti į praeitį, G. Grassas vartoja ne tik „svogūno lupimo“, bet ir „vėžio žingsnio“ sąvokas. S. Repečkos nuomone, būtent taip – „Vėžio žingsniu“, o ne „Krabo žingsniu“ – turbūt reikėjo pavadinti anksčiau lietuviškai išverstą rašytojo romaną: „Krabas juk gali judėti visomis kryptimis, o vėžys eina atbulas. Lupdamas svogūną arba eidamas vėžio žingsniu į praeitį G. Grassas siekė suprasti, kas įvyko su juo pačiu ir visa jo tauta.“ Pasak G. Grasso, prisiminti – tai likti žmogumi ir tiesti kelius esamam bei būsimam gyvenimui. Būtent atminties praradimas – tiek asmeninės, tiek kolektyvinės – kelia didžiausią grėsmę pasauliui.

Vis dėlto knygos tonas, tikriau, aiškus, tvirtas, karo beprotybę ir masių kvaitulį permąstantis pasakotojo balsas nesileidžia verkšlenti ar žemintis. Per asmeninę patirtį bandoma suvokti, kas apskritai ištiko žmoniją ir jos istoriją, kurios baisumai anaiptol neapsiriboja vien nacių nusikaltimais. „G. Grassas rašė, jog pergalė nugalėtojus padaro kvailiais. Ironiška, kad karą pralaimėję vokiečiai buvo priversti permąstyti praeitį, o nugalėtojams to padaryti neteko“, – sakė S. Repečka. Nobelio literatūros premijos laureatas svarstė, kad galbūt po kurio laiko ir kai kurios šalys nugalėtojos grįš prie savo kolonijinio ar imperinio laikotarpio nusikaltimų: esą nėra prasmės pirštais rodyti vien į vokiečius, nes kiekvienas pats dar turi išsikuopti savo tvartus.

Realybės magas

Prieš dešimtmetį išleista autobiografija – kartu ir tvirtas pagrindas norintiems išsamiau pažinti G. Grasso kūrybą. Rašytojas atskleidžia kai kurių savo romanų ir net konkrečių personažų užuomazgas, pamini realius prototipus, kuriuos jo vaizduotė vėliau perkūrė į spalvingus veikėjus. Tačiau ne mažiau reikšminga ir meninė autobiografijos vertė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai ruošiantis išleisti knygą Lietuvoje, S. Repečka domėjosi kritikų atsiliepimais apie „Svogūno lupimą“. Paaiškėjo, kad autobiografija vertinama kaip stipriausia meniniu atžvilgiu rašytojo knyga nuo pat „Skardinio būgnelio“ pasirodymo. Kandus humoras, rafinuota ironija, poetinis vaizdingumas, gyva ir turtinga kalba – būdingi G. Grasso kūrybos bruožai – visu ryškumu atsiskleidžia autobiografijoje.

Nors G. Grassas savo kūryboje rėmėsi konkrečiais istoriniais įvykiais ir asmenybėmis, jo kūrybinis palikimas nepriskiriamas istoriniams romanams. Kritikai juos laiko europietiškojo magiškojo realizmo pavyzdžiais. „Pirmiausia G. Grassas komplikuoja autorystės klausimą – neaišku, kas pasakoja, nes pasakotojai vis keičiasi. Be to, realius autobiografinius elementus jis supina su fantastiniais įvykiais. Istorinis romanas paprastai pretenduoja į istorinį objektyvumą, o G. Grassas – niekada“, – aiškino S. Repečka. Apie didelę G. Grasso įtaką savo kūrybai yra kalbėjęs magiškojo realizmo atstovas Salmanas Rushdie. Kritikai pripažįsta ir jo poveikį Lotynų Amerikos magiškajam realizmui, pavyzdžiui, Gabrielio Garcíos Márquezo, Jorge’s Luiso Borgeso ar Isabel Allende’s kūrybai.

Lietuvoje, S. Repečkos manymu, G. Grassą būtų galima vadinti jau atrastu, tačiau ne iki galo, autoriumi. Likę neišverstų puikių jo kūrinių, pavyzdžiui, romanai „Žiurkė“, „Plekšnė“, „Susitikimas Telgtėje“. Kol kas išversta tik pirmoji autobiografinės trilogijos dalis – po „Svogūno lupimo“ pasirodė „Dėžė“, o po šios – „Brolių Grimų žodžiai“. S. Repečka kol kas neskuba atskleisti, ar artimoje ateityje bus išleistos ir šios trilogijos dalys.

„Natūralu, kad išleidus vieną dalį kitų pamesti nederėtų. Bet visgi sudėtinga leisti knygas, jei skaitytojai jų neperka. Žiūrėsime, kaip bus reaguojama į „Svogūno lupimą“. Vis dėlto tai – turbūt svarbiausia trilogijos dalis, vėlesnės knygos jau kiek kitokios, nutolstančios nuo G. Grasso biografijos“, – svarstė pašnekovas.

Vis dėlto pirmosios reakcijos į lietuviškai išleistą autobiografiją leidžia manyti, kad ji neliks dulkėti knygynų lentynose. Galbūt susidomėjimą paskatino ir neseniai po 20 metų pertraukos Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos perleistas „Skardinis būgnelis“. „Šis romanas parduodamas gerai, o „Svogūno lupimas“, drįsčiau spėti, bus perkamas dar geriau. Tai rodo, kad G. Grassas vis dar įdomus lietuviams, – teigė leidėjas. Pasak jo, G. Grassas kaip niekad aktualus. Lieka tik prisiminti vienus paskutinių jo žodžių prieš mirtį: „Mes rizikuojame pakartoti savo ankstesnes klaidas. Mes einame trečiojo didžiojo karo link. Dabar visur liejasi kraujas. Mes patys to nesuvokdami, lyg kokie lunatikai galime prieiti prie dar vieno pasaulinio karo.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų